Koks tas iššūkis turėtų būti? O gi toks, kurio truputį prisibijome. Kuris mus priverstų išeiti iš komforto zonos ir turėtų bent šiek tiek nežinomybės ir nenuspėjamumo. Kuriam įveikti prireiktų nemažai pastangų. O mūsų sąlygomis – dar ir neturintis rizikos „pasigauti“ virusą.
Gerai pasukę galvą, neabejoju, kad tokį tikrai surastumėte. Gal būt apie kažką seniau pagalvodavote ar pasvajodavote, kad būtų gerai ir smagu, bet... atidėdavote tai neapibrėžtai ateičiai, įvardijamai mistišku žodžiu „kada nors“ (kuris labai jau panašėdavo į „niekada“). Tai štai, turiu jums džiugią naujieną – būtent dabar tas „kada nors“ ir atėjo. O kol ieškosite savo varianto, pasidalinsiu keliomis savo idėjomis, subalansuotomis galvojant apie ne itin sportą ir keliones mėgstantį miesto gyventoją, bet galbūt (su korekcijomis į sunkumo pusę) pritaikomas ir kitiems.
1. Užlipti į kalną. Mėgstate ryte ilgiau pasnausti? Nesate iš tų, kurie kasdien bėgioja krosus ar lieja prakaitą sporto klubuose? Nuostabu. Šis iššūkis – kaip tik jums. Susiraskite internete ar kituose šaltiniuose informacijos apie netoli jūsų gyvenamos vietose esantį piliakalnį ar kitą įdomų ir būtinai pakankamai aukštą kalną.
Galbūt jį jau žinote – teko ten lankytis mokyklos laikais ar bent girdėti iš kitų. Na, tokių vietų turbūt rasime prie kiekvieno miesto, miestelio ar gyvenvietėje. O greičiausia – ir visa netoli namų. Jūsų misija – niekam nesakius (tai yra labai svarbu) įkopti į jį, jeigu galima rinktis – ne laiptais ar asfaltuotais takais. Bet, kas svarbiausia, ne bet kada, o auštant. Kad saulei tekant ar bent jau padoriai prašvitus būtumėte jo viršūnėje. Pabuvę ten ir pasigrožėję nuostabiais peizažais, pasidarykite ten asmenukę ir nedelsdami nusiųskite nuotrauką messengeriu, skype ar MMS savo draugams be didelių paaiškinimų. Malonumas bus dvigubas. Pirmas – tai džiaugsmas save įveikus ir pamačius saulėtekį, bundančia gamtą, išgirdus rytmetinį paukščių čiulbėjimą. Antras– stebint nustebusių draugų reakcijas.
2. Kelių valandų žygis negyvenamomis teritorijomis. Antras iššūkis bus šiek tiek rimtesnis – pirmasis buvo tik lengvas apšilimas. Jam prireiks kiek daugiau laiko. Ar žinote, kiek žingsnių nueinate per dieną? Nesunku tą pamatuoti, turint mobilųjį telefoną. Atėjo metas patrigubinti šį rezultatą, minant kilometrus ne miesto šaligatviais, o tikrais miško keliukais.
15–20 km kelių valandų žygis pėsčiomis mišku ar kita negyvenama teritorija yra įveikiama kiekvienam sveikam žmogui ir tikrai paliks įspūdį. Svarbiausia sąlyga – nepasilikti lengvesnio kelio atgal galimybės. Silpnumo akimirką tai gali sugadinti visą iššūkį ir nuotaiką. Todėl geriausia paprašyti antrosios pusės ar bičiulio pagalbos, kad jus pavežėtų į kokią miško ar laukų glūdumą ir palikęs grįžtu namu. Baugu? Gali būti. Bet ir nuostabu taip pat. Šitoks žygis įsimins ilgai.
3. Naktis miške. Nejaukiai jaučiatės tamsoje? Bijote pasilikti vienas? Pats metas to atsikratyti. Išsirinkite netoli esantį atokų miškelį ir susilažinkite su draugais, kad išbūsite pasirinktoje vietoje iki pusiaunakčio, o gal net ir ryto. Lažybos visada padeda laikytis pradinio plano. Ar tai saugu? Visiškai. Pavojingų laukinių žvėrių praktiškai neturime. Na, o tikimybė susitikti pavojingą žmogų šimteriopai didesnė yra mieste, nei naktį miške.
