Leninakano (dabar - Giumri) tekstilės kombinato darbuotojo ir valgyklos indų plovėjos šeimoje gimusio Frunziko Mkrtčiano gyvenimas vaikystėje buvo nesaldus – tėvų uždarbio vos užtekdavo prasimaitinti daugiavaikei šeimai, o mažasis Frunzikas dėl savo nosies kaip magnetas traukė patyčių mėgėjų dėmesį.
Jautrios širdies berniukas taip ir neišmoko jėga atsakyti į pašaipas ir nežinia, kaip būtų susiklostęs jo likimas, jei ne klubas, kuriame buvo susibūręs mėgėjų teatras. Būsimasis aktorius galėdavo valandų valandas kiurksoti prisispaudęs prie plyšio sienoje, stebėdamas repeticijas ir vaidinimus, jausdamas magišką scenos poveikį.
Netrukus jis savo teatrą įkūrė įkūrė namų kieme – laiptai tapo scena, uždanga – sena, suplyšusi staltiesė, pakabinta ant skalbinių virvės. Ir štai uždanga prasiskiria, ir mažasis Frunzikas pradeda savo pasirodymą, užburdavusį ne tik kiemo vaikus, bet ir jų tėvus, negailėjusių berniukui aplodismentų.
Būtent šis „kiemo teatras“ ir tapo lemtingu – per vieną tokių spektaklių berniuką pastebėjo teatro studijos vadovas, kuris ir pakvietė talentingą vaiką apsilankyti tikrose repeticijose. Būsimas aktorius jautėsi lyg devintame danguje, nors ir žinojo, kad tėvas šnairuoja – šeimos galva įsivaizdavo, kad puikiai piešęs berniukas gali tapti dailininku – kur kas labiau „apčiuopiamos“ profesijos nei aktorystė atstovu.
Greitai šeimai teko didelis išbandymas. Frunziko Mkrtčiano tėvas, kaip ir daugelis tekstilės kombinato darbuotojų, vieną kitą rublį užsidirbdavo juodoje rinkoje – iš kombinato darbininkai slapta išsinešdavo pagamintos produkcijos, kuri atsidurdavo turguose. Rizika buvo nemaža, tačiau tai leido šeimai nebadmiriauti. Tačiau vienas kartas buvo lemtingas: tėvas buvo pričiuptas, jam buvo atseikėti keleri metai Sibire, o šeima ilgam pamiršo riebesnį kąsnį. Nuo bado ją gelbėjo tik motinos iš valgyklos parnešami maisto likučiai, o vasarą vaikai skrandžius prisikimšdavo keptoms bulvėmis – svetimuose laukuose naktimis nusikasę bulvių, alkani Leninakano vaikai užsikurdavo laužą ir tįstant iš burnos seilėms, laukdavo, kol jos iškeps.
Tačiau ir šis nelengvas periodas nesugebėjo bręstančioje asmenybėje užmušti meilės scenai. Ir pagaliau atėjo pripažinimo valanda. Sulaukęs dvidešimties Frunzikas Mkrtčianas buvo pakviestas į Leninakano dramos teatrą, o po trejų metų jį priėmė į Jerevano teatro institutą – be stojamųjų egzaminų ir iš karto į antrą kursą. Tokios privilegijos galėjo sulaukti tik tie, kurių talentas nekeldavo abejonių, o tuo, kad Frunziko Mkrtčiano laukia didelė ateitis, buvo aišku net tiems, kurie nežinojo visų aktoriaus profesijos subtilybių.
Iš periferijos į Jerevaną persikėlusio aktoriaus populiarumas ėmė augti kaip ant mielių, vis dažniau būdavo galima išgirsti, kaip gatvėse žmonės kalbasi, jog į teatrą eina ne į vieną ar kitą spektaklį, o „pasižiūrėti į Frunziką“.
(iš kairės į dešinę): Vachtangas Kikabidzė, Georgijus Danelija, Frunzikas Mkrtčianas. RIA/Scanpix nuotr.
Dėl savo išvaizdos kompleksavęs aktorius staiga atsidūrė šimtų susižavėjusių gerbėjų dėmesio centre. Ir nors kurį laiką jis jautėsi sutrikęs, atakuojamas jaunų gerbėjų, gana greitai išmoko flirto taisyklių ir džentelmeniškų manierų: dabar jau moterys tirpo nuo Frunziko rodomo dėmesio.
Pirmąja kylančio aktoriaus sutuoktine tapo jo kurso draugė Knara. Tačiau kalbama, jog šį žingsnį jis žengė greičiau iš nusivylimo nei įkvėptas meilės: tėvai jam neleido vesti merginos, kurią jis buvo beprotiškai įsimylėjęs.
Pirmoji aktoriaus santuoka truko vos metus, o vėliau jo horizonte pasirodė efektingo grožio Donara Pilosian iš aktoriaus gimtojo Leninakano – mergina ketino Jerevane studijuoti aktorinį meistriškumą. Bendri Donaros ir Frunziko Mkrtčiano draugai paprašė jau pagarsėjusio aktoriaus padėti jai pasiruošti stojamiesiems. Žingsnis po žingsnio judviejų santykiai, daugiausia F. Mkrtčiano, Donarą įsimylėjusio iš pirmo žvilgsnio, pastangomis peržengė „tik draugai“ ribą, o dar po kurio laiko pora apsikeitė meilės ir ištikimybės priesaikomis.
