Vos prieš mėnesį, 1939 m. rugpjūčio 23 d., tuoj po vidurdienio danguje išniro du Focke-Wulf Condor lėktuvai ir ėmė leistis Maskvos Chodynkos aerodrome. Spindintys, šiuolaikiški keturių variklių orlaiviai pradėjo kelionę pavakary, nakčiai buvo nusileidę rytiniame Vokietijos mieste Karaliaučiuje, o vėliau pasuko link SSRS sostinės. Kiekviename iš jų buvo apie dvidešimt pareigūnų – patarėjų, vertėjų, diplomatų ir fotografų. Delegacijai vadovavo Vokietijos užsienio reikalų ministras Joachimas von Ribbentropas.
Kol lėktuvai suko ratus ruošdamiesi leistis, keleiviai leido laiką taip, kaip buvo įpratę. Skrydis iš Karaliaučiaus truko penkias valandas, ir daugelis jų buvo sunerimę. Pasipūtęs, pompastiškasis Ribbentropas praleido neramią naktį jaudindamasis dėl jam patikėtos užduoties, gilindamasis į oficialius dokumentus ir daug ką užsirašinėdamas. Kiti buvo kiek labiau atsipalaidavę. Pavyzdžiui, Hitlerio fotografas Heinrichas Hoffmannas miegojo po praeitos nakties šėlionių. Išgarsėjęs kaip stikliuko mėgėjas ir plevėsa jis gavo Reicho girtuoklio (Reichssäufer) pravardę, tad tarsi norėdamas ją pateisinti buvo sugalvojęs pasinaudoti nakvyne Karaliaučiaus viešbutyje ir linksmai pratęsti vakarą artimiausiame bare. Pažadintas prieš pat nusileidimą jis buvo patenkintas, kad visą skrydį „pramiegojo kaip kūdikis“.
Daugelis keleivių žvilgčiojo į aerodromą ir apačioje plytintį miestą. Visiems jiems skrydis buvo nauja patirtis, vaizdas iš aukštai tuo pat metu ir jaudino, ir gąsdino. O ir pati Maskva jiems dvelkė egzotika. Tai buvo ne tik SSRS sostinė, geografiškai nutolusi nuo daugelio jiems pažįstamų vietų, tai buvo proletariato revoliucijos būstinė, susijusi su grėsmingomis politinėmis reikšmėmis – pasaulinio komunizmo šaltinis. Vienas delegacijos narys vėliau prisiminė: „Jautėmės dviprasmiškai: likimas atvedė mus į Maskvą, su kuria mes anksčiau taip aršiai kovėmės kaip su europietiškos kultūros prieše.“
Kai abu orlaiviai nusileido, tapo aišku, kad delegacijos laukia įspūdingas sutikimas: tiek pats aerodromas, tiek dviejų aukštų terminalo pastatas buvo papuošti Vokietijos ir SSRS vėliavomis, svastikos mirgėjo greta pjautuvo ir kūjo – toks reginys, pasak Heinricho Hoffmanno, prieš kelias dienas atrodė neįmanomas.
Knygos "Velniška sąjunga" viršelis
Akivaizdu, kad sovietų valdininkams tai irgi atrodė neįtikėtina, ir jiems buvo gan sunku rasti šiam tikslui išties daug vėliavų su svastika: jos galop buvo rekvizuotos iš vietinės kino studijos, kur būdavo naudojamos kuriant antinacistinės propagandos filmus.
Ribbentropui lipant lėktuvo trapu karinis orkestras pirmiausia užgrojo „Deutschland, Deutschland über alles“, paskui „Internacionalą“. Vėliau buvo pažindinamasi spaudžiant rankas ir maloniai šypsantis, įsitraukė ir pasitinkanti sovietų delegacija, ir svečiai vokiečiai. Nedaug kas iš ten dalyvavusių vokiečių sutikimą prisiminė be jokio cinizmo. Johnnie von Herwarth’as, žemesnio rango Vokietijos ambasados Maskvoje diplomatas, stovėjo su kolega stebėdamas gestapo karininkus, spaudžiančius rankas kolegoms iš sovietų slaptųjų tarnybų – NKVD.
„Jie akivaizdžiai patenkinti galėdami pagaliau pradėti bendradarbiauti, – pasakė jo kolega ir pridūrė: – Tačiau pasisaugok! Bus tikra nelaimė, kai jie pradės keistis bylomis.“ Hitlerio vyriausiasis vertėjas Paulis Schmidtas pralinksmėjo pamatęs, kad juos pasitinka SSRS užsienio reikalų ministro pavaduotojas Vladimiras Potiomkinas. Išsilavinęs Schmidtas prisiminė, kad ano bendrapavardis iš XVIII a. Potiomkinas, vienas iš Jekaterinos II regionų gubernatorių, Kryme surentė netikras gyvenvietes, kad padarytų įspūdį atvykusiai imperatorei, – jos buvo vadinamos „Potiomkino kaimais“. Taigi Schmidtui Potiomkino pavardė buvo tiesiog simboliška, apibūdinanti visą nerealią sceną. Pilotas Hansas Bauras nebuvo toks ciniškas. Stebėdamas, kaip Ribbentropas žengia pro garbės sargybą, sudarytą iš elitinių SSRS karo aviacijos eskadrilių lakūnų, jis buvo tiesiog priblokštas vaizdo, kaip Vokietijos užsienio reikalų ministras sparčiai praeina pro rikiuotę nacistiniu papročiu ištiesęs ranką. Jis tarė sau: „Dieve mano, stebuklai niekada nesibaigs!“
Abi pusės labai stebėjosi. Šiaip ar taip, nacistai ir sovietai didžiąją dalį praeito dešimtmečio praleido įžeidinėdami vieni kitus. Dar būdamas opozicinis politikas 3 dešimtmečio pabaigoje Hitleris susikrovė politinį kapitalą vaizduodamas komunistus ir SSRS kaip piktavališkas, svetimas jėgas, keliančias grėsmę vokiečių tautai ir jos gyvenimo būdui. Jis nuolat plūdo Maskvą minėdamas Kremliaus „žydiškuosius tironus“ ir „kraugerius“, bolševizmą vadindamas „gėdingu nusikaltimu žmogiškumui“ ir „pragarišku išsigimimu“.
