Žmona jam sakė, kad švęsti keturiasdešimtmetį yra blogas ženklas, tačiau majoras nebuvo prietaringas, savo planų nekeitė, tiesa, pažadėjo žmonai, kad grįš namo ne vėliau nei dešimtą vakaro.
Gimtadienio šventimas baigėsi gana anksti, apie 9 valandą vakaro. V. Afanasjevas su draugais nusileido į metro stotelę „Nogino aikštė“. Namo jis vežėsi užsakytas prekes – rūkytos dešros, skardinę konservuotos kuprės, stiklainį bulgariškų pomidorų, butelį degtinės. Draugai gimtadienio proga padovanojo jam konjako butelį. Ir dar majoras turėjo batų dėžę – dukteriai nupirktas jugoslaviškas basutes.
Tačiau tą vakarą V. Afanasjevas negrįžo namo. O gruodžio 27-osios rytą KGB budintysis gavo skubų pranešimą – 8.20 val. netoli nuo kelio į Bykovo oro uostą rado gulintį be sąmonės, sunkiai sužalotą valstybės saugumo pareigūną Viačeslavą Afanasjevą, gimusį 1941 m. Nukentėjusiojo asmenybę nustatė pagal kišenėje rastą medikų pažymą. Kitų dokumentų V. Afanasjevas neturėjo. Greitosios pagalbos automobilis nugabeno jį į Liubercų polikliniką.
V. Afanasjevą rado netoli nuo gyvenvietės Pechorka, kur buvo KGB darbuotojų vasarnamiai. Įkalčių praktiškai nebuvo – šalia rado nuorūką, į kraują panašias dėmes ir sulaužytą šratinuką. Majoro tarnybinį pažymėjimą rado už 15 km nuo tos vietos, prie miestelio geležinkelio stoties, rašo aif.ru.
Apie įvykį buvo asmeniškai pranešta KGB vadovui Jurijui Andropovui, kuris įsakė atlikti išsamų tyrimą. Gruodžio 29 d. milicijos surinktą medžiagą perdavė į KGB tyrimų skyrių. Tikėtasi, kad V. Afanasjevas galės pats papasakoti, kas atsitiko, tačiau 1981 m. sausio 1 d. jis mirė, taip ir neatgavęs sąmonės.
Saviškio mirtį čekistai traktavo kaip iššūkį. Tyrėjai žaibiškai atkūrė gruodžio 26-osios įvykius.
Draugai papasakojo, kad švenčiant gimtadienį V. Afanasjevas išgėrė apie 200 g degtinės. Dėl po ligos išgerto alkoholio civiliais drabužiais vilkintis majoras metro užsnūdo ir pravažiavo savo stotelę. V. Afanasjevą pažadino kontrolieriai galinėje stotyje „Ždanovskaja“.
Sovietų laikais su neblaiviais piliečiai per daug nesiterliodavo. Kontrolieriai, pamanę, kad vyriškis gerokai įkaušęs, perdavė jį stotyje budėjusiems milicininkams. Traukinio mašinistas papasakojo, kad padėjo nunešti V. Afanasjevo daiktus į milicijos punktą stotyje „Ždanovskaja“.
Tą vakarą milicijos punkte V. Afanasjevą matė blaivyklos brigados darbuotojai, atvykę sulaikyti neblaivaus piliečio. Tačiau milicininkai dėl kažkokios priežasties neperdavė jiems V. Afanasjevo.
Tapo aišku– su įvykiu susiję stoties „Ždanovskaja“ milicininkai. Tuos, kurie budėjo gruodžio 26-ąją, apklausė. Jie painiojosi, netiksliai atsakinėjo į klausimus. Pas vieną milicininką rado V. Afanasjevo užrašų knygelę su pavarde, pareigomis ir tarnybiniais KGB telefonų numeriais.
Tada milicininkai galiausiai prisipažino, kas iš tiesų įvyko.
Tą vakarą milicininkai prisiragavo stipriųjų gėrimų ir norėjo pratęsimo. Sulaikytas vyriškis su išsipūtusiu portfeliu pasirodė besąs puikus laimikis. Milicininkai Lobanovas, Rasochinas ir Popovas nusivedė V. Afanasjevą į tarnybinę patalpą, kur, savo džiaugsmui, rado jo portfelyje maisto produktų, o svarbiausia – degtinės ir konjako. Sulaikytasis šaukė, kad jis – KGB darbuotojas, bet milicininkai nekreipė dėmesio. Susidūrė su pasipriešinimu jie sumušė V. Afanasjevą, o paskui ištempė į koridorių.
Tą vakarą virš V. Afanasjevo tarsi pakibo pikta lemtis. Jis galėjo ramiai grįžti namo ir jau paskui nubausti kaltininkus. Bet koridoriuje nebuvo nuorodos į išėjimą į platformą. Paklaidžiojęs V. Afanasjevas grįžo į milicijos patalpą ir sušuko: „Jūs dar už viską atsakysite!“
Girti milicininkai vėl puolė mušti majorą, trenkė į sieną, galiausiai jis neteko sąmonės. Milicininkai paskambino savo viršininkui majorui Baryševui.
Jis irgi buvo neblaivus, tačiau iš karto suprato, kad per toli nueita. Milicininkams buvo draudžiama sulaikyti KGB darbuotojus, o čia įvyko apiplėšimas ir susidorojimas.
Buvo nuspręsta atsikratyti V. Afanasjevo, inscenizuojant užpuolimą. Sumuštą majorą įgrūdo į tarnybinį automobilį „Volga“ ir išvežė prie KGB darbuotojų vasarnamių, o ten paliko.
