Žaliųjų idėjos – ne visada žalios?

Gyvūnų teisių atstovais save vadinančių asmenų priekaištai prezidentei dėl oficialiame renginyje dėvėtų kailinių protokolo specialistams kelia tik šypseną. Pasak jų, oficialus renginys nėra jaunimo vakarėlis, kur gali eiti apsirengęs kaip nori, ir šimtametes tradicijas turintys kailiniai visada turės pirmenybę prieš dirbtines medžiagas.

Prioritetas – natūralios medžiagos

„Oficialiame renginyje pageidautinos stiklo, o ne plastiko taurės, natūralių medžiagų, o ne plastikiniai baldai. Tas pats sakytina ