Svarbiu tapo ir „Rokotovo – Faibišenko – Jakovlevo“ bylos teisminis procesas. Tai buvo pirmoji sovietų istorijoje byla, iškelta dėl itin stambiu mastu įvykdytų neteisėtų valiutos operacijų.
Draugas Mikojanas nemaloniai nustebintas
1959 metų pradžioje vienas iš valstybės vadovų Anastasas Mikojanas susitikime su užsienio delegacija išgirdo netikėtus skundus – Sovietų Sąjungos svečiams praėjimo neduoda kažkokie jaunuoliai, siūlantys parduoti jiems valiutą ir užsienietiškus daiktus.
Suglumęs Mikojanas pažadėjo išsiaiškinti situaciją. Išaiškėjo, kad jis buvo tikrai ne pirmas valdžios atstovas, kuriam užsieniečiai skundėsi valiutos supirkinėtojų priekabiavimu.
Šio klausimo aptarimas buvo iškeltas į aukščiausią politinį lygį.
Sveikas, gražus gyvenime!
XX a. 6-ajame dešimtmetyje stalininę epochą sovietų imperijoje pakeitė vadinamasis „atšilimas“. Santykiai su Vakarais pagerėjo, į Sovietų Sąjungą pradėjo važiuoti turistai iš užsienio, o sovietų gyventojai galėjo keliauti į Vakarus – daugiausiai tai buvo artistai, rašytojai, sportininkai, kompanijų, bendradarbiaujančių su užsienio įmonėmis, darbuotojai.
Naujas tendencijas greitai pajautė jaunuoliai, norintys iškilti iš šviesios ateities kūrėjų būrio. Šių piliečių neviliojo kosminiai toliai, neįkvėpė galimybė apgyvendinti negyvenamus žemės plotus. Jų apskritai nedomino komunizmo kūrimas.
„Atsiskyrėlius“ viliojo Vakarų kerai: ryškūs drabužiai, moderni muzika, restoranai, jachtos, prieinamos gražuolės... Žodžiu, viskas, ką buvo galima rasti kitoje „geležinės uždangos“ pusėje, rašoma leidinyje „Argumenty į fakty“.
Verslūs svajotojai pradėjo kurti „savo Vakarus asmeniniams poreikiams“, tam išnaudodami galimybes, kurias suteikė naujieji laikai. Jie iš užsieniečių pirko daiktus, taip pat ir valiutą, pagal ženkliai didesnį kursą nei nustatė valstybė. Tada valiutą jie perpardavinėjo sovietų gyventojams, išvažiuojantiems į užsienį (paprastai į užsienį važiuojantiems sovietų piliečiams oficialiame buvo leidžiama įsigyti itin mažą dolerių kiekį, tad norintys parsivežti „deficito“, kitą, ženkliai didesnę dalį dolerių turėjo įsigyti nelegaliu būdu), o daiktus – stileivoms, kurie svajojo atrodyti taip, kaip užsieniečiai.
Iš panašių operacijų gautas pelnas leido gyventi prabangiai, kiek tai apskritai buvo galima Sovietų Sąjungoje Nikitos Chruščiovo laikais.
KGB pradeda veikti
Valiutų prekeivių, tuo metu vadinamų „valiutčikais“, ir „farcovščikų“ (spekuliantai, kurie pirkdavo ir perpardavinėdavo sovietų gyventojams praktiškai neprieinamas užsienietiškas prekes - red. past.) veikla plačiai paplito 1957 metais, Pasaulinio jaunimo ir studentų festivalio, vykusio Maskvoje, metu. Vos per dvejus metus šis reiškinys pasiekė tokį lygį, kad kova su juo buvo aptariama Sovietų Sąjungos Komunistų partijos Centro Komiteto Prezidiumo lygmenyje.
Sovietų lyderiai padarė išvadą, kad Vidaus reikalų ministerija kovą su valiutų prekeiviais triuškinamai pralaimėjo, ir šio klausimo sprendimą perdavė tuo metu galingiausiai jėgos struktūrai – KGB.
KGB buvo sukurtas specialus skyrius, kuris pradėjo kontroliuoti bylą dėl kontrabandos ir valiutų operacijų.