Praėjus pirmiesiems jų santuokos metams, pasaulį išvydo judviejų dukra Nune – rodos, gyvenimas turėjo nusidažyti auksinėmis spalvomis. Deja...Dar judviejų draugystės pradžioje Frunziką Mkrtčianą stebino mylimosios nuotaikų kaita: kvatojanti, džiaugsmu trykštanti Donara vos po penkių minučių galėdavo apsipilti ašaromis be jokios rimtesnės priežasties. Po santuokos ir dukrelės gimimo Donaros nuotaikų kaita tapo dar ryškesnė, ją ištikdavo agresyvūs pavydo priepuoliai.
Pati iš arti mačiusi aktorių gyvenimą (ji kartu su savo sutuoktiniu vaidino kultinėje sovietinėje kino komedijoje „Kaukazo belaisvė“), ji įtarinėdavo, kad Frunzikas Mkrtčianas nėra abejingas kitoms dailiosios lyties atstovėms, tad jei tik vyras kiek ilgiau užsibūdavo teatre, namuose imdavo dužti indai, o parsiradusiam aktoriui būdavo keliamos triukšmingos scenos. O jei Frunzikas Mkrtčianas grįždavo su kvapeliu, iš viso rizikuodavo būti neįleistas į namus arba išprašytas miegoti į balkoną.
Iš pradžių šias scenas aktorius mėgindavo nuleisti juokais ir net mėgdavo bičiuliams papasakoti istorijas, kaip ir vėl nakvojo balkone, „o nuo šalčio gelbėdavosi užsiklodamas sovietiniu pasu“.
Tačiau skandalai tęsėsi, namai ėmė labiau priminti pragarą nei jaukią užuovėją, šeimyninis gyvenimas ėmė griūti...Vizitas pas daktarus pribloškė aktorių – antro vaiko besilaukiančiai sutuoktinei buvo nustatytas psichikos sutrikimas. Gydytojai prognozavo du ligos vystymosi variantus: arba po gimdymo viskas sugrįš į senas vėžes, arba liga dar labiau progresuos.
Prislėgtas aktorius nenuleido rankų – pasinaudodamas savo ryšiais konsultavosi su geriausiais Sovietų Sąjungos specialistais ir net sugebėjo pasiekti, kad jo žmona kurį laiką būtų gydoma Prancūzijos klinikoje. Pastangos buvo bevaisės – pagimdžiusi aktoriui sūnų Vazgeną, žmona neatsigavo ir vis labiau panirdavo į savo iliuzijų pasaulį. Gydytojų verdiktas buvo negailestingas – Donara turėjo būti paguldyta į psichiatrijos ligoninę.
Vaikai liko be mamos, ir Frunzikas Mkrtčianas jiems iš visos širdies stengėsi ją atstoti, savo atžalas apgaubdamas dėmesiu ir šiluma. Pats dar puikiai prisimindamas savo sunkią, nepritekliaus kamuojamą vaikystę, aktorius stengėsi, kad jo vaikams šis gyvenimo etapas būtų šviesus. Frunzikas Mkrtčianas tapo kur kas rečiau pastebimu teatro scenoje ir filmavimo aikštelėje, tačiau „Mimino“ režisierius Georgijus Danelija sugebėjo jį įkalbėti nusifilmuoti kultine tapsiančia juostoje.
1978 metais kino teatruose pasirodžius „Mimino“ populiarumo našta dviguba jėga užgriuvo kiek primiršo Frunziko Mkrtčiano pečius. Apie tai, koks populiarus ir mėgiamas gimtojoje Armėnijoje buvo aktorius liudija keli iškalbingi faktai – pasą pametęs F. Mkrtčianas be jo sėkmingai gyveno dvidešimt metų, mat jis buvo puikiai visiems pažįstamas. Į turgų jis galėjo išeiti nepasiėmęs piniginės – prekeiviai savo garbės reikalu laikė tautos numylėtam aktoriui padovanoti savo išaugintas gėrybes.
Tačiau populiarumas turėjo ir kitą pusę: Armėnijos žmonės jį laikė lyg tarpininku tarp jų ir valdžios. Reikia vaikus įtaisyti į sanatoriją – kreipkis į Frunziką. Reikia darbo – kreipkis į Frunziką. Reikai buto – kreipkis į Fruziką, jis padės.
Minkšto charakterio ir geros širdies aktorius negalėdavo atsakyti „ne“, stengdavosi padėti, kiek galėdavo, tačiau ilgainiui ši „tautos numylėtinio“ našta ėmė taip varginti, jog aktorius dienomis nebeišeidavo iš namų, bijodamas susidurti su gerbėjais, kurių dažnas prašydavo padėti vienu ar kitu klausimu.
Paskutinius gyvenimo metus aktorius praleido užsidaręs savyje, vis dažniau pakeldamas alkoholio stikliuką – taip tarsi sąmoningai artindamas mirtį. Frunzikas Mkrtčianas buvo palaužtas – nauji likimo smūgiai sekė vienas po kito: sūnui buvo diagnozuota psichinė liga, šeimą sukūrusi dukra persikėlė į tolimąją Argentiną, subyrėjo trečioji santuoka su 25 metais jaunesne Tamara Oganesian. Visa tai vyko Armėnijai nelengvame geopolitiniame kontekste, kuomet kilo karinis konfliktas su Azerbaidžanu dėl Kalnų Karabacho regiono.
Vienišas, sutrikęs ir nusiminęs – toks šį pasaulį pačioje 1993 metų pabaigoje, ištiktas infarkto paliko plačios širdies aktorius. Į paskutinę kelionę jį palydėjo tūkstančiai tautiečių.