Tačiau kariniame filme svarbios ne tik vizualizacijos, bet ir emocijos, ir kas žino, kas yra svarbiau kalbant net apie tokį žanrą, kuriame paprastai daugiau nei pusę filmo laiko trata automatai, šaudo pabūklai, riaumoja tankai, žūsta šimtai kareivių.
Viso šito yra ir estų juostoje „1944”, jau pasiekusios ir Lietuvos kino teatrus. Ir vis dėlto ne atakos, atsitraukimas ir vėl puolimas čia svarbiausia – bent jau žiūrint mūsų, Baltijos šalių gyventojų akimis.
Filmas paliečia aštrų Baltijos šalių istorijos momentą, kuomet lietuvių, latvių ir estų tautos skilo į dvi dalis – šlovinančią „šviesų“ raudoną rytojų, ir tuos tautino identiteto saugotojus, kuriems likimas nepagailėjo rūsčių išbandymų.
Antrasis pasaulinis karas skaudžiai palietė visas Baltijos šalis – tautos vaikai, dėl vienokių ar kitokių aplinkybių atsidūrė priešingose pusėse ir kovojo už svetimas vėliavas. Būtent šis momentas ir paliečiamas karinėje dramoje „1944”- kaip elgtis, kaip priešas kalba gimtąja kalba? Nušauti? Pasiduoti? Tylomis surūkyti po cigaretę ir išsiskirstyti, tikintis jog niekada daugiau ginklo optniame taikiklyje neišvysi tautiečio, tegul ir „raudono“ ar „rudo“.
Tai filmas be laimingos pabaigos, filmas, kuriame persipina tikėjimas, nusivylimas, meilė ir išdavystė. Filmas, kuris perspėja: būkime budrūs, kad tai nebepasikartotų. Filmas, kuris yra apie karą, tačiau kalba apie vertybes, kurias sunku išlaikyti, bet lengva paminti. Filmas, kuris estų kinematografiją pakelią į aukštą lygį, o mus palieka laukti tų laikų, kai Lietuvos kino kūrėjai padovanos panašų kino stebuklą.
Estai režisieriaus Elmo Nüganeno 2 milijonų eurų biudžeto juostą įvertino solidžiu skaičiumi – šią kino juostą Estijos kino teatruose vien per pirmąjį mėnesį pažiūrėjo šimtas tūkstančių žiūrovų, o tai šiai šaliai yra išties įspūdingas skaičius.
Kadrai iš kino juostos „1944”. GPI nuotr.