Čekistai pradėjo kruopščiai studijuoti naują sritį. Pagrindinė „farcovščikų“ ir „valiutčikų“ veiksmo vieta buvo taip vadinama „pleška“ – Maskvos Gorkio gatvės dalis nuo Puškino aikštės iki viešbučių „Nacional“ ir „Moskva“.
Čia „farcovščikai“ aktyviai dirbo užmegzdami naudingas pažintis su užsieniečiais. Kuo toliau KGB darbuotojai studijavo naują sritį, tuo labiau augo jų nuostaba. Iš pažiūros chaotiška „farcovščikų“ veikla iš tiesų buvo aiškiai ir puikiai organizuota.
Nuo „bėgikų“ iki „karalių“
Egzistavo kelios „juodosios rinkos“ darbuotojų specializacijos. Žemiausiai grupei priklausė „bėgikai“ ir „ristūnai“ – žmonės, kurie tiesiogiai užsiimdavo nedidelių sumų iš užsieniečių supirkimu. Jų grobį supirkdavo „šefai“, kurie perpardavinėdavo užsienio valiutą „pirkliams“.
Šių hierarchinių laiptų viršuje buvo „karaliai“ – kruopščiai užsislaptinę šios „verslo imperijos“ vadai. „Karaliai“ asmeniškai vykdydavo tik pačias didžiausias operacijas su užsieniečiais - tada, kai kalba ėjo apie dešimtis ar šimtus tūkstančių rublių siekiančias sumas.
Čekistai nesuko sau galvos dėl smulkmenų ir iškart nusitaikė į „karalius“. Tokiu būdu stebėjimo lauke atsidūrė „Žvairas“, „Vladikas“ ir „Dim Dimyčius“ – Janas Rokotovas, Vladislavas Faibišenko ir Dmitrijus Jakovlevas. Iš šių figūrų įdomiausias personažas buvo Janas Rokotovas.
Janas Rokotovas. youtube.com nuotr.
Nuo gimimo būsimasis valiutų magnatas turėjo pavardę Orlikovas, jis buvo kilęs iš bolševikų šeimos. Tačiau tai neapsaugojo jaunuolio nuo kaltinimų kontrrevoliucine veikla pagal 58 straipsnį. Remiantis šiais kaltinimais, 1947 metais jis buvo nuteistas 8 metų laisvės atėmimo bausme.
Pogrindinė imperija
Atsėdėjęs kalėjime 7 metus, 1954 metais jis išėjo į laisvę, gavęs visišką reabilitaciją ir visiškai nusivylęs sovietiniais idealais. Pasikeitęs pavardę, jis trejus metus dirbo smulkiu sovietų tarnautoju, tačiau 1957 metais jau minėtas Pasaulinis jaunimo ir studentų festivalis pažadino jame verslumo gyslelę. Pradėjęs nuo smulkaus valiutos supirkimo, Rokotovas greitai suprato, kad didelį pelną gali atnešti tik gerai organizuota ir sukalta sistema.
Būtent Rokotovas sugalvojo išnaudoti „bėgikų“ darbą – jaunų žmonių, kurie už palyginti nedidelį atlygį už būsimąjį „karalių“ dirbo juodąjį darbą.
Sukūręs sistemą ir užmezgęs reikalingus ryšius, per dvejus metus „Žvairas“ tapo pogrindiniu milijonieriumi ir tikra „pleškos“ legenda.
Rokotovas ėjo į geriausius restoranus, keitė meilužes, prabangiai rengdavosi – žodžiu, leido sau viską, ką tuo metu buvo galima gauti sovietinėje sistemoje.
Norėdamas pridengti savo veiklą jis tapo milicijos informatoriumi, išduodamas kai kuriuos kolegas, kurių apyvarta buvo nedidelė, ar net savus „bėgikus“, tokiu būdu užsitikrindamas milicijos lojalumą.
1,5 mln. dolerių vertės lagaminas
Tą savo kapitalo dalį, kuri nebuvo paleista į nuolatinę apyvartą, Rokotovas laikė valiutos ir auksinių monetų pavidalu. Kadangi visa tai saugoti banke „karalius“ neturėjo galimybės, banką pakeitė lagaminas, panašus į tą, kurį naudojo Ilfo ir Petrovo herojus, pogrindinis milijonierius Koreika.
