Lietuvos istorija: kuo savitas buvo žydų verslas ir dėl ko jų nemėgo

Žydų bendruomenė LDK buvo stiprus ekonominis veiksnys – ji padėjo atsirasti naujoms veiklos formoms ir verslams, skatino ekonomikos plėtrą, miestų bei miestelių ūkio raidą. Nenuostabu, kad žydus kaip pagrindinius konkurentus visose miesto ekonominio gyvenimo srityse matė krikščionys miestiečiai.

Žydų, kaip ir kitų verslininkų, veiklą įtakojo socialiniai ir ekonominiai pokyčiai, politinės suirutės ir kintantys visuomenės poreikiai. Šie veiksniai, patiriami suvaržymai, nelygiavertis konkuravimas (net tarp savęs) skatino ieškoti pelningesnių veiklų, lankstesnių ir dinamiškesnių veiklos formų.

Pirmieji prekybos agentai ir korporacijos

Miestiečiams ėmus riboti žydų prekybą miestuose, išpopuliarėjo išnešiojamoji prekyba (kai prekės siūlomos pirkėjams jų namuose). Apribojus žydų amatininkų galimybes, paslaugos imtos tiekti taip pat tiesiogiai kliento namuose. XVII a. Bažnyčiai išstūmus žydus iš stambių sumų kredito verslo, kaip alternatyva atsirado prekyba skolinant (išlikusi ir tarpukario Lietuvoje, žinoma kaip prekyba bargan).

LDK žydai skleidė prekybos, palūkininkavimo (kreditavimo) įgūdžius ir bendruomenės poreikius tenkinančius amatus. Kredito srityje ilgą laiką žydai dominavo (atsineštinė ir Vytauto Didžiojo 1388 m. privilegijoje įtvirtinta įkaito ėmimo tvarka tapo LDK susiformavusios ir Statutuose įtvirtintos įkaito teisės šaltiniu).

Šiuo požiūriu situacija LDK nesiskyrė nuo kitų krikščioniškos Europos šalių. Palūkininkavimas yra „patogus“ verslas, jį nesunku derinti su kitomis ekonominės veiklos formomis, į apyvartą išleidžiant „laisvus“ pinigus. Visoje Europoje palūkininkavimas buvo vienintelė be suvaržymų žydams prieinama veikla, kuriai plėtotis padėjo neigiamas, kartais net atskyrimu grasinantis Bažnyčios požiūris į pinigų uždirbimą iš pinigų.

LDK (ir visos Abiejų Tautų Respublikos) socioekonominės raidos savitumas yra tas, kad žydai išplėtojo amatininkystę, kuria faktiškai nesivertė ar vertėsi ribotai kitose šalyse. Žydų ekonominei veiklai buvo būdinga derinti kelis verslus, pvz., prekybininkas, amatininkas dar teikė ir paskolas ar mieste vertėsi daržininkyste. Komercinė veikla buvo įprasta net ir rabinams; kaip amatininkės ar prekeivės veikė ir moterys. Veikiausiai žydai vieni pirmųjų jau XV a. – XVI a. pr., siekdami sutelkti kapitalą valstybės monopolinių sričių nuomai, ėmė jungtis į verslo dalininkų grupes.

Specifiniai judėjų amatai

Saviti, su tradiciniu gyvenimu susiję ir kitais būdais nepatenkinami bendruomenės narių poreikiai buvo vienas žydų verslo išskirtinumų ir sudarė prielaidas intensyviai žydų amatininkystės plėtotei (XVIII a. daugiau kaip pusė miestuose gyvenusių žydų vertėsi amatais).

Žydų amatininkai ir prekeiviai turėjo tikslinę savitų poreikių klientų grupę, jos buvimas buvo svarbus verslams, padedantiems vykdyti judaizmo reikalavimus (košerinio maisto, mėsos ruošimas, religijos reikalavimus atitinkančių drabužių siuvimas, ritualinių reikmenų gamyba ir pan.).

