Eilinis karys gaudavo 17 rublių, būrio vadas – 620-800 rublių, kuopos vadas – 950 rublių, bataliono vadas – 1100 rublių, kariuomenės vadas – 3200 rublių, fronto vadas – 4000 rublių. Gvardijos daliniuose kariškiams priklausė pusantros, o eiliniams – dvigubas atlyginimas. Netgi tarnavusieji baudžiamuosiuose batalionuose gaudavo piniginį atlygį minimaliu 8,5 rublio per mėnesį tarifu. Tiek pat gaudavo ligoninėse esantys kariai.
Iki karo vidutinis darbininko mėnesio atlyginimas siekė 375 rublius. Karo metu atlyginimas pakilo iki 573 rublių. Metalurgai karo metrais gaudavo 697 rublius, o šachtininkai – 729 rublius. Inžinieriai karo metais uždirbdavo 1209 rublius. Kolūkiečiai, kurie buvo pačiame sovietinės hierarchijos dugne (jeigu neskaitysime GULAG kalinių), gaudavo 150 rublių, rašo leidinys „Maxim Russia“. Tačiau dažnai vietoj atlyginimo buvo skaičiuojamos jų darbo dienos – vadinamieji „pagaliukai“. Todėl būtent iš kolūkiečių ir buvo sudaryta armija.
Ką fronto dalyvis galėdavo nusipirkti už savo piniginį atlygį? Prekės ir produktai valstybinėse parduotuvėse buvo parduodami ikikarinėmis kainomis ir su kortelėmis. Vis dėlto, apsipirkti parduotuvėse buvo pakankamai sunku, o turguje viskas kainavo kelis kartus brangiau. Turguje pusės litro degtinės butelis – universali valiuta – kainavo nuo 300 iki 800 rublių (tuo tarpu valstybinėje parduotuvėje ji kainavo 30 rublių, tiesa, gauti jos buvo praktiškai nerealu). Dviejų kilogramų duonos kepalas kainavo 300-400 rublių, kilogramas bulvių – 90 rublių, cigarečių „Kazbek“ pakelis – 75 rublius, stiklinė tabako – 10 rublių. Kilogramas sūdytų lašinių buvo parduodamas po 1500 rublių.
Pirmosios premijos - lakūnams
Piniginio skatinimo sistema Raudonojoje armijoje buvo įvesta jau 1941 metų vasarą. Už puikius pasirodymus mūšio lauke pirmieji premijuoti pradėti lakūnai. O iš jų pirmieji apdovanojimų sulaukė garsiojo Berlyno bombardavimo, vykusio 1941 metų naktį iš rugpjūčio 7-osios į 8-ąją, dalyviai. Kiekvienam antskrydyje dalyvavusio ekipažo nariui Josifo Stalino įsakymu buvo skirta po 2000 rublių. Lakūnams, kurie vėliau bombardavo Vokietijos sąjungininkių sostines (Helsinkį, Bukareštą, Budapeštą) taip pat išmokėjo po 2000 rublių.
1941 metų rugpjūčio 19 dieną piniginiai apdovanojimai buvo įvesti visoms karinėms oro pajėgoms. Iš pradžių už vieną numuštą priešininko lėktuvą buvo numatyta 1000 rublių piniginė premija. Vėliau atsirado numuštų lėktuvų gradacija: už numuštą priešininko bombonešį buvo mokama 2000 rublių, už krovininį lėktuvą – 1500 rublių, už naikintuvą – 1000 rublių.
Buvo mokama ir už skrydžius. Penki koviniai skrydžiai – 1500 rublių, 15 kovinių skrydžių – valstybinis apdovanojimas ir 2000 rublių, ir taip toliau. „Kainoraštis“ buvo surašytas gana išsamiai, iki priešininko lokomotyvo sunaikinimo (750 rublių).