Kaip ir šio literatūros personažo, Rokotovo lagaminas keliavo iš vietos į vietą, o jo šeimininkas laikėsi griežčiausių konspiracijos taisyklių.
Čekistai medžiojo žymųjį Rokotovo lagaminą keletą mėnesių. Vieną kartą „valiutčikas“ šiems „medžiotojams“ netgi užtraukė gėdą numesdamas jiems lagaminą su.. kempine ir ūkinio muilo gabalu.
Ir visgi ilgai vedžioti KGB už nosies Rokotovui nepavyko – kartą jis buvo sugautas, kai atsiiminėjo brangų lagaminą iš stoties saugyklos Komsomolo aikštėje.
Jau kitą dieną buvo sugautas ir jauniausias iš stambiausių „valiutčikų“ – Vladislavas Faibišenko.
Po to buvo sugautas ir „Dim Dimyčius“ – Dmitrijus Jakovlevas.
Skirtingai nuo Rokotovo ir Faibišenko, Jakovlevas iškart sutiko bendradarbiauti su tyrėjais, noriai atskleidė visas schemas ir „juodosios rinkos“ istoriją.
Jakovlevas, 33-erių Nacionalinės ekonomikos instituto aspirantas, kilęs iš apsirūpinusios inteligentų šeimos, visą iš nelegalios veiklos gautą pelną leisdavo savo aistrai – antikvariato pirkimui. Valiutų operacijos ir kontrabanda jam buvo tik priemonė, leidžianti papildyti jo meno dirbinių kolekciją.
Nagrinėjant bylą išaiškintos neteisėtos operacijos, kurių apyvarta buvo vertinama dešimtimis milijonų sovietinių rublių.
Vien tik iš Jano Rokotovo buvo paimti įvairūs vertingi daiktai už 1,5 milijono JAV dolerių sumą.
Spjūvis N.Chruščiovui
KGB turėjo kuo didžiuotis – per trumpiausią laikotarpį, iki 1960 metų rudens, įtakingi „juodosios rinkos“ žmonės buvo demaskuoti ir areštuoti.
Pagal tuomet galiojusius Sovietų Sąjungos įstatymus, Rokotovui, Faibišenko ir Jakovlevui grėsė nuo 3 iki 8 metų laisvės atėmimo bausmė. Tačiau šioje vietoje į bylą įsipainiojo didžioji politika...
1960 metų pabaigoje Nikita Chruščiovas išvažiavo su vizitu į Berlyną. Mieste, padalintame į rytinę ir vakarinę dalis, kontroliuojamame dviejų priešiškų karinių blokų, klestėjo nelegali prekyba, ir sovietų lyderis patetiškai sušuko: „Berlynas tapo purvina spekuliacijų bala!“
Vienas iš Berlyno pareigūnų, įžeistas tokio vertinimo, atšovė: „tokios juodosios biržos, kokia veikia jūsų Maskvoje, daugiau niekur pasaulyje nėra!“
Chruščiovui šie žodžiai buvo kaip spjūvis į veidą. Sovietų lyderis, kuris nepasižymėjo kantrybe, paskyrė kovos su „valiutčikais“ ir „farcovščikais“ klausimo svarstymą Tarybų Sąjungos Komunistų partijos Centro Komiteto Prezidiume.
Vienoje iš Kremliaus salių valstybės vadovams buvo surengta vertingų daiktų paroda, kurie buvo konfiskuoti tiriant bylą.
Bausmė pasirodė per menka
Gruodžio 31 d. Chruščiovas aplankė šią parodą, o jo gidu tapo pats tuometinis KGB vadas Šelepinas. Po to Tarybų Sąjungos Komunistų partijos Centro Komiteto Prezidiumas išklausė KGB pristatymo apie bylos tyrimo eigą.
Visi žinojo: laukiama audros. Ir ji iš tiesų kilo. Chruščiovas, pertraukęs pasakotoją, uždavė klausimą: „kas laukia Rokotovo ir Faibišenko?“ Jam buvo atsakyta: laisvės atėmimas nuo 3 iki 8 metų. Aukščiausios SSRS Tarybos Prezidiumas savo įsakymu buvo nusprendęs, kad už neteisėtas valiutų operacijas gresia iki 15 metų laisvės atėmimas, tačiau šis įsakymas pradėjo galioti jau po „farcovščikų“ arešto, o įstatymai atbuline data negalioja.
