aA
30 valandų. Tai daug ar mažai? Sakytum, lyg ir nedaug. Juk tai tik truputį daugiau nei viena para. Bet jeigu tą parą ryžtiesi praleisti be civilizacijos, žiemą, klampodamas per miškus ir pelkes su sveriančia pečius kuprine – ji tampa visa amžinybė. Arba žingsniu į kitokį pasaulį, kuriame laikas ir erdvė keičiasi kažkaip kitaip.
„Tikro žygio“ akimirka
„Tikro žygio“ akimirka
© Dalius Rakutis, Gabrielius Rakutis

Kai pagalvoji – daugelis gerų dalykų gyvenime prasideda nuo to, kad vieną sykį ryžtiesi pakelti sėdynę iš jaukių namų ir įprasto gyvenimo ir išeiti į nežinomybę. Į mažai pažįstamą erdvę, su nepažįstamais žmonėmis. Daryti to, ko iki šiol nedarei arba (kaip mano atveju) – ką kadaise esi daręs, bet jau baigęs primiršti. Iššūkiai gyvenime būna įvairūs, bet juos priėmus ir nugalėjus visada būna tas pats. Supranti, kad truputį paaugai. Atradai naują dalelę pasaulio ir ...savęs paties .

Šį kartą manasis iššūkis buvo trisdešimties valandų žygis vasario pradžioje kažkur Kazlų Rūdos miškais. Su nakvyne miške, laužo dūmais. Ir dar penkiolikamečių sūnumi greta. Kuris išgirdęs apie naują tėčio avantiūrą, šį kartą nedviprasmiškai pareiškė norą eiti kartu. Ir uždavė man nelengvą klausimą – imti jį ar neimti? Koks tėtis nenorėtų patirti žygio bendrystės su savo sūnumi. Ji tikrai yra ypatinga. Kas ją patyrė vaikystėje – niekados nepamirš. Kita vertus, žiema, nakvynė po atviru dangumi, keliasdešimties kilometrų žygis kartu su galbūt labai kietais suaugusiais vyrukais ir merginomis, įpratusiems prie tokių avantiūrų – ne juokas. Ar atlaikys? Nusprendžiau surizikuoti. Kas bus, tas. Juk kažkada turi būti pirmas kartas.

Su žygio organizatoriais, „Alfa žygių“ komanda susitikome netoli Lekėčių esančiame miško keliukų sankirtoje. Dalis dalyvių jau buvo susirinkę. Vyrai ir moterys, su kuprinėmis ir įvairiu turistiniu inventoriumi ant pečių ant pečių ir ant žemės, linksmais veidais registravosi ir klausėsi pirmojo instruktažo. Aplinkui lakstė ir skalijo dar laimingesni, besidžiaugiantys atgavęs visišką laisvę keturkojai, tad linksmas šurmulys įtraukė visus. Sutartą valandą buvom sustatyti į rikiuotė, padalinti į lygias dvi dalis, kurio tapo komandom. Susigalvojusiomis įkvepiančius pavadinimus – „kamikadzės“ ir „bastūnai“. Išsirinkusioms iš savo tarpo savo vadovus. Nuo šiol varžysimės, tegul ir draugiškai, kuri komanda iš mūsų bus „kietesnė“. Tai suteikia dar daugiau šarmo.

„Tikro žygio“ akimirka
„Tikro žygio“ akimirka
© Dalius Rakutis, Gabrielius Rakutis

Tada prasidėjo instruktažas: kaip reikia „skaityti“ kariškus žemėlapius, naudotis topografinėmis liniuotėmis. Kaip nustatyti vietą, kur esi. Po to gavome „taškus“, kur pietausimi, kur mūsų laukia organizatorių palikti siurprizai. Tik paskutinioji, nakvynės vieta buvo neaiški. Gavome tik patikinimą, kad paskutiniuose taškuose bus paliktos jos nuorodos. Jeigu juos rasime – tai ir sužinosime. O jei ne – tai ne. Juk viskas, ko reikia – miegmaišius, kuprines, maistą nešamės ant kupros. Šioje vietoje iš šypsnių organizatorių veiduose supratau, kad gal truputį ir juokaujama. Bet ką gali žinoti...

