Nikolajus Ščiolokovas dar būdamas dvylikametis talkino anglių šachtose dirbantiems darbininkams, o neturėdamas nė trisdešimties tapo vieno didžiausių sovietinės Ukrainos miesto Dnepropetrovsko vadovu. Būtent šiame mieste likimas jį suvedė su būsimuoju Sovietų Sąjungos genseku Leonidu Brežnevu – abu komunistai tapo gerais draugais, kartu suvalgę ne vieną pūdą druskos.
1964 metais tapęs generaliniu sekretoriumi, L. Brežnevas prisiminė ištikimą draugą ir pakvietė jį į Maskvą užimti Sovietų Sąjungos visuomeninės tvarkos apsaugos (vėliau tai buvo pervadinta į Vidaus reikalų ministeriją) ministro pareigas.
Žmona Svetlana, su kuria jie abu perėjo per Antrojo pasaulinio karo baisumus, palingavo galva: „Gal nesutiksi? Arba tave užmuš, arba pats užsimuši...“ Tačiau N. Ščiolokovas jau kūrė grandiozinius planus, kaip reorganizuoti savo žinybą. Pirmiausia išleido įsakymą, kad milicininkai turi mandagiai elgtis su piliečiais. „Milicininko darbas, kaip ir menas, literatūra, turi kelti žmonėms nepajudinamą optimizmą, tikėjimą geriausiomis žmonių sielų apraiškomis... O kalbant juridine kalba, kūriniai, aukštinantys nešvankumą, pornografiją, prievartą yra kriminaliniai veikalai“, – sakė N. Ščiolokovas, lyg žvelgdamas į ateitį. Naujas ministras padidino atlyginimus eiliniams darbuotojams, perrengė milicininkus naujomis uniformomis.
Pasakojama, kad kartą atostogaudamas pietinėje Sovietų Sąjungos dalyje N. Ščiolokovas priėjo prie milicininko. Šis stovėjo karštyje su uniforma ilgomis rankovėmis, pasirišęs kaklaraištį. Ministras pasidomėjo: „Drauge milicininke, ar jums ne karšta?“
Po kelių dienų išėjo įsakymas, kad esant didesnei nei 20 laipsnių temperatūrai, milicininkai gali nesirišti kaklaraiščio ir nešioti marškinius trumpomis rankovėmis. Istorikų vertinimu, N. Ščiolokovas iš tiesų daug nuveikė milicijos labui, jo dėka ji pakilo iki aukštai vertinamos valstybės institucijos.
N. Ščiolokovas kategoriškai nesutiko, kad į jo žinybos darbą kištųsi KGB. Nemėgo jo darbuotojų. Kartą L. Brežnevui buvo atneštas įsakymas, kad prie komunistų partijos Centro komiteto pastato turi stovėti ne KGB, o milicijos darbuotojai - agentus pakeitė milicininkai. Kalbama, kad būtent tai ir supykdė KGB vadovą Jurijų Andropovą, kuris slapta griežė dantį ant konkuruojančios institucijos šefo N. Ščiolokovo.
Jurijus Andropovas (kairėje) ir gynybos ministras Dmitrijus Ustinovas. N. Ščiolokovas - antrame plane.
1982 m. lapkričio 10 d. mirus L. Brežnevui ir generaliniu sekretoriumi tapus J. Andropovui, ant N. Ščiolokovo šeimos pasipylė nemalonumai. Praėjus vos mėnesiui po L. Brežnevo mirties, N. Ščiolokovą atleido iš ministro pareigų, apkaltino piktnaudžiavimu jomis. Pasipylė pretenzija po pretenzijos, apklausa po apklausos, krata po kratos.
