Kadangi Sovietų Sąjungoje buvo jaučiamas stiprus maisto produktų stygius, N.Chruščiovas dar 1955 m. užsikrėtė idėja, kad kukurūzais reikia užsėti Sovietų Sąjungos laukus. 1953-1962 m. užsėtų plotų padaugėjo nuo 3.5 milijonų iki 37 milijonų hektarų. Jo manymu, kukurūzai turėjo išspręsti nuolatines komunistinės supervalstybės maisto trūkumo problemas ir XX a. šešto dešimtmečio viduryje nusiuntė sovietų agronomus į JAV, kad šie studijuotų amerikiečių žemdirbystės technologijas ir išsiaiškintų, kaip auginti jo taip pamėgtą kultūrą.
Nikitos Chruščiovo sūnus Sergejus prisimena: „Mano tėvo tikslas buvo pagerinti sovietinių žmonių gyvenimą. Taigi, jo svarbiausias prioritetas buvo padidinti maisto produkcijos apimtis“. Taip charizmatiškasis Sovietų Sąjungos vadovas padarė žemdirbystę „vienu svarbiausiu savo prioritetų“.
Nikita Chruščiovas. Vida Press nuotr.
Sovietų Sąjungoje buvo pradėta milžiniška propagandos kampanija. Mokslinė, populiarioji ir šviečiamoji spauda uoliai platino žinią apie šalies „kukurūzaciją“. Žemdirbystės žurnalų vedamuosiuose straipsniuose rašė, jog kukurūzai yra „geriausias pašarinis augalas“. Taip pat išleista gausybė lankstinukų, kuriuose aiškinta, kaip juos auginti ir netgi mokyklų mokytojai turėjo atskirus vadovėlius. 1955 m. pavasarį Nikita Chruščiovas lankėsi penkiose žemdirbių regioninėse konferencijose, kuriose skatino skirti ypatingą dėmesį šiems augalams.
Jo manymu, jų auginimo vieta buvo visiškai nesvarbi, nes „kukurūzai gali augti“ įvariose gamtinėse sąlygose. Tokia intensyvi propaganda padarė didelę įtaką kukurūzais užsėtų plotų padidėjimui, tačiau derlius buvo labai mažas beveik visuose regionuose. Tokios didelės nesėkmės priežastys buvo įvardytos kaip patirties trūkumas ir šaltas pavasaris, tačiau iš tikrųjų šalyje trūko gerų sėklų, technikos, auginimo ir laikymo sąlygos buvo netinkamos. Tačiau kukurūzų fanatiko tai nesustabdė.
Roswelas Garstas buvo Ajovos valstijos fermeris, kuris labai norėjo užsėti savo kukurūzais Sovietų Sąjungos žemes. Dėl savo atkaklumo ir ryžto, jis net „pagrobė“ sovietų siųstą žemės ūkio specialistų delegaciją iš Ajovos universiteto, kad galėtų jiems parodyti savo ūkio produktyvumą. Delegacija liko sužavėta ir R.Garstas greitai gavo leidimą vykti į Sovietų Sąjungą susitikti su svarbiais pareigūnais bei pačiu N.Chruščiovu. Jie greitai surado bendrą kalbą, ir tai buvo galima pavadinti nedideliu Šaltojo karo periodo stebuklu. Tačiau per didžiausią kukurūzų vajų Sovietų Sąjungoje apsilankęs amerikietis buvo šokiruotas, kai sužinojo, kad kolūkiečiai sėja kukurūzus nenaudodami jokių trąšų. Kai Nikita Chruščiovas pirmąkart atvyko į JAV 1959 m. rugsėjį, jis panoro susitikti su draugu, kuris padėjo įgyvendinti kukurūzų „svajonę“ Sovietų Sąjungoje. Stebimas daugybės žurnalistų, Sovietų Sąjungos lyderis pietavo R.Garsto fermoje (tačiau tik sovietų ir amerikiečių maisto ragautojams užtikrinus, kad maistas neužnuodytas) ir buvo labai maloniai sutiktas šeimininko.
