Nuotraukos, tapusios vienu garsiausiu XX amžiaus kadrų, istorija prasidėjo 1945 metų rugpjūčio 14-ąją, kuomet žurnalo „Life“ fotografas Alfredas Eisenstaedtas Niujorko Taims skvere užfiksavo besibučiuojančius jūreivį ir medicinos seselę – Amerikos prezidentui Harry S. Trumanui paskelbus apie Japonijos kapituliaciją (pats kapituliacijos aktas buvo pasirašytas rugsėjo antrąją), aikštėse susirinkę žmonės ėmė spontaniškai švęsti pergalę, puldami ant kaklo ir bučiuodami šalia buvusius visiškai nepažįstamus žmones.
Alfredas Eisenstaedtas su savo „Leica“ atsidūrė pačiame siautulio įkarštyje ir vis stengėsi užfiksuoti kuo labiau emocionalų kadrą. Netrukus į akis jam krito jaunas jūreivis.
„Jis šėlo visoje gatvėje, į savo glėbį griebdamas moteris, kurias tik matė nesvarbu, ar jos buvo pagyvenusios, stuomeningos ar lieknos. Aš bėgau priešais jį su savo „Leica“, atsigręždamas ir bandydamas nufotografuoti, tačiau nė vienas kadras man netiko. Ir staiga netikėtai aš pamačiau, jog jis pačiupo kažką balto. Pasisukau ir nuspaudžiau užraktą kaip tik tuo momentu, kai jis pabučiavo medicinos seselę. Jei ji būtų apsirengusi juodais drabužiais, aš niekada nebūčiau jų nufotografavęs. Tas pats būtų buvę, jei jis vilkėtų šviesią uniformą: kadro nebūtų buvę“.
Alfredo Eisenstaedto nuotrauka "Pergalės diena". Reuters/Scanpix nuotr.
Taims skvere tvyrojo linksma sumaištis, tad fotografui nepavyko užsirašyti jo fotoaparato taikiklyje atsidūrusių žmonių pavardžių. Jo kadre atsidūrusi ir bučiniu pergalę pažymėję jauni žmonės taip pat nuskubėjo kiekvienas savo keliais. Po savaitės „Life“ išspausdino fotoreportažą apie pergalės šventimą prieš Japoniją Amerikos miestuose, o Alfredo Eisenstaedto fotografija buvo išspausdinta per visą puslapį. Itin populiaria tapusioje nuotraukoje besibučiuojančių žmonių veidų nematyti, ir nors jų identifikavimu užsiėmė dešimtys žurnalistų, jos herojai ilgus metus taip ir liko nežinomi.
Įdomiausi dalykai prasidėjo praėjus daugiau kaip 30 metų, kuomet šešiasdešimtmetė Los Andželo gyventoja Edith Shain vietos laikraštyje perskaitė interviu su fotografu Alfredu Eisenstaedtu ir nuotraukoje atpažino save. Įsidrąsinusi ji parašė fotografui, prašydama padovanoti nuotraukos kopiją. Alfredas Eisenstaedtas apie atsiliepusią moterį papasakojo „Life“ redaktoriams, susitiko su ja asmeniškai ir padovanojo garsiąją nuotrauką. Ir nors fotografas nebuvo visiškai įsitikinęs, jog Edith Shain ir buvo ta pati medicinos seselė Taims skvere, žurnalas apie ją parašė publikaciją ir paprašė atsišaukti jūreivio, kartu su moterimi patekusio į istorinį kadrą.
Edith Shain. Vida Press nuotr.
1980 metų spalis „Life“ redakcijoje buvo karštas – vienuolika vyrų tvirtino esantys nuotraukoje užfiksuotu jūreiviu. Maža to, dar dvi moterys – Greta Friedman ir Barbara Sokol prisistatė esančios „medicinos seselėmis iš tos nuotraukos“. Tą kartą joms pritrūko labiau įtikinamų įrodymų, tad Edith Shain iki pat savo mirties 2010 metais buvo vadinama „oficialia „Pergalės dienos“ nuotraukos mergina“. Moteris mirė sulaukusi garbaus 91 metų amžiaus.