1933 m. atėjęs į valdžią, Hitleris tik šiek tiek sušvelnino savo antisovietinę retoriką. Laikui bėgant buvo sukurta nuolatinio priešiškumo atmosfera ir beveik niekada nepraleista galimybių šiurkščiai keikti Maskvą ir jos agentus bei šlovinti nacistinę Vokietiją, kovojančią priešakinėse mūšio su komunizmu linijose. Hitlerio programinė kalba nacių partijos kongrese Niurnberge 1937 m. rugsėjį buvo turbūt tipiška. Tada jis griežtai pabrėžė civilizuotų tautų bendrijos svarbą – tai „didžioji Europos tautų šeima“, kurioje „buvo dalijamasi modeliais, pavyzdžiais ir pamokomis <...>, malonumais ir daugeliu grožio pavidalų“, joje „mes turime galimybę atsidėti gėriui, o ne neapykantai“. Visam tam jis priešino „bolševikinio maro“ įvaizdį – tai esąs „visiškai svetimas elementas, kuris niekuo nepraturtina mūsų ekonomikos ir kultūros, tik sėja sumaištį“. Hitleris, žinoma, buvo oportunistinis politikas, tačiau antikomunizmas buvo vienas kertinių jo principų.
Sovietai atsakė tuo pačiu. Ketvirtojo dešimtmečio viduryje sugedus santykiams tarp Berlyno ir Maskvos, vis stiprėjo germanofobiškos nuotaikos, o Stalinas ir jo paladinai varžėsi tarpusavyje kritikuodami Hitlerį ir nacistinę Vokietiją spaudoje ir viešosiose kalbose. Hitleris dažnai buvo vaizduojamas kaip beprotis, „idiotas“ ar „žmogus, apsėstas demono“. Nacistinis režimas buvo išjuokiamas kaip „šiuolaikiniai kanibalai, <...> Herostrato palikuonys“, kurie „paskęs savo pačių kraujyje“. Išties kraujas buvo svarbiausias leitmotyvas, ir fašizmas ar nacizmas ketvirtojo dešimtmečio spaudoje retai minėtas nepridedant būdvardžio „kruvinas“.
Priešiškumas nebuvo vien parodomasis ar taktinis: jis buvo paremtas ideologiškai. Būdama pirmoji pasaulyje komunistinė valstybė ir ta, kuri atvirai palaikė revoliucijos sklaidą, Sovietų Sąjunga traktavo teritorinę plėtrą priešiško išorės pasaulio sąskaita kaip ne tik pageidaujamą, bet ir būtiną išgyvenimo sąlygą. Ir nors laikui bėgant Maskva taip atvirai nebereiškė karingų idėjų, Vokietijai jos geopolitinių ambicijų plane teko ypatingas dėmesys. Remiantis marksizmo-leninizmo teorijomis, komunistinė santvarka ikipramoninėje Rusijoje susikūrė kaip netikėtas, atsitiktinis bolševikinės revoliucijos sukelto chaoso padarinys. Taigi komunizmas, kad būtų užtikrinta jo ateitis, turi būti perkeltas į Europos pramoninį centrą – Vokietiją, mat tikėta, jog pažangus, ideologiškai sutvirtėjęs proletariatas dega noru nusimesti buržuazinės demokratijos grandines ir apsikabinti su Marxo ir Lenino įpėdiniais.
Vokiečių mąstymą taip pat veikė geopolitika, tačiau labiau grįsta abejotinomis rasių teorijomis, o ne sausais socioekonomikos duomenimis. Dar gerokai iki įsigalint Trečiajam reichui vokiečių valstybės veikėjai ir generolai mėgo įsivaizduoti Rusijos ir Ukrainos platybes kaip teritorijas, kurias jų valstybė turėtų užimti ir kolonizuoti, taip buvo naujai permąstomas viduramžių Drang nach Osten – „žygis į Rytus“. Tokią nuostatą aiškiai išreiškė 1918 m. kovą per prievartą sudaryta Brest Litovsko sutartis, pagal kurią bolševikinė Rusija turėjo pasitraukti iš Pirmojo pasaulinio karo ir nugalėtojai Vokietijai užleisti didžiules teritorijas, įskaitant Ukrainą ir Baltijos šalis, kur buvo įsikūrę ketvirtadalis jos gyventojų. Nors perleidimai pasirodė esą trumpalaikiai ir padėtį pakeitė vokiečių pralaimėjimas Vakarų fronte, mintis, kad Vokietija turi plėstis Rusijos sąskaita, išliko nemari.
Tęsinį skaitykite rytoj, rugsėjo 21 dieną, portale Vyriskai.lt