Šio veikalo idėja gimė sparčiai politinės karjeros laiptais kopusio Konstantino Černenkos galvoje – knyga turėjo sustiprinti Leonido Brežnevo autoritetą sąstingyje gyvenančios imperijos žmonių akyse. Nors iš tiesų gavosi atvirkštinis efektas – po trilogijos pasirodymo L. Brežnevas tapo daugybės anekdotų herojumi.
Žinoma, grupelei sovietų žurnalistų, pakviestų į pokalbį, nebuvo užsiminta, jog būsimiesiems memuarams numatytas propagandos įrankio vaidmuo.
Buvęs „Pravdos“ korespondentas Aleksandras Murzinas po trilogijos išleidimo praėjus dvidešimčiai metų prisiminė, kaip buvo pakviestas į Sovietų Sąjungos naujienų agentūros TASS vadovo Leonido Zamiatino kabinetą, kuriame jis ir išgirdo apie kelionę traukiniu kartu su K. Černenka ir L. Brežnevu, neva pagimdžiusią idėją išleisti genseko prisiminimų knygą.
„Nenustygdamas vietoje, žavėdamasis, jis pasakojo, kaip neseniai kartu su K. Černenka ir L. Brežnevu važiavo traukiniu, o generalinis sekretorius dalijosi savo prisiminimais apie vaikystę, jaunystę, brandą – visą gyvenimą. Kokius jaudinančius įvykius jam teko patirti! Ir kaip jo biografija dera su mūsų tėvynės istorija!
L. Zamiatinas ir K. Černenka ėmė draugiškai spausti L. Brežnevą, kad jis sukurtų visą epochą apimančius memuarus, tačiau šis mandagiai atsisakė, teisindamasis savo užimtumu. Tačiau lyg ir sutiko patalkinti kūrybinei grupei. Štai mus ir pasiūlė padėti draugui Brežnevui, - pasakojo A. Murzinas. - Neįmanoma nupasakoti, kaip šis pasiūlymas suglumino.
Tačiau kaip nepadėti nebejaunam, užimtam žmogui, juo labiau – valstybės vadovui? Visi linktelėjome galvomis ir visas iš džiaugsmo švytintis L. Zamiatinas ėmė svarstyti temas. Atsisveikindamas TASS vadovas užsiminė, jog reikėtų vengti kalbėti apie būsimą knygą, Taip, to buvo galima ir nepriminti...“.
Taip Aleksandras Murzinas, kultinis sovietinių apybraižų meistras Anatolijus Arganovskis ir „Izvestijų“ žurnalistas Arkadijus Sachninas tapo „literatūriniais vergais“.
A. Arganovskis ėmėsi kurti knygą apie genseko jaunystės metus Ukrainoje, A. Sachninas – apie karą, o A. Murzinui teko plėšinių etapas.
L. Brežnevas, kuris lyg ir buvo užsiminęs, jog padėsiąs, nė karto taip ir nesusitiko su kūrybine grupe – žurnalistams patiems teko ieškoti šaltinių ir faktų, bendrauti su L. Brežnevo bendražygiais.
„Tai buvo nuobodu ir sunku. Pats ieškojau rajono komitetų sekretorių, kolūkių pirmininkų, tuometinės Kazachijos TSR ministrų ir vadovų, kitų žmonių, tarp jų ir L. Brežnevą skraidinusio lakūno ir oficiantės, maitinusios jį per keliones į plėšinius. Teko vartyti nuo laiko pageltonavusius kelionių grafikus, taip siekiant atsekti, su kuo jis keliavo, o kas tik priskirdavo sau tokį „nuopelną“ - tokio lygio memuaruose negalėjau sau leisti padaryti nė vienos klaidos“, - pasakojo A. Murzinas.
Nors legenda byloja, kad L. Brežnevo memuarus kurpiantys „literatūriniai
vergai” mėnesiui buvo uždaryti saugomoje viloje, iš tiesų pats rašymo procesas vyko kiek kitaip – A. Murzinas savo dalį iš tiesų parašė per mėnesį, bet ją rašė savo namuose, kaip pats juokavo, „aklinai uždarytame kambaryje“ - žmona ir sūnus žinojo, jog jis rašo ypatingą kūrinį, todėl jo trukdyti nevalia.
1978 metais trilogija iš pradžių buvo išspausdinta žurnale „Naujas pasaulis“ („Novyj Mir“), vėliau jos buvo išleistos ir kaip atskiros knygelės, ir sudėtos į vieną tomą. Kiekvienos knygos tiražas siekė 15 milijonų egzempliorių – ir ant kiekvieno jų puikavosi tik L. Brežnevo, neparašiusio nė vieno žodžio ir nė karto nesusitikusio su „literatūriniais vergais“, pavardė.
Dėka tokių stulbinančių, Guinesso rekordų knygos vertų tiražų, L. Brežnevui buvo skirtas iš kojų verčiantis 179 241 rublių dydžio honoraras. 1980 metais, kuomet L. Brežnevui už šį kūrinį buvo skirta Lenino premija, šalies inžinieriai džiaugdavosi namo parnešę 160-180 rublių dydžio algą.
Sovietų Sąjungos propagandistai pasirūpino, kad L. Brežnevo atsiminimai pasiektų ir tuos žmones, kurie dėl regos sutrikimų negalėjo skaityti knygų arba paprasčiausiai nenorėjo jų įsigyti – genseko memuarai buvo skaitomi ir per televiziją, ir per radiją, taip pat buvo išleistos ir plokštelių komplektas (audioknygos).
Maža to, L. Brežnevo memuarai buvo išversti į keliolika kalbų ir atsidūrė 120 valstybių bibliotekose.
Sovietinės literatūros „hitą“ sukūrę „literatūriniai vergai“ taip pat neliko visai pamiršti – partija, atsidėkodama už jų triūsą, žurnalistams skyrė valstybinius apdovanojimus už „ilgametį kūrybingą darbą“.
Jau po genseko mirties 1982 metais, buvo išleistos naujos jo prisiminimų dalys. Tačiau Sovietų Sąjungoje papūtus naujiems vėjams, sovietinį „bestselerį“ ištiko liūdnas likimas – 1987 metais L. Brežnevo memuarai buvo išimti iš knygynų ir atiduoti į popieriaus perdirbimo įmones.