Tai įsiutino Chruščiovą. Jį bandė nuraminti kiti Prezidiumo nariai, bet Nikita Sergejevičius nieko nenorėjo girdėti. Tuo momentu jame tarsi prabudo jaunasis Chruščiovas iš 1930-ųjų, kuris „didžiojo teroro“ periodu taip atsidėjusiai veržėsi bausti „tautos priešus“, kad šią jo aistrą malšinti asmeniškai teko draugui Stalinui.
„Apsideginote pienu, dabar į vandenį pučiate!“ (rusiškas pasakymas, reiškiantis, kad tas, kuris kartą patyrė nesėkmę, tampa pernelyg atsargus, - red. past.), - piktai numetė kolegoms Chruščiovas. Tapo aišku, kad į „valiutčikų bylą“ jis ruošiasi įsikišti asmeniškai.
Maskvos miesto teismas, vadovaudamasis tuometiniais įstatymais, nuteisė Rokotovą ir Faibišenko maksimaliam galimam terminui – 8 metų laisvės atėmimo bausmei.
Tačiau Sovietų Sąjungos Komunistų partijos Centro Komiteto posėdyje Chruščiovas pranešė, kad gavo Leningrado gamyklos „Metalist“ darbininkų laišką, kuriame jie išsakė pasipiktinimą dėl Maskvos miesto teismo nuosprendžio švelnumo. Mojuodamas darbininkų laišku, sovietų lyderis pareikalavo SSRS Generalinės prokuratūros ir Aukščiausiojo teismo peržiūrėti bylą.
Spaudžiant Chruščiovui, Maskvos miesto teismas po dar vieno bylos išnagrinėjimo, remdamasis naujais įstatyminiais pakeitimais, Rokotovui ir Faibišenko paskelbė naują nuosprendį – jiems buvo paskirta 15 metų laisvės atėmimo bausmė.
Byla ir vėl peržiūrėta
Tačiau įsisiautėjusio Nikitos Chruščiovo jau nebepavyko sustabdyti. Mitinge Alma Atoje Chruščiovas vėl užvedė kalbą apie „Rokotovo bylą“. „Ar skaitėte, kokią bandą sugavo Maskvoje? Ir už viską jos vadams davė po 15 metų. Juk už tokius nuosprendžius pačius teisėjus reikia teisti!“, - piktai nukirto partijos lyderis.
Sovietų Sąjungos Komunistų partijos Centro Komiteto Prezidiumas gavo naują pasiūlymą dėl bausmės už neteisėtas valiutų operacijas pakeitimo. 1961 metų liepos 1 dieną SSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininkas Brežnevas pasirašė įsakymą „Dėl baudžiamosios atsakomybės už valiutų operacijų taisyklių pažeidimus sustiprinimo“, pagal kurį 88 Rusijos Tarybų Federacinės Socialistinės Respublikos (Rusijos TFSR) Baudžiamojo kodekso straipsnis „Valiutų operacijų taisyklių pažeidimai“ numatė išskirtinės bausmės taikymą – mirties bausmę.
Ar dar reikia sakyti, kad „valiutčikų byla“ ir vėl buvo peržiūrėta? Aukščiausiasis teismas nuteisė Janą Rokotovą, Vladislavą Faibišenko ir Dmitrijų Jakovlevą mirties bausme. Kartu nukentėjo Maskvos miesto teismo pirmininkas Gromovas – už nuosprendį, kurį jis paskelbė remdamasis tuometiniais įstatymais, jis buvo išmestas iš darbo.
Apeliacijos ir malonės prašymai buvo atmesti. Dmitrijui Jakovlevui nepadėjo net asmeninis tuometinio KGB pirmininko Šelepino užtarimas – primindamas kad „Dim Dimyčiaus“ bendradarbiavo su tyrėjais, nuoširdžiai prisipažino, o ir sunkiai sirgo, pagrindinis šalies čekistas prašė nuteistojo pasigailėti.
Tačiau net oficialus KGB kreipimasis Generalinės prokuratūros buvo atmestas. Rokotovas, Faibišenko ir Jakovlevas buvo sušaudyti Butyrkų kalėjime.