Būtent lakūnams priklausė „brangiausiai apmokamo“ mūšio rekordas. 1945 metų gegužės 4 dieną Baltijos laivyno lėktuvai atakavo į reidą išplaukusį vokiečių linijinį laivą „Schlesien“. Lakūnui M. Borisovui, sėkmingai torpedavusiam laivą, buvo išmokėta 10 tūkstančių rublių. Stipriai pažeistą „Schlesien“ nuskandino jo paties komanda.
Po lakūnų piniginės premijos buvo įvestos ir sausumos pajėgoms. Tačiau čia ir tankistams, ir artileristams, ir pėstininkams kriterijus buvo vienas – sunaikintas priešo tankas. O ir premijos buvo kuklesnės nei lakūnų. Apskritai, iš pradžių pradėjo mokėti už savų tankų remontą ir evakavimą, ir tik vėliau – už priešo tankų sunaikinimą.
J. Stalino įsakymu nuo 1942 metų vasario 25 dienos už greitą ir kokybišką einamąjį sunkiojo tanko KV remontą buvo mokama 350 rublių, už vidutinį remontą – 800 rublių. Už vidutinio tanko Т-34 remontą – nuo 250 iki 500 rublių, už lengvųjų tankų remontą – nuo 100 iki 200 rublių.
Kai 1942 metų liepos 1 dieną įvedė premijas už pamuštus priešininko tankus, jos pasirodė esančios žymiai mažesnės už savų tankų evakavimą: sunkiojo tanko evakavimas buvo įvertintas tiek, kiek dešimties priešininko pamuštų tankų (5000 ir 500 rublių). 1943 metų birželio 24 dieną Kursko mūšio išvakarėse piniginių premijų tvarka buvo papildyta: „Nustatyti 1000 rublių premiją kiekvienam kariui ir vadui už asmeniškai pamuštą ar padegtą priešo tanką, pasitelkiant individualias kovos priemones. Jeigu naikinant priešo tanką dalyvauja grupė karių, premijos sumą pakelti iki 1500 rublių ir išmokėti visiems grupės nariams vienodomis dalimis“. Kitaip tariant karių grupė, pademonstravusi heroizmą ir sunaikinusi priešo tanką, užmėtydama jį granatomis, gaudavo 1500 rublių, o sunkųjį tanką evakavusi grupė buvo premijuojama 5000 rublių.
Ar pinigai būdavo sumokami?
Šiuo klausimu nuomonės išsiskiria. Greičiausiai tai labiausiai priklausė nuo kiekvieno atskirai paimto dalinio finansinės tarnybos vadovo. Štai du visiškai skirtingi pavyzdžiai.
„Mūšis tęsėsi iki pat vakaro. Du mano būrio tankai sudegė, tačiau būrys sunaikino 14 tankų, iš jų mano ekipažas – šešis. Ryte prie tanko pribėga bataliono finansų vadovas: „Nikovovai, kur pervesti pinigus už pamuštus fašistų tankus? O mums už kiekvieną pamuštą tanką duodavo 500 rublių“ (tankistas I. S. Nikonovas).
„Mano atlyginimą namiškiai tik du kartus gavo, o fronte nieko negavau. Kai po penkių mėnesių baigėsi karas, niekas nieko negavo. O kai kurie vadai pilnus krepšius raudonų trisdešimtinių išsivežė. Tuo metu kai po demobilizacijos aš važiavau į Krymą traukiniu, pamačiau, kad išsibarstė mūsų finansų viršininko daiktai. Jis buvo girtas. Atsitiktinai pamačiau pilną krepšį pinigų, tada su siaubu pagalvojau: „Štai kur mūsų pinigėliai!“ (medicinos sesuo V. M. Vasiljeva).
Vieni finansų viršininkai savo pareigas vykdė sąžiningai, o kažkas krauju uždirbtus pinigus, taip ir nepasiekusius užfrontėje badaujančių giminaičių, pasisavindavo sau.