ĮDOMYBĖ: anglų aristokratas Viljamas Koksas (William Cox, 1764–1837) po kelionės į Abiejų Tautų Respubliką XVIII a. II p. kelionių dienoraštyje parašė: „Jei paprašysi vertėjo, atves tau žydą, jei užeisi į smuklę, jos šeimininkas bus žydas, jei reiktų pašto žirgo, žydas tuo pasirūpintų ir juo pavėžintų, jei norėtum ką nors pirkti, žydas bus tavo tarpininkas.“

Istorinėje perspektyvoje žydų amatininkams palikta galimybė aptarnauti bendratikius, nors miestiečiai stengėsi ją varžyti, skatino žydų amatininkystės plėtrą. Nors oficialiai buvo deklaruojama, kad žydai gali verstis bet kokios srities amatais, LDK realybė buvo kitokia.

Miestuose veikiantys konfesiniu principu sudaryti miestiečių amatininkų cechai ne tik varžė, bet net ir draudė jiems dėl išpažįstamos religijos negalinčių priklausyti žydų amatininkystę. Bandydami geriau atstovauti savo teises, žydai miestiečių amatininkų pavyzdžiu nuo XVII a. pr. ėmė jungtis į cechus. Tiesa, lyginant su Lenkija, LDK žydų cechai kūrėsi lėčiau. Veikiausiai pirmuoju LDK įsikūrusių žydų amatininkų cechu laikytinas 1652 m. Gardine įsteigtas žydų siuvėjų cechas.

Degtindarystės pionieriai

Ūkiniai bajorų ir žydų santykiai buvo sudėtingi: administruojantys ir nuomojantys bajorų dvarus ar jų dalis, bajorų ūkinių reikalų patikėtiniais dirbantys žydai buvo bajorijos sąjungininkai, tačiau jų interesai kirtosi, rungiantis dėl galimybės nuomotis valstybės monopolio objektus (muitines, rinkliavas ir pan.).

Dvaro nuomos institutas (arenda) greta prekybos buvo ta veikla, kurioje žydai užėmė tarpininko poziciją. Dvaro nuomos atveju žydas nuomininkas tapdavo tarpininku tarp savininko ir miestelėnų bei valstiečių, prekyboje žydai veikdavo kaip tarpininkai tarp gamintojo bei augintojo ir produkto vartotojo (dažno miestelio turguje žydai sudarydavo daugumą prekeivių, pagyvindami vietos rinką).

Žydų dvarų nuomininkų ir administratorių (XVIII a. šia veikla vertėsi apie ketvirtadalį visų Abiejų Tautų Respublikos žydų) poveikis šalies ūkiui vertintinas palankiai, manoma, kad baudžiavinio ūkio sąlygomis būtent jiems pavyko bent laikinai suaktyvinti baudžiavinį ūkį.

Su dvarų administravimu susiję žydai pakeitė ilgą laiką pagrindine eksporto preke buvusių ir dėl rinkos pokyčių pertekliniais tapusių grūdinių kultūrų paskirtį – juos pradėta naudoti degtinės, ėmusios populiarėti žemesniuose sluoksniuose greta alaus, gamybai.

Nors žydų verslas pasižymėjo dinamiškumu, kartais jiems tekdavo užleisti dominuojančias pozicijas vienoje ar kitoje veiklos srityje bei keisti jos formas. Žydai buvo integravęsi LDK ekonominėje sistemoje, gerai įsitvirtinę aptarnavimo sferoje.

Žydų verslo sėkmės nevertėtų pervertinti (kaip tai darė amžininkai), įtakingų ir finansiškai pajėgių žydų verslininkų niekada nebuvo daug, nemažai jų skurdo. Nepalankų visuomenės įsivaizdavimą ir jautrumą labiausiai stiprino tai, kad žydai buvo vertinami kaip pagrindiniai miestiečių konkurentai.