Susikurkite laužą (prieš tai, žinoma, susiradę laužavietę – bet kur laužų negalima kurti) ir pasirūpinkite dar iš vakaro, šviesoje, malkomis. Sėdint naktį prie laužo aplanko daug gerų minčių. Tai – iš tiesų geras metas stabtelti ir apmąstyti savo gyvenimą, pažiūrėti, kas jame yra tikra ir kas nelabai. Kas mus kelia, ir kas – smukdo. Sėdėjimą prie laužo galima pakeisti trumpesniu, 8–12 km naktiniu žygiu. Kaip kam kas labiau patinka. Tikimybė einant naktį pasiklysti yra didesnė, bet ne tokia didelė, kaip jūs galvojate. Užtat įspūdžiai – nepakartojami.
4. Plaukimas upe. Ko mažiausiai norisi, sėdint ankstyvą pavasarį šiltuose namuose, prie puodelio arbatos prie televizoriaus ar kompiuterio? O gi šalčio, drėgmės, šiokios tokios baimės ir nežinomybės. Visa tai gali duoti dienos ar pusdienio žygis baidare mūsų upeliais, kurie šiuo metu paprastai yra praplaukiami ir kurių yra kiekviename Lietuvos regione.
Nežinau, ar dėl karantino visi baidarių nuomos punktai dirba, tačiau neabejoju, kad būdų išsinuomoti ar pasiskolinti baidarę gerai paieškojus atrasite. Kaip ir gauti gerų patarimų, kokį maršrutą rinktis, kaip apsirengti ir kitaip pasiruošti šiam žygiui. Jeigu nesate plaukę baidare apskritai arba plaukę tik vasarą – pusdienio leidimasis upeliu pasroviui sutvirtins jūsų charakterį ir pasitikėjimą savimi. O draugų ir kolegų akyse, neturinčių patirties, iškart įgausite malonią ekstremalo reputaciją.
5. Fobijos įveikimas. Jeigu visus keturis iššūkius pavyko įveikti, atėjo laikas pačiam sunkiausiajam – penktajam. Jį sunkiausia aprašyti, galiu pateikti tik pagrindinius principus. Pagalvokite, ko labiausia bijote ar vengiate. Baimės gali būti įvairios: vieni bijo aukščio, kiti šunų, šikšnosparnių, treti – uždarų patalpų ar dar ko nors. Turbūt visi turime savų baimių.
Penktasis iššūkis ir yra žengti žingsnį jas įveikiant. Kokiu būdu – čia jau kiekvienam teks pasukti galvą. Pavyzdžiui, aš nuo mažens turėjau stiprią, tiesiog stingdančią aukščio baimę, kuri erzino, bet nelabai galėjau ką su ja padaryti. Gyvendamas Norvegijoje turėjau galimybę savaitgaliais išeiti į kalnus, tad susigalvojau iššūkį vaikščioti takais, einančiais pačiomis kalnų atbrailomis. Jokio realaus pavojaus nebuvo – eidavai lygiu takeliu už metro ar dviejų nuo bedugnės krašto, ko nepasakysi apie psichologinę būseną. Norėdavosi tiesiog bėgti tolyn ar sėsti ant žemės, kad nematytum prieš save bedugnės, tačiau dantis sukandęs tęsdavau kelionę. Mano nuostabai, antrą ar trečią savaitgalį eiti pasidarė lengva ir aukštis taip nebegąsdino. Sunku ir aprašyti, koks džiaugsmas aplankė įveikus šį iššūkį.
O pabaigai norisi pridurti – kiekvienas turime savų iššūkių ir tik nuo mūsų priklauso, ką su jais darome: juos ignoruojame, bandome su jais susigyventi ar juos įveikti. Be sunkumų įveikimo ir išbandymų greičiausia nepatirsi ir tikros pergalės džiaugsmo bei laimės. Tad jeigu nesisėdi namie ir netikėtai atsirado daugiau laiko sau – gal būt, tai ženklas, kad laikas įveikti iššūkius. Galų gale – kada, jei ne dabar?