Vėliau visa eilė ekspertų, tyrinėdami nuotraukos struktūrą ir nuotraukoje užfiksuotos merginos aprangą, nustatė, jog tai iš tiesų galėjo būti ir Greta Friedman, kuri tą dieną į Taims skverą švęsti pergalės išbėgo vilkėdama baltą odontologės padėjėjos aprangą.
„Tai nebuvo mano sprendimas bučiuotis. Vaikinas priėjo iš nugaros ir čiupo mane į glėbį, - viename interviu prisiminė žydų tautybės moteris, kurią tėvai išsiuntė į Ameriką netrukus po to, kai vokiečiai okupavo jos gimtąją Austriją. - Jis buvo labai stiprus. Aš jo nebučiavau – tai jis mane pabučiavo“.
Gretai Zimmer Friedman buvo lemta nugyventi ilgą gyvenimą – priešingai nei jos tėvams, kurie liko Austrijoje ir žuvo per Holokaustą.
Tačiau kas gi tas stiprus jūreivis, stvėręs į glėbį nepažįstamą moterį ir ją pabučiavęs? Štai čia reikalai yra dar labiau migloti – ilgą laiką buvo manoma, kad į istoriją pateko Carlas Muscarello. Įdomiausią, jog pats Carlas Muscarello tą dieną buvo neblogai kauštelėjęs ir atsimena tik, kad tą dieną jis iš tiesų Taims skvere bučiavo daug moterų. Jį pagal specifinį apgamą identifikavo motina, kuri papriekaištavo sūnui, jog šis bučiuojąs svetimas moteris, kurios „gali jį apkrėsti“. Edith Shain buvo su juo susitikusi ir neabejojo, kad vyras, pabučiavęs ją 1945 metų rugpjūčio 14-ąją, ir buvo Carlas Muscarello. Tačiau po keliolikos metų ji jau nebuvo tuo tikra.
Kitas kandidatas – George'as Mendosa, kuris tą dieną kartu su savo žmona buvo kino teatre, kuomet išgirdo žmones šaukiant, jog karas baigėsi. Pora atsidūrė Taims skvere, kur jau vyko masinis glėbesčiavimasis ir pasidavęs emocijoms, čiupo į glėbį šalia buvusią medicinos seselę.
Glennas McDuffie. AP nuotr.
Tačiau po kurio laiko netikėtai atsirado dar vienas pretendentas – juo tapo Antrojo pasaulinio karo veteranas Glennas McDuffie, kuris rimtai ėmėsi įrodinėti, jog nuotraukoje užfiksuotas jūreivis buvo jis. 2007 metais jis sėkmingai įveikė dešimt melo detektoriaus testų, be to, į pagalbą pasitelkė teismo ekspertą Loisą Gibsoną, kuris, atlikęs fotoeksperimentą, išmatavęs Glenno McDuffie veido ir rankų kaulus, nutarė, jog veteranas iš tiesų gali tas pats nuotraukoje įamžintas jūreivis. Vis dėlto visuomenės akyse įtvirtinti „oficialaus „Pergalės dienos“ nuotraukos vaikino“ statuso jam nepavyko. Glennas McDuffie mirė 2014 metais, sulaukęs 86 metų.
Nors „Pergalės dienos“ nuotrauką vėliau buvo mėginama interpretuoti kaip seksualinės agresijos išraišką, tačiau ji liko viena mėgstamiausių amerikiečių kultūroje – apie tai liudija gaminami marškinėliai su jos atvaizdu, „Lego“ figūrėlės ir kasmet rugpjūčio 14-ąją prie aikštėje pastatyto paminklo susirenkantys šimtai žmonių, mėginančių „rekonstruoti“ istorinį pergalės dienos bučinį.
"Pergalės dienos" nuotraukos rekonstrukcija. Vida Press nuotr.