Nikita Chruščiovas vieši Roswelo Garsto fermoje. Vida Press nuotr.
Tačiau pietūs amerikiečio fermoje neišgelbėjo sovietų žemės ūkio – imperijos „kukurūzacija“ buvo pražūtinga daugeliui Sovietų Sąjungos regionų, šalyje katastrofiškai ėmė trūkti duonos, o 1963 m. ji tapo eiliniu deficitu. Kai kuriose sovietų imperijos srityse pirmąkart nuo pokario buvo vėl pradėtos naudoti duonos kortelės. Šalies „kukurūzacija“ galiausiai patyrė visišką žlugimą, kai teko pirkti grūdus užsienyje, o keistuolis SSRS vadovas netrukus buvo nušalintas nuo pareigų. Kaip vienas nusižengimų, jam buvo priskirtas „socialistinio žemės ūkio sugriovimas“.
Kadangi Sovietų Sąjungos lyderis buvo įsitikinęs, jog yra tikras žemės ūkio specialistas, jis labai nemėgo jį kritikuojančių ar prieštaraujančių pavaldinių. Remdamasis to laikotarpio mokslininkų rekomendacijomis, jog mėsos ir pieno produktų gamybą galima padidinti ne tradiciniais augalais (šienu, dobilais), bet kukurūzais, runkeliais ir kitomis pašarinėmis kultūromis, jis ragino sovietinių respublikų vadovus (neatsižvelgdamas į gamtines sąlygas) ryžtingai atsisakyti „senamadiško“ požiūrio į žemdirbystę. Tuometinis sovietinės Lietuvos vadovas Antanas Sniečkus viešai gyrė naująją N.Chruščiovo žemės ūkio politiką, tačiau greitai jo optimistiškas požiūris išblėso.
1961 m. Lietuvą pasiekė N.Chruščiovo remiamas kukurūzų ir kitų pašarinių kultūrų auginimo prievartinis vajus. Buvo reikalaujama, kad Lietuvoje būtų išartos ganyklos. Tačiau A.Sniečkus, patartas žemės ūkio specialistų, tokiam reikalavimui nepritarė. Nors jis oficialiose kalbose skatino kukurūzų auginimo plėtojimą, tačiau nebaudė žemės ūkio vadovų, kurie ignoravo tokį reikalavimą.
Lietuvos kolūkiuose ir kituose ūkiuose pašarams ir toliau buvo auginamos žolės, ir tik matomose vietose, dažniausiai pakelėse, buvo sėjami kukurūzai. Žemės ūkio instituto direktorius Petras Vasinauskas įtikinėjo A. Sniečkų neklausyti Maskvos: „Aš pilnai suprantu, kad žoles pakeitus kukurūzais ir cukriniais runkeliais, galima būtų gauti keleriopai daugiau pašarinių vienetų. Prieš šį argumentą nieko negalima pasakyti, lygiai kaip nieko negalima pasakyti, kad geriau gyventi rūmuose negu lūšnose. Deja, niekas negriauna lūšnų, kol nepastatyti rūmai. Mūsų ekonomika nepriaugusi daryti revoliucijų žemdirbystėje“.
Taigi, A. Sniečkaus ir jo aplinkos dėka Lietuvoje nebuvo dar kartą sugriautas žemės ūkis, kaip tai atsitiko daugelyje SSRS regionų. Maskva reikalavo išarti lankas ir sėti kukurūzus, tačiau Lietuva liko viena iš nedaugelio republikų, auginančia žoles (ji turėjo didžiausias Sovietų Sąjungoje dobilų sėklų atsargas). Po N.Chruščiovo nušalinimo, A. Sniečkus jau ir oficialiose kalbose pripažino jo padarytas didžiules klaidas žemės ūkio politikoje: „Mus visą laiką kritikavo, kodėl mes šito nedarome. Bet mes sakėme, kad išarsime, o patys atidėliojome šį darbą nuo rudens į pavasarį, nuo pavasario į rudenį. Teisybę sakant, mes sabotavome šį reikalą. Mes tikėjome praktikais – specialistais, tikėjome savo kraštu, bet netikėjome N.Chruščiovu“.