Iki pirmosios vietos, kur valgysime pietūs, pagal žemėlapį buvo tiesiąja – vaizdinama oro linija buvo 9 kilometrai. Tačiau kaip ją pasiekti, buvo kur pasukti galvą. Keliukais eiti patogiau, tačiau gerokai toliau. Eiti tiesiai – sunkiau. Bet arčiau ir įdomiau. Tad teko išbandyti ir vieno, ir kito, kol pasiekėme jaukią vietą, kur mūsų laukė vanduo ir pačių atsinešti užkandžiai. O prieš tai teko dar ir komandinį-loginį užduotį atlikti – pereiti „krokodilų sklidiną upę“ ir stoti į linksmą dvikova su mūsų varžovais. Pusvalandis poilsio ir teko vėl kilti į žygį. Kas nebandė taip žygiuoti, turbūt galvoja – anokia čia problema truputį pasivaikščioti gamtoje. Bet uždėk jam dvidešimt ar trisdešimt kilogramų svorio kuprinę, paleisk eit ne keliu, o traktorių suarta nelygia miško kvartaline linija bent dešimt kilometrų ir pažiūrėsim, kaip ten bus lengva.

Antrąjį tašką pasiekime po gerų poros valandų. Kažkur turėjo būti paslėptas lobis. Ir iš tiesų – iš upelio bendražygiai ištraukė hermetiškai uždaryta dėžę nuo šaudmenų, pilna įvairių skanių užkandžių. Kurie, žinoma, tuoj pradingo apetitu nesiskundžiančiuose žygeivių skrandžiuose. Išskyrus dėžę, kurią reikėjo kažkam nešti. Iki sekančio nurodyto taško teko žygiuoti keletą valandų lygiais Suvalkijos laukais, kol po kelių valandų, vėl prasidėjus pamiškei atradome panašų lobį, įkištą į melioratorių paliktą vamzdį. Šalia skanumynų buvo ir nakvynės vietos koordinatės, iki kurios buvo likę nei daug, nei mažai, o apie dešimt kilometrų. Žinoma, minėtąja oro linija. Šįkart ji kirto pelkes, tankumynus ir nedidelę upę.

„Tikro žygio“ akimirka
„Tikro žygio“ akimirka
© Dalius Rakutis, Gabrielius Rakutis

Eisi keliais – teks sukarti kone dvigubą atstumą. Eisi tiesiai – kažin, kaip pavyks įveikti tas kliūtis. Juo labiau, kad per tą laiką jau visai sutemo ir teko klampoti „ciklopų“ (taip vadinami prožektoriai, tvirtinami prie galvos) šviesoje . Pasirinkimas nebuvo lengvas, bet, visgi jaunatviškas įkarštis nugalėjo vyresniųjų žygeivių atsargumą – eisime tiesiai, per kliūtis! Nežinau, kaip kitiems, o būtent šis kelionės etapas – keturios valandos slinkimo suartomis miško priešgaisrinėmis juostomis, brovimosi per tankumynus ir pelkes įsiminė labiausiai. Ypač pastarosios. Daug kas, turbūt prisižiūrėję filmą ar buvę kokiuose Čepkeliuose įsivaizduoja, kad pelkės – tai nepraeinami liūnai, kuriuose žmogus dingsta be ženklo. Yra ir pas mus ir tokių vietų.

Visgi, kur kas daugiau yra užpelkėjusių ruožų, kur vandens dažniausia iki kauliukų, ir to pačio gali išvengti statydamas koją nuo kupsto ant kupsto. Tačiau tokiose vietose krūmų ir šaknų raizgalynių, medžių sąvartų, per kurias reikia perlipti, pralysti ar jas apeiti yra kiekviename žingsnyje. Prožektorių šviesoje jos pavirsta „Hobito“ filmo verta Gūdžiąja giria“. O ėjimas – nuolatiniu balansavimu, braukymų per šakas bei kartais pasitaikančia nedideliu prasmegimu. Pridėkime prie to atsiradusį nuovargį, nevienodą žygio dalyvių fizinį pasiruošimą ir greitį, bet atslenkančią patį didžiausią visų žygeivių išbandymą – abejonę, ar einame teisinga kryptimi... ir tada turėsime pilną visos situacijos vaizdą. Tačiau būtent tokiose sąlygose ir gali patikrinti, „kas yra kas“. Ko vertas kiekvienas žygio dalyvis atskirai ir komanda bendrai.

Stipresnieji perėjo į galą ir padėjo rūpintis tais, kurie pritrynė kojas. Žvalgai, ėję priekyje atrasdavo geriausiais brovimosi vietas ir padrąsindavo kitus. Tikras komandos išbandymas buvo upelio kirtimas. Novos upelis pločiu nepasižymi, tačiau jo tokiu metų laiku neperšoksi. Perbristi gal ir perbrisi – gylis iki kelių ar kiek aukščiau. Bet kas tau norės vasarį atidaryti maudymosi sezoną! Laimė, kad yra tokių sutvėrimų gamtoje, kai bebrai. Kurie verčia medžius į vandenį, renčia ant upelių gana patvarias užtvankas. Galėčiau lažintis, kad bent dalis praeitų pelkių irgi jų darbo pasekmė. Bet šį kartą miško „melioratorių“ triūsas mums išėjo į naudą.