Nusikaltimą faktiškai išaiškino, tačiau apie įvykį sužinojo ne tik J. Andropovas, bet ir tuometinis Sovietų Sąjungos Vidaus reikalų ministras Nikolajus Ščiolokovas, kuris norėjo bet kokia kaina užglaistyti įvykį.
Kremliaus intrigas puikiai išmanantis J. Andropovas nutarė, kad būtų negerai veikti be atodairos. 1981 m. sausio 12 d. KGB vadovas susitiko su Sovietų Sąjungos generaliniu prokuroru Aleksandru Rekunkovu, paskui byla dėl žmogžudystės stotelėje „Ždanovskaja“ buvo perduota Generalinei prokuratūrai.
Tyrimo grupės vadovu paskyrė ypač svarbių reikalų tyrėją Vladimirą Kaliničenką. Tyrimo grupę saugojo KGB darbuotojai. Tyrėjas nuolat jautė spaudimą iš VRM pusės, tad galiausiai V. Kaliničenką ir jo šeimos narius ėmė saugoti KGB specialiosios paskirties būrys „Alfa“.
Įtariamuosius uždarė ne į įprastą tiriamąjį VRM izoliatorių, o į KGB žinioje buvusį izoliatorių „Lefortovo“.
Vidaus reikalų ministras Nikolajus Ščiolokovas puikiai suprato, kad J. Andropovas nepraleis progos sužlugdyti jo karjerą, pasitelkus bylą dėl majoro V. Afanasjevo nužudymo.
Sovietinės valstybės hierarchijoje čekistai, kuriems vadovavo J. Andropovas, visada buvo aukščiau, turėjo daugiau galių, tačiau milicininkų vadas N. Ščiolokovas turėjo savo kozirį – ilgametę draugystę su tuometiniu Sovietų Sąjungos vadovu Leonidu Brežnevu, dėl kurios VRM vadovui pavyko žymiai išplėsti savo žinybos galimybes.
Ir J. Andropovas, ir N. Ščiolokovas puikiai suprato, kad valdžioje nebelikus L. Brežnevo, jų konfliktas vienaip ar kitaip išsispręs – turės likti tik vienas. O iki tol vyko užslėpta kova, nes ta pusė, kuri būtų ėmusi atvirai konfrontuoti, neišvengiamai būtų pralaimėjusi ar net apkaltina sovietinės visuomenės destabilizacija. V. Afanasjevo nužudymas tapo puikia proga čekistams įrodyti savo pranašumą prieš milicininkus, o J. Andropovui - „išversti iš balno“ N. Ščiolokovą.
Sulaikyti milicininkai suprato, kad niekas jų neapgins, o už nusikaltimą gresia mirties bausmė, tad ėmė atvirai pasakoti apie įvykius, vykusius iki V. Afanasjevo žmogžudystės.
Pasirodo, milicininkai iš posto metro stotyje „Ždanovskaja“ buvo įvykdę apie 40 nusikaltimų. Jie apiplėšdavo ir sumušdavo neblaivius, o ir ne tik neblaivius piliečius, būdami tikri dėl savo neliečiamumo. Už jų nugaros stovėjo majoras Baryševas, šį saugojo jo viršininkas ir taip toliau... Grandinė vedė iki paties ministro N. Ščiolokovo, kuris vykdė politiką „savų neišduodame“.
Visą 5-ą skyrių, kurioje žinioje buvo stotis „Ždanovskaja“, atleido. Iš daugelio kitų skyrių atleido kelis šimtus milicininkų. Nuosprendį KGB majorą V. Afanasjevą nužudžiusiems milicininkams paskelbė 1982 m. liepos 21 d. 5-ojo milicijos skyriaus, saugojusios Maskvos metropoliteną, viršininką Borisą Baryševą, vyresnįjį inspektorių Nikolajų Rasochiną, milicininkus Nikolajų Lobanovą ir Aleksanadrą Popovą nuteisė sušaudyti, Nikolajui Vozuliai skyrė 13-os metų laisvės atėmimo bausmę, Aleksejus Telyšiovas ir Viačeslavas Piksajevas buvo nuteisti dešimčiai metų kalėjimo, Aleksandras Salatovas – penkeriems metams kalėjimo.
Bet tai buvo tik pradžia. Generalinė prokuratūra, palaikoma J. Andropovo, pradėjo išsamų patikrinimą visose Maskvos milicijos struktūrose. Už sunkius nusikaltimus ir jų slėpimą nuteisė daugiau nei 80 VRM darbuotojų. Ministerijos struktūrose prasidėjo didžiulis valymas.
N. Ščiolokovo autoritetą valstybės elito akyse sunaikino. J. Andropovas smogė toliau – jis dozuotai leido publikuoti spaudoje informaciją apie VRM darbuotojų bylos tyrimą ir teismus.
Sovietų Sąjungos gyventojai patyrė šoką - gerojo dėdės Stiopos (taip puikiai pažįstamo iš populiaraus animacinio filmo), pasirengusio ateiti į pagalbą, įvaizdis žlugo. Maskvoje pasklido gandai, kad metro guli kalnai apiplėštų ir nužudytų žmonių, o milicininkų ėmė šalintis kaip raupsuotųjų.
1982 m. lapkritį mirė Leonidas Brežnevas, nauju šalies lyderiu tapo Jurijus Andropovas. 1982 m. gruodžio 17 d. N. Ščiolokovą atleido iš vidaus reikalų ministro pareigų. Prasidėjo naujas tyrimas, šį kartą susijęs su paties ministro piktnaudžiavimu pareigomis...
Birželio 16-ąją, ketvirtadienį, teminiame kanale Vyriškai.lt skaitykite publikaciją apie Sovietų Sąjungos Vidaus reikalų ministro Nikolajaus Ščiolokovo dramą.