Turbūt ne visi žiūrovai žino, kas yra tas šiaurietiškas ėjimas? Dažnai tenka matyti, kaip žmonės kopia į kalnus su lazdomis. Ar tai – panašu ar, vis dėl to, kažkuo skiriasi?
Irena Gudiškienė. Šiaurietiškas ėjimas yra labiau priimtina sveikatinimo forma nei šiaip žygiai į kalnus, nes žygiams į tikrus kalnus reikia ruoštis – patikėkit, teks ir gerokai užkopti, ir nusileisti. Ir tam reikia gero fizinio pasiruošimo. Tuo tarpu šiaurietiškas ėjimas yra prieinamas didžiajai visuomenės daliai, kaip sveikatinimo, judėjimo forma. Be abejo, skiriasi ir naudojamas inventorius. Bet čia gal Rapolas geriau papasakos.
Rapolas Žeimys. Iš tiesų, skiriasi lazdos. Šiaurietiškam ėjimui skirtos jos būna dviejų tipų – vadinamo fiksuoto ilgio ir išsitraukiančios.
O kokios kada geriau?
Rapolas. Pradedantiesiems rekomenduojame tas, kurias gali pasiilginti ar pasitrumpinti. Dėl to, kad jie galės jas pasidalinti su kitais šeimos nariais ar draugais ir pabandyti sužinoti, ar apskritai šiaurietiškas ėjimas jiems patinka. O kai jau įgus ir supras, kad patinka – tada įsigyti savo asmenines, fiksuoto ilgio lazdas.
Irena. Dar papildysiu, kuo skiriasi šiaurietiško ėjimo lazdos nuo kitokių: šiaurietiško ėjimo lazdos turi dirželį – pirštinėlę, kas yra labai svarbu, norint atlikti vieną svarbiausių šiaurietiško ėjimo judesių, kuris duoda naudą mūsų kūnui, o kalnų lazdos tiesiog turi paprastą dirželį.
Rapolas. Kalnų lazdų dirželis yra gana laisvas, kadangi laipiojant kalnais lazdos dažnai stringa tarp akmenų ir uolų ir jas reikia paleisti, nenorint susitraumuoti. Tuo tarpu šiaurietiškame ėjime dirželis yra fiksuotas ir jis yra skirtas specialiai tai treniruotei vaikščiojant.
Irena, užsiminėte apie naudas, kurias kūnas gauna vaikščiojant šiaurietišku stiliumi. Gal galite išvardinti tas naudas?
Irena. Apibendrinant, galima sakyti, kad tai yra nauda ir mūsų fiziniam, ir emociniam kūnui (nes mes dažnai pamirštame, kad turime ir emocijas) bei taip pat ir bendrystei. Nes vaikštant anksčiau ar vėliau atsiranda ir kompanijos poreikis – bendruomenė, kuri įtraukia.
Kalbant apie fizinę sveikatą, einant šiuo būdu taisyklingai dirba apie 90 procentų kūno raumenų, bet aš pabrėžiu – einant taisyklingai. Tam, kad dirbtų viršutinė mūsų kūno dalis, kas yra svarbu mūsų XXI amžiuje, kai esame „įsodinti“ į mašinas ir „pasodinti“ prie kompiuterių, kylame liftais ir turbūt kiekvienas turime didesnį ar mažesnį judėjimo „badą“. Ir tai nepraeina be pėdsakų – ilgainiui visiems kažką pradeda mausti ar skaudėti. Taisyklingai žingsniuojant mes ne tik apkrauname kojas, bet ir įdarbiname viršutinę kūno dalį.
Toliau mes judame gamtoje. Tai yra grynas oras, tai yra deguonis. Eidami sparčiau mes daugiau kvėpuojame, įtraukiame daugiau deguonies ir mūsų organizmas pasigamina daugiau seratonino.
Emociniame kūne irgi vyksta pokyčiai. Po pusdienio žingsniavimo dingsta tos dienos problemos iš mūsų galvų. Einant keičiasi gamta, nėra monotonijos ir tai mažina įtampą bei stresą. Ir aš tą pastebiu, kada dirbu su žmonėmis žygiuose.
Ir, aišku, natūraliai susikuria bendraminčių bendruomenė, kartu vaikščioti smagiau ir yra galimybė pabendrauti.
Abu esate šiaurietiško ėjimo treneriai. Ar dažnai pastebite, kad žmonės netaisyklingai vaikšto?
Rapolas. Na, jeigu mieste sutinki pavienį vaikščiotoją, tai dažnu atveju jis vaikšto netaisyklingai. Galbūt tokie žmonės žiūrėjo kažkokius video internete, skaitė kokius bukletus ir bando patys. Bet nėra taip jau viskas čia lengva ir pačiam perprantama. Reikia, kad kas mokantis parodytų, pamokytų. Todėl pradžioje, pirmus kartus, mes rekomenduojame pavaikščioti su instruktoriumi ar prisijungti prie klubų, kurie turi daugiau patirties. Kad išmoktum pagrindinės technikos, įgautum pagrindus.
Irena. Pastebiu tai ne tik aš, bet ir mano mokiniai. Sako: „pažiūrėk, Irena, kaip jie eina. Jie juk eiti nemoka“. Tokį žmogų pakalbini, pasakai, kad jums reiktų pasimokyti. Tačiau dažnai sulauki tokio atsakymo – aš ir taip judu, nesėdžiu prie televizoriaus. Iš tiesų, bet koks ėjimas yra geriau nei sėdėjimas prie televizoriaus ar kompiuterio, tačiau kūnas tokiu atveju tiek naudos negauna, kaip einant taisyklingai. Tiek deguonies, tiek raumenų įtraukimo. Nereikia užmiršti, kad šiaurietiškas ėjimas yra ne tik kai kurių lėtinių ligų prevencija, bet ir jų profilaktika. Ir jei jau vaikščioti, tai geriau maksimaliai kokybiškai.
Yra toks populiarus mitas, kad šiaurietiškas ėjimas yra daugiau vyresnių žmonių užsiėmimas, toks senjorų sportas, arba skirtas tik tiems žmonėms, kurie nori atsigauti po traumų. Na, bet gal taip nėra – ar daug ateina jaunų žmonių treniruotis?
Rapolas. Populiarus šis stereotipas, bet tik stereotipas. Mūsų aktyviausi klientai yra studentija, tiek vietinė, tiek atvažiavusi iš užsienio ir tokiu būdu norinti geriau pažinti kraštą, kuriame studijuoja. Mes jiems rengiame pažintines keliones po Kauno apylinkes.
Irena. Aš manau, kad šis stereotipas atsiranda dėl to, kad pamačius iškart išvedama sąsaja su lazdomis. Aš noriu priminti, kad lazda šiame ėjime nėra kažkokia priemonė, kuria reikia pasiremti – tai yra sporto inventorius. Lygiai taip pat, kaip krepšinio kamuolį ar teniso raketę reikia išmokti taisyklingai naudoti, kad pasiekti tikslą. Tas pats yra ir su lazdomis. Tai yra sportas, skirtas visiems, o ne vien vyresniems žmonėms. Būtent jaunimui, ypač Vilniaus, kurie praleidžia sėdėdami prie kompiuterių mažiausiai 8 valandas biuruose šiaurietiškas ėjimas kaip tik geriausiai ir padeda išjudinti raumenis bei ištaisyti laikyseną.
Kiek laiko panašiai užtrunka šiaurietiško ėjimo žygiai? Ar jie būna skirtingos trukmės?
Irena. Žygiai būna skirtingos trukmės ir žmogus turi būti jiems pasiruošęs. Jaunas žmogus, pakilęs nuo kompiuterio, dažnai mano, kad yra pasiruošęs žygiams. Ir jei jis sugalvoja nueiti kad ir 25, o ne duok Dieve, ir visus 50 kilometrų – stresas jo organizmui būna tikrai didelis. Galima gauti tokiame žygyje mikrotraumų, kurios pasimato tik vėliau. Net ir 6, 12 ar 15 km žygiams reikia pasiruošti.
Savo grupėje, jau praėjus visus mokymus, visada organizuoju 6 kilometrų žygį. Ir tai dažnai sulaukiu dvejonių, sako, mes tiek nenueisime. Ir būna maloniai nustebinti, kad tuos kilometrus gana lengvai įveikia. Žmonių pulsas einant su lazdomis tokius atstumus pakyla iki aerobinio lygio ir nepervargina organizmo. Ir tik tada, kada tu reguliariai judi bent 2–3 kartus per savaitę, esi pasiruošęs žygiui. Mūsų žygiai, kuriuos organizuojame savaitgaliais, dažniausia būna 15–18 km ilgio. Tokiame žygyje, galima sakyti, įvyksta žmogaus emocinio kūno perkrovimas, taip reikalingas po ilgos darbo savaitės.
Sakote, reikia vaikščioti reguliariai. Organizuojate užsiėmimus kiekvieną mėnesį?
Irena. Kiekvieną savaitę, antradieniais, mūsų klubas tiems, kurie jau praėjo apmokymus, organizuoja pasivaikščiojimą visais metų laikais, taigi bent 52 žygiai per metus yra „garantuoti“. Po to jau pats žmogus sprendžia, kiek jam ko reikia. Taip pat turime tradiciją kartą per mėnesį organizuoti žygį į skirtingas Lietuvos vietas su programa „Pažink Lietuvą žingsniuojant“. Kad ir į Palūšę, kokius Telšius, kitas Lietuvos vietas. Vien prasieiti galime ir Vilniuje, tačiau šiuo atveju, man atrodo, svarbu derinti fizinį aktyvumą su krašto pažinimu, praplėsti akiratį, padidinti meilę savo Lietuvai.
Pokalbio tęsinį žiūrėkite laidos įraše.