Draugiškai, padėdami vienas kitam su poros lazdų pagalba pasiekėme kitą krantą, kur kelias ėjo per mėnesienos nušviestą pievą. Vienintelė įtartina detalė – danguje kybojusios mėnulio pilnaties „plikė“ labai jau raiškia nuo jos atsispindėjo. Būgštavimai pasitvirtino – mėnulis atsispindėjo nuo ledo, kuris susiformavo ištvinus upeliui. O šis lūžinėjo po kojomis. Kelią toliau mums užkirto dar viena Novos kilpa, einanti per pievas. Tinkamos pereiti vietos teko paieškoti ilgiau – bandymai peršokti siauresnėje vietoje upelę vienai „Bastūnų“ komandos dalyvei baigėsi šlapiomis kojomis. Na, bet po šios, paskutinės kliūtis kelias per snaudžiantį kaimą į nakvynės vietą buvo tiesus ir atviras. Kai žinai, kad prieš tave, gal tik už kokių poros kilometrų yra degantis laužas, organizatorių paruošta šilta vakarienė ir galimybė nusimesti vis sunkėjančią kuprinę – jėgos atsiranda pačios savaime. Tiesiog iš niekur.

Stovyklą pasiekėme pakilia dvasia ir be nuotykių. Kol pasistatėme palapines – nuaidėjo šūksnis, kad vakarienė jau paruošta. Karštas mėsos troškinys su pupelėmis ir kažkuo aštriau maloniai leidosi į pilvą. Kaip ir išvirta dieviško skonio kakava. Kam visko jau buvo per akis, tie sulindo į miegmaišius ir iškeliavo į sapnų karalystę. Na, bet ištvermingiausieji ir tikrieji romantikai pasiliko prie laužo. Netrukus suskambo „ukolėlės“ (nedidelės gitaros) garsai bei lakštingalų balsais dainos. Varijuojančios nuo žinomų šlagerių iki Kernagio ar Mykolaičio dainuojamosios poezijos.

Turėjome, savo tarpe, pasirodo, ir rimtų muzikos žmonių. Kas nors kartą nesėdėjo prie laužo su gitara ir nesiklausė dainų ar pats nedainavo – tas daug gyvenime dar nematė. Patikėkit manimi, užaugusiam skautų stovyklose. Todėl verta kartais pamiegoti mažiau, kad pabūti su bendraminčiais po žvaigždėmis ir padainuoti ar pakalbėti apie gyvenimą. Tada dar labiau supranti, dėl ko žmonės eina į tokius žygius. Ir kas yra tikra gyvenime, o kas – tik vienadienis miražas...

„Tikro žygio“ akimirka
„Tikro žygio“ akimirka
© Dalius Rakutis, Gabrielius Rakutis

Rytas išaušo greitai. Daug kas, neiškišantys nosies iš miesto turbūt įsivaizduoja, kad žiemą palapinėje turėtų būtų labai šalta ir turėtum tirtėti iš šalčio. Nieko panašaus, kai naudoji šiuolaikinius tam skirtus miegmaišius. Vienintelis nepatogumas – tik išlindimo iš jo momentas. Už tai, paryčiais, prispirtas gamtos šauksmo, visada rimtai apsvarstai, ar taip jau labai norisi paėjėti už krūmo. Taip pat atsikėlus ryte pajunti, kad vakar ne prie kompo sėdėjai. Kojų raumenys maudžia, duoda apie save žinoti naujų batų nutrintos kojų vietos. Bet ne ilgam. Pakanka tik išsijudinti, pavaikščioti keliolika minučių kaip po ilgaus jojimo nuo arklio nulipusiam kavaleristui. Ir vėl gali kilti į žygį.

Po pusryčių, deja, teko su komanda skirtis. Prieš tais dalyvavus piramidžių statymo iš kuprinių ir kitose rungtyse. Bendražygių laukė paskutinis žygis iki mašinų, na, o mūsų – keli filmavimai. Kurių rezultatą, tikiuosi, pamatysite greitai.

Bet labiausia patiko spindėjusios sūnaus akys: „sako tėti, „čia daug geriau negu tavo žvejybos“. Ir nesvarbu, kad po vakar jam kojos nutrintos. Pergalės triumfo nepaslėpsi. O dar kai gavo diplomą su užrašu, jog įveikė 32 km „Tikro žygio“, tai ir žodžiu nėra. Ryt mokykloje matyt, ilgai bus ką pasakoti draugams.

Po žygio norisi padėkoti visai „Alfa žygių“ komandai, o ypač Nemunui, Viktorijai, Mindaugui, kurie pakvietė ir suorganizavo šį „Tikrą žygį“, kurį galima drąsiai rašyti be kabučių. Jaučiasi, kad jie yra entuziastai, patys tuo gyvenantys ir turintys daugelio metų patirtį. O tiems, kurie dar sėdi šiltai namie prie kompiuterių ir svajoja apie žygius gamtoje, galiu tik palinkėti – užteks svajoti, metas veikti. Pakelkit nuo sofos sėdynę ir išeikit į tokį ar kitokį žygį gamtoje ir patirsite tai, kas ilgam prisimins. O gal būt – net pakeis gyvenimą ar bent požiūrį į jį.

Kablys.lt
|Populiariausi straipsniai ir video
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(3 žmonės įvertino)
4.3333

Ką karantino metu veikia aktyvūs? Šiaurietiško ėjimo trenerė Irena Gudiškienė

Karantino diktuojamas gyvenimo tempo pokyčiai vienai ar kitaip palietė visus. Kaip sekasi juos...

Kauno žalieji plotai: caro generolų miestui „padovanotos“ Marvelės kaskados

Jau tapo savotišku ritualu ryte atsikelti anksčiau ir nusiprausus čiupti fotoaparatą ir lėkti...

Žaliosios Kauno erdvės: „laukinis“ Ąžuolynas

Vargu, ar yra bent vienas kaunietis, o tikriausiai ir miesto svečias, kuris nors kartą nebūtų...

Kauno atradimai: beveik pamirštas slėnis miesto širdyje (2)

Knygose apie indėnus buvo rašoma, kad papuolę į baltųjų kalėjimus ir atskirti nuo gamtos jie...

Populiariausios vietos aktyviam poilsiui. Kauniečių džiaugsmas – Kleboniškio miško parkas

Šiaurinėje Kauno dalyje plyti mėgstančių gamtą miesto gyventojų atgaiva – Kleboniškio...

Top naujienos

Lukašenka atkirto Nausėdai: tegu užsiima savo virusu (355)

Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka ketvirtadienį pareiškė, kad jo šalies patirtis...

Įspėjo dirbančiuosius: atlyginimai už kovą gali vėluoti

Lietuvos buhalterių ir auditorių asociacijos vadovė Daiva Čibirienė sako, kad dėl to, jog...

Mirčių nuo koronaviruso – jau 9 (295)

Mirusiųjų nuo koronaviruso skaičius - 9, iš jų 6 iš Ukmergės. Visi mirusieji ukmergiškiai...

Policija pradėjo tyrimą dėl COVID-19 sergančios moters: rado lauke vedžiojančią šunį (160)

Klaipėdos apskrities policija ketvirtadienį pranešė, jog pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl...

Skvernelis: tiems, kuriems prašymai ir raginimai nė motais, turėtų padėti baudos (64)

Ministras pirmininkas Saulius Skvernelis po ketvirtadienį Vyriausybėje įvykusio COVID – 19...

Rumunijos COVID-19 istorija – viena skaudžiausių visame ES rytų flange: kas čia nutiko?

Rumunijoje sparčiai auga koronaviruso aukų skaičius, o tokią situaciją lėmė masinis šalies...

Investuotojas Variakojis siūlo planą Lietuvai: mažinti PVM, pamiršti biurokratiją ir gyventojams išdalyti vienkartines išmokas (11)

„Naikinkime visas biurokratines užkardas ir, tebūnie, su rizika verslui ir žmonėms dalinkime...

Ieškoma būdų, kaip Lietuvai įsisavinti ECB kuriamus 750 mlrd. eurų (77)

Sprendžiant valstybei strategiškai svarbių įmonių finansines problemas, reikia įsteigti...

Aštri situacija uostamiestyje: karščiavimo kliniką nori palikti tik miesto problema, o KUL prasidėjo patikros (45)

Klaipėdos miesto savivaldybė dėl Karščiavimo klinikos steigimo kreipėsi į Lietuvos Respublikos...

Veryga: turime ruoštis, kaip išeisime iš karantino 14 pacientų reanimacijoje (242)

Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga ketvirtadienį nuotolinėje spaudos konferencijoje...

|Maža didelių žinių kaina