Visas parkas yra raižyte išraižytas įrengtų ir „netyčia“ atsiradusių takelių, einančių per kalvas, užpelkėjusias vietoves, lygumas, besidriekiančius per subrendusius pušynus ir jaunuolynus bei kadaise išdegusius atželiančius miško plotus. Tai suteikia įvairovės jausmą – gali pasirinkti pačius įvairiausius vaizdus ir maršrutus. Ekstremalesnio žygiavimo mėgėjai turi kur pasikarstyti šlaitais ir pabraidyti po purvo ar pelkių „vonias“. Na, o civilizuoto poilsio gali mėgautis pora asfaltuotų ir galybe žvyruotų keliukų. Beveik 10 kilometrų, iš vakarų į šiaurės rytus, iki Narėpų gyvenvietės driekiasi ir platus dviračių takas.
Kiekvienas čia nesunkiai susiranda savo maršrutą ir mėgiamas vietas, todėl Kleboniškyje visada sutiksi įvairiausių žmonių – nuo mamų ir tėčių su vežimėliais, rankomis susikibusių porelių iki šiaurietiškomis lazdomis švytruojančių senjorų, bėgikų, dviratininkų, greitojo ėjimo ar kitų sporto šakų entuziastų. Parkas šiuo požiūriu yra labai demokratiškas – priima visus. Vienintelė išimtis – keturračių ir motociklų vairuotojai. Jų nemėgsta ir netoleruoja daugelis.
O kad jų mažiau būtų parke, daugelyje parko keliukų, ypač prie įvažiavimo iš kelių, yra įrengtos savotiškos „vilkduobės“ bei ant kelių suverstos rastų uždangos, paliekančios praėjimą tik pėstiesiems ir dviratininkams. Neskelbtas karas su motorizuotais triukšmadariais vyksta jau daug metų ir, panašu, keturračių entuziastai jį pralaimi ir priversti rinktis kažkokius atokesnius miškus.
Kas man labai patinka Kleboniškio parke, tai galimybė, miške žinant atokesnius takeliukus ir keliukus, nutolusius nuo centrinių takų, mėgautis ramybe ir vienatve. Pamatyti daugiau žvėrelių ir paukščių. Bene dažniausia čia sutiksi stirnų, lapių ir kėkštų. Yra pasitaikę pamatyti žalčių, gluodenų, o porą kartų net ir vienintelę Lietuvoje nuodingą gyvatę – angį. Kitaip tariant – gali čia kažkiek pasimėgauti laukine gamta, ko tikrame parke vargu ar pamatysi. Su savo sūnumis netgi turime vieną „savo“ slaptą vietelę, kurią aplankome bent keletą kartų per metus, išsikepame dešrelių ir prabūname pusdienį vieni.
Didelis šio miško parko privalumas yra tas, jog didžioji dalis Kleboniškio keliukų ir takelių yra lengvai praeinami visais metų laikais, nes vyraujantis gruntas – smėlis ir samanos – labai greitai sugeria drėgmę. Todėl visais metų laikais, kad ir koks oras čia bebūtų, rasi ką veikti. Ypač tam dėkingas vakarinis parko pakraštys, kurį galima pasiekti per netoli Kleboniškio tilto esantį pėsčiųjų viaduką per automagistralę arba mažiausia iš 3–4 įrengtų aikšteles nuo kelio į Kleboniškio gyvenvietę. Nenuostabu, kad tiek žiemą, tiek vasarą čia susirenka daugiausia miško lankytojų.
Pabandysiu sudėlioti įdomesnių Kleboniškio vietų trejetuką:
1. Gydomasis šaltinis. Vakarinėje miško dalyje teka šaltinis, ne vieno miestiečio įsitinimu turintis gydomųjų galių. Todėl čia nuolat būriuojasi dažniausiai vyresnio amžiaus žmonės su talpomis, savaitgaliais gali tekti pastovėti net eilėje. Dėl tų gydomųjų galių tai galvos neguldyčiau, tačiau kad šaltinio vanduo labai skanus – galiu patvirtinti. Kažkokie auksarankiai entuziastai čia pastatė dailų suoliuką, išdrožė moters skulptūrą.
Apskritai, medinės architektūros pavyzdžių gausu visame miške. Meno žmonės šį mišką labai myli. Šalia šaltinio teka labai vingiuotas, vasarą beveik išdžiūstantis Žiobrikio upelis bei atsiveria labai aukšti smėlėti šlaitai ir stačios kalvos. Gražu čia pabūti ir nuo aikštelės ar pėsčiųjų tilto iki čia eiti vos keli šimtai metrų. Tolėliau yra dar du šaltiniai, tačiau šis – pat žymiausias.
2. Smerties ir bevardis kalnai. Visai netoli šaltinio, paėjus link tilto per Nerį, atsiveria didžiulis ir labai status šlaitas, besitęsiantis vos ne iki pat kelio. Laimė, yra nuo jo sauganti tvora. Žiemą čia galybė čiuožimo entuziastų. Su slidėmis nuo šio kalno leistis išdrįsta ne kiekvienas net kalnų slidinėjime įgudęs žiemos sporto mėgėjas, o va, rogių ir visokių čiuožynių gerbėjams smagesnės vietos nerasi. Šiltuoju metų laiku, aišku, šis kalnas nėra toks populiarus.
Ne mažiau status ir dar įdomesnis yra šiaurinėje miško dalyje, netoli Vaistariškių, esantis Smerties kalnas, žiemą mėgiamas slidininkų, o kitu laiku – kalnų dviračių, motosporto, kitų ekstremalaus sporto entuziastų. Nežinau, dėl ko kilo toks kalno pavadinimas („smert“ rusiškai – mirtis) – ar tikrai čia kas užsimušė. Bet sulaužiusių važiuojant nuo šio kalno slides mano pažįstamų ratas iš tiesų tikrai gana platus.
3. I pasaulinio karo bunkeriai, vietinių vadinami dzotai. XIX amžiaus pabaigoje Kleboniškyje buvo dislokuotas vienas caro armijos pulkų, o statant Kauno tvirtovę, fortų žiedą, Kleboniškyje buvo sumūryti betonuoti bunkeriai, įrengtos apkasų linijos, kiti karinės paskirties statiniai.
Kaip sako amžininkai, 1956 m. šie statiniai kažkodėl užkliuvo kažkuriam vykdomojo komiteto vadukui, kuris liepęs juos išsprogdinti. Sprogimai šiuos statinius gerokai apgriovė, bet kai kurie išliko. Nuo Muravos pėsčiųjų tilto pasukus pirmu keliuku į dešinę ir paėjus apie 1,5 km, galima pamatyti gana gerai nuo I pasaulinio karo laikų išsilaikiusius statinius. Šalia jų yra trejetas nedidelių, tankiai vandenžolėmis apžėlusių tvenkinių, kuriuose gyvena invazinės žuvys – nuodėguliniai grundalai (rotanai).
Iš tiesų, tai – tik keletas įdomesnių Kleboniškio miško parko vietų. Net ir reguliariai būdamas čia daugelį metų, gebi atrasti naujų ir nematytų vietų. Tad jeigu dar nesate atradę šio miško parko – pats metas tai padaryti dabar.