„Kategoriškai neigiu, kad Uzbekistano sovietų respublikos Vidaus reikalų ministerija perdavė uzbekišką 10 x 10 m dydžio kilimą, – aiškinosi buvęs ministras. – Paskelbtus kaltinamojo Kalinino parodymus, kad tas kilimas, neva sukarpytas į keturias dalis buvo išvežiotas po mano šeimos narių butus, laikau kvailyste ir suokalbiu. Jokių „kilimų ketvirtadalių“ mūsų butuose nėra ir negalėjo būti... Pirmą kartą girdžiu, kad neva nuo Cepkovo mano 70-mečio proga atgabeno 10 paršelių. Tai absurdas. Mano vasarnamyje Nr. 8 prie stalo sėdėjo ne daugiau nei 15 žmonių, o valgis buvo organizuotas per restoraną „Praha“. Kartais „Krištolo žąsyje“ buvo užsakomos krištolinės vazos ir kiti dirbiniai dovanoms nuo Vidaus reikalų miniserijos. Asmeniškai man nei vazų su mano portretu, nei kitų dirbinių neperdavė. Jei mano 70-ies metų jubiliejaus proga ir buvo kokių nors tokių dovanų, jos perduotos į VRM muziejų. Niekada nebūčiau laikęs bute vazos su portretu, primenančios urną...“
O jam pateikdavo vis naujų „grobstymo iš liaudies“ kaltinimų: paveikslai, antikvariatas, brangenybės, užsienietiški automobiliai... Galiausiai buvusio VRM ministro valstybei padarytą žalą įvertino 500 tūkst. rublių (tuo metu standartinė Sovietų Sąjungos piliečio alga svyravo nuo 120 iki 180 rublių). Kiek N. Ščiolokovas pavogė, kiek gražino, kiek jam pripaišė, dabar jau niekas nepasakys, rašo aif.ru
„Jis turėjo tarnybinį butą ir vasarnamį, valiutų reikalais neužsiimdavo, – įsitikinęs istorikas Rojus Medvedevas. – Užtai jo žmona su drauge Galina Brežneva supirkdavo ir perparduodavo briliantus. Jos sužinodavo apie būsimą pabrangimą, eidavo ir supirkinėdavo juvelyrinius papuošalus, o paskui parduodavo nauja kaina. Dabar taip gyvena milijonai, o tada tai buvo neteisėta“.
Buvusio ministro šeimos nariai tapo nepageidaujamomis personomis. Svetlana Ščiolokova nebeištvėrė spaudimo ir pažeminimų. 1983 m. vasario 19 d. tarnybiniame vasarnamyje ji paleido kulką sau į galvą. Tačiau Maskvoje, o vėliau ir visame pasaulyje pasklido kitokie gandai. Tame pačiame name, kur gyveno Ščiolokovų ir Andropovų šeimos, dirbusi valytoja Raisa Starostina pasakojo, jog 1983 m. vasario 19 d. Svetlana Ščiolokova patykojo Jurijaus Andropovo lifte ir šovė jam į pilvą, o paskui pakilo į savo butą ir paleido kulką sau į galvą.
Svetlana Ščiolokova. youtube.com nuotr.
1984 m. lapkričio 6 d. be teismo nuosprendžio iš N. Ščiolokovo atėmė armijos generolo laipsnį. Įsakymą pagrindiniuose žiniasklaidos leidiniuose išpublikavo kaip tik per milicijos dieną, o lapkričio 10 d. Sovietų Sąjungos Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo įsakymu iš N. Šolkovo atėmė visus valstybinius apdovanojimus, išskyrus karinius, taip pat – Socialistinio darbo herojaus titulą. Gruodžio septintąją jis buvo pašalintas iš partijos, paskambino ir pasiūlė atiduoti ordinus...
N. Ščiolokovas atsakė: „Patys pasiimkite.“ Susitarė, kad apdovanojimai bus grąžinti gruodžio 13-ąją. Gruodžio 10 d. N. Ščiolokovas sėdo prie rašomojo stalo. Jis parašė Konstantinui Černenkai: „Taip prasidėjo 1937 metai... Nenusižengiau įstatymams, nieko neėmiau iš valstybės. Prašau Jūsų, neleiskite skleisti apie mane melagingų gandų, tai nevalingai pakirs visų rangų vadovų autoritetą... Ačiū už viską gera. Prašau man atleisti. Su meile ir pagarba – Nikolajus Ščiolokovas“.
Gruodžio 12 d. jis aplankė artimuosius, o gruodžio 13 d. apsivilko šventinį mundurą, užsisegė medalius ir vėl sėdo prie rašomojo stalo. Išsiėmė iš segtuvo laišką K. Černenkai, perskaitė. Šalia padėjo 420 rublių ir raštelį su prašymu sumokėti už elektrą, dujas ir namų tvarkytojos paslaugas. Išgėrė kavos su konjaku, paėmė ginklą ir šovė sau į galvą.
Kalbama, kad šalia kūno rado dar vieną raštelį: „Nuo mirusių ordinų nenuima.“