Šiandien sunku patikėti, tačiau nei subyrėjusi pirmoji šeima, nei šunkeliais nuėjęs sūnus iš pirmosios santuokos J. Andropovui nesutrukdė padaryti svaiginančią karjerą ir laiptelis po laiptelio artėti prie valdžios elito: KGB vadovas, politinio biuro narys ir, galų gale – generalinis sekretorius. Ir per visą karjerą jo pirmoji šeima taip ir liko šešėlyje.
„Mažai kas žinojo apie jo problemas su pirmąja žmona, su sūnumi iš pirmosios santuokos ir apskritai, kaip jis atsirado politiniame biure. Pasakojama, jog jis tapdavo baltas kaip popieriaus lapas, kuomet jo buvo klausiama apie pirmąją žmoną arba 1933-1935 metų periodą“, - viename interviu pasakojo genseko Leonido Brežnevo anūkas Andrejus Brežnevas.
1932 metais aštuoniolikmetis J. Andropovas įstojo į Rybinsko (Jaroslavlio sritis) upių technikumą, kur per vieną vakarėlį ir susipažino su savo būsimąja žmona – valstybinio banko skyriaus vadovo dukra ir technikumo merginų tinklinio komandos kapitone Nina Engalyčeva.
Tamsiaakė, liekno sudėjimo mergina jaunajam J. Andropovui paliko tokį įspūdį, jog jis nedvejodamas jai pasipiršo. Kai kuriuose publikuotose straipsniuose minima lyriškoji J. Andropovo pusė, pasireiškusi jo eilutėmis ant nuotraukų nugarėlių. Kuomet technikumą baigusi būsimoji žmona susiruošė išvažiuoti į Leningradą (dabar – Sankt Peterburgas), J Andropovas Ninai atsiuntė nuotrauką, ant kurios nugarėlės brūkštelėjo: „Prisiminimui – nuo to, kuris taip švelniai ir aistringai tave myli. Mieloji, mieloji, tolima ir niekada nepamirštama, artima Ninurka. Praėjusių šaltų, tačiau laimės pilnų naktų atminimui, amžinai šviečiančios meilės atminčiai tau tai siučia tavo chuliganas Jurijus“.
Iki ausų įsimylėjęs J. Andropovas pasiekė savo – Nina grįžo iš Leningrado ir 1935 metais jaunuoliai (J. Andropovui tuo metu buvo 22 metai, žmona – metais jaunesnė) susituokė.
Kalbama, kad archyvuose egzistuoja ir dar vienas J. Andropovo romantikos proveržio įrodymas – jaunos šeimos, įamžintos 1936 m. kovo pirmąją, nuotrauka, o ant jos nugarėlės – vėl būsimojo genseko eilutės: „Jei jums kada taps nuobodu, jei jūs nors minutę pasijusite nelaiminga, pažvelkite į šią nuotrauką ir prisiminkite, jog pasaulyje egzistuoja du laimingi sutvėrimai. Laimė užkrečiama. Ji kartu su oru patenka į mūsų vidų ir per akimirką padaro tai, ko kartais negalima padaryti per metų metus“.
Tačiau nuotraukose aprašyta šeimyninė idilė ilgai netruko. Tais pačiais, 1936-aisiais, J. Andropovas tapo tėvu – žmona pagimdė mergaitę Jevgeniją, o 1940-aisiais pora susilaukė ir berniuko Vladimiro. Netrukus po jo gimimo J. Andropovas, sparčiai kopiantis partinės karjeros laiptais, išvyko dirbti į Petrozavodską, o žmona su dviem vaikais liko Jaroslavlyje – lyg ir įprasta situacija tuometiniame laikmetyje, kuomet komunistai tiesė kelius į „šviesų rytojų“, žmonas palikdami vienas rūpintis vaikais ir buitimi.
Į Petrozavodską išvykęs J. Andropovas lyg užmiršo, ką buvo žmonai rašęs ant nuotraukų – laiškai į Jaroslavlyje likusiai šeimai neskriejo, o kai galų gale jis ryžosi parašyti laišką, jame paprašė skyrybų: J. Andropovas Karelijoje jau buvo sutikęs Tatjaną Lebedevą, su kuria ruošėsi kurti šeimą. Nina Engalyčeva, būdama išdidi moteris, skirtis sutiko.
Su Tatjana Lebedeva J. Andropovas susituokė jau Vermachto daliniams žygiuojat per Sovietų sąjungą, o 1941 m rugpjūtį jis dar kartą tapo tėvu – antroji žmona pagimdė berniuką Igorį (po karo pora dar susilaukė dukrelės Irinos). Panašu, kad jau tada J. Andropovui mažai rūpėjo ir pirmoji žmona, ir vaikai iš pirmosios santuokos.
„Jaroslavlyje gyvenusi jo pirmoji žmona mus užmėtydavo laiškais, guosdamasi, jog jis mažai padeda vaikams, jog jie badauja ir vaikšto be avalynės. Ir mes privertėme J. Andropovą padėti savo pirmosios žmonos vaikams. Visa tai man, vadovaujantis partine disciplina, nedavė moralinės teisės pasiųsti J. Andropovą partizanauti. Kažkaip buvo nepatogu sakyti: „Ar nenorėtum pakariauti?“ Žmogus slepiasi už savo nomenklatūrinių šarvų, už savo ligos (J.Andrpovas sirgo cukriniu diabetu ir buvo trumparegis – red. pastaba), už žmonos ir vaiko“, - rašoma nepublikuotame Genadijaus Kuprijanovo, kartu su J.Andropovu dirbusio Karelijoje, rankraštyje.
Be tėvo augęs Vladimiras Andropovas anksti susidėjo su bloga kompanija. Būdamas paaugliu, jis kelis kartus buvo pabėgęs iš moksleivių vasaros stovyklos, kur drausmė ir disciplina jam buvo ypač ne prie širdies – laisvę vertinančiam vaikinukui tai buvo tarsi iššūkis ir nuotykis. Tačiau greitai šis laisvės pojūtis virto kriminaline romantika, kuri baigėsi liūdnai: pirmą kartą kišenes tuštinantis Vladimiras Andropovas buvo sučiuptas, kuomet jam buvo vos septyniolika metų, o būdamas 23-ių, jis jau buvo du kartus teistas.
Vis dėlto sparčiai politinės karjeros laiptais kopiančio J. Andropovo sūnus Vladimiras, kurio gyvenimą tėvas sekė, bet pabrėžtinai nesikišo, įstengė netapti profesionaliu kišenvagiu ir nenusirito į kriminalinį dugną.
Antrą kartą palikęs kalėjimą, jis išvyko į sovietinę Moldaviją, Tiraspolį, kur esančiame siuvimo fabrike galėdavo įsidarbinti teisti, į įprastą visuomenės gyvenimą siekiantys sugrįžti asmenys. Amžininkų prisiminimuose Vladimiras Andropovas išliko kaip geros širdies, puikiai grojantis gitara ir dainuojantis šansoną. Įsikūręs Tiraspolyje, po metų su fabrike dirbusia mergina sukūręs šeimą, o dar po metų patyręs tėvystės džiaugsmą, kuomet žmona pagimdė dukrelę, V. Andropovas pamažu atsitiesė. Tačiau šviesus gyvenimo laikotarpis ilgai nesitęsė – ir nutrūko jis 1967-aisiais, kuomet KGB viršininku tapo jo tėvas.
Moldavijos saugumiečiai sukruto – iki tol jų Tiraspolio siuvimo fabriko darbininko Vladimiro Andropovo gyvenimas ir buitis nedomino. Tačiau KGB soste atsidūrus J. Andropovui, vietos saugumiečiai, net ir negavę nurodymų iš Maskvos, skubėjo įsiteikti savo naujajam bosui. Galima tik įsivaizduoti bendrabutyje besispaudžiančių fabriko darbuotojų nuostabą, kuomet čia gyvenusiam Vladimirui Andropovui su šeima buvo liepta išsikelti – jo laukė dviejų kambarių butas, tikra prabanga! Buvęs kišenvagis, pamirštas tėvo sūnus atsidūrė neįprastoje padėtyje: atrodė, jog visą gyvenimą praleisi bendrabutyje, o štai rankoje laikai raktus nuo buto, saugumiečiai vos ne išsitempę priešais stovi...
Manoma, kad tai ir tapo lūžiu Vladimiro Andropovo gyvenime. Jis metė darbą fabrike, nes žinojo, kad juo dabar pasirūpins įtakingesnė „organizacija“, ir vis labiau ėmė „draugauti“ su buteliu. Jaunystėje V. Andropovas jau buvo kelis kartus sirgęs hepatitu, tad tokia draugystė jį neišvengiamai stūmė prie liūdno finišo.
1975-aisiais, sulaukęs vos 35 metų V. Andropovas mirė – pamirštą KGB viršininko sūnų įveikė kepenų cirozė. Rašoma, jog į ligos patalą atsigulęs Vladimiras labai norėjo išvysti tėvą, tačiau šiai svajonei nebuvo lemta išsipildyti. Vietos saugumiečiai padoriai palaidojo V. Andropovą, tačiau pats KGB šefas nepasirodė nei laidotuvėse, nei po jų.
Tačiau tai nebuvo paskutinis taškas Vladimiro Andropovo istorijoje. 1982 m. rudenį V. Andropovo byla iš Moldavijos buvo nugabenta į Maskvą, ir, kaip kalbama, įteikta J. Andropovui į rankas – prieš palikdamas KGB viršininko postą ir tapdamas genseku jis spėjo pasirūpinti, kad naujasis KGB rūmų šeimininkas nerastų nieko, kas galėtų tapti svarbia korta Kremliaus sostų žaidimuose.