Sveika, redakcija,
Rašau Jums, nes tiesiog turiu kažkam atsiverti, papasakoti savo istoriją platesniam žmonių ratui nei mano keli bičiuliai. Galbūt tai kažkam bus pamoka, o galbūt kažkas pateko į panašią situaciją kaip ir aš – būčiau dėkingas, jei komentaruose mano likimo broliai papasakotų, kokį sprendimą priėmė jie, kaip jie jautėsi.
Pradėsiu iš toliau, kad labiau suprastumėte, kaip ir kodėl aš taip keistai jaučiuosi – taip keistai, jog net rašau laišką į portalo redakciją.
Man yra 23 metai, praėjusiais metais baigiau bakalauro studijas ir dabar pilna krūtine kvėpuoju laisvu oru. Diplomas kišenėje, įsikinkyti į nuolatinį darbą neskubu (kol kas man pilnai pakanka (gal tiksliau, pakakdavo) to, ką užsidirbu kaip laisvai samdomas darbuotojas. Taigi, nuo praėjusių metų vasaros, kuomet atšvenčiau diplomo įteikimą, pradėjau savo klajones po festivalius. Ne vienas – su savo mažyte, su kuria susipažinome prieš dvejus metus. Mes - bendraamžiai, abu baigėme bakalauro studijas, abu mėgstame gerą muziką, Lietuvos pušynus, upes ir gyvenimą palapinėse.
Oho, kiek smagių dalykų esame nuveikę! Tačiau jūs turbūt ir patys žinote, kad festivaliuose nuobodu niekada nebūna. O jei dar mylimas žmogus šalia, atrodo, kad tokį gyvenimą galėtum gyventi metų metus: neįpareigojanti buitis, vakarėliai, festivaliai, klajonės....Rudenį, žiemą ir pavasarį dirbi ir taupai pinigus, o prasidėjus vasarai vėl išeini į trasą...
Tačiau 2015-ųjų vasarą aš prisiminsiu visą gyvenimą. Ne dėl to, kad teko pamatyti tai, ko dar nebuvau regėjęs (taip, taip, teko įkišti nosį ir garsųjį „Rainbow“ festivalį), išgirsti toną geros muzikos, mirkti ežeruose bei upėse, sutikti milijardą nuostabių žmonių. Tikrai ne dėl to.
Aš tapsiu tėčiu!
Štai taip, viena, atrodo, pernelyg iš kitų neišsiskirianti festivalinė naktis mano gyvenimą žada pakeisti iš pagrindų. Prisipažinsiu, esu apimtas dvejopų jausmų: ir smagu, bet ir baugu. Blogiausia, kad turbūt mes abu dar esame pernelyg jauni, dar tiek daug nepamatę ir nepatyrę. Kol kas sunku įsivaizduoti, kad po septynių mėnesių su mumis bus dar vienas mažas žmogeliukas. O tada – sudie festivaliai, sveika, buitis.
O juk nerūpestingas gyvenimas galėjo tęstis, jei ne mano pernelyg didelis pasitikėjimas. Po galais, juk yra prezervartyvai, skubi kontracepcija, bet ne – mums abiem patiko žaisti tą rizikingą žaidimą „nutrauktas lytinis aktas“. Bet palapinė nėra pati tinkamiausia vieta – štai ir aš, kuris, atrodo, buvo toks patyręs (vis dėlto – dveji patirties metai) tokiame žaidime, šį kartą susimoviau. Tačiau užuot pasakęs, kad „gal, žinai, šį kartą nespėjau laiku ištraukti“, tariau savo mažytei „kad viskas ok“, truputį atsikvėpėme ir vėl panirome į festivalio linksmybes.
O kai po kelių savaičių mano mylimoji ėmė skųstis, kad ji jaučiasi kažkaip keistai, viską nurašiau vasaros karščiams. Todėl galite įsivaizduoti, kokios bangos ūžtelėjo per mane, kuomet praėjus dar kiek laiko mano mergina atkišo nėštumo testą.
Žinoma, mes dabar dažną vakarą sėdime virtuvėje ir mintimis grįžtame į tą birželio savaitgalį. Kas būtų, jeigu būtų: jei būtume negėrę šalto ir putojančio, jei būtume turėję po ranka pakelį sargių (nors, tiesą sakant, aš nesu uolus jų naudotojas), jei apskritai būčiau išdrįsęs prisipažinti, kad „man ne visai laiku pavyko išeiti“ - galbūt tada tabletė būtų pratęsusi mūsų nerūpestingą gyvenimą? Gal mums iš viso nevertėjo važiuoti į tą festivalį? Daug „galbūt“ ir „kodėl“.
Bet faktas yra vienas: aš tapsiu jaunu tėčiu. Ir kol kas nežinau, neįsivaizduoju, kaip tai pakeis mano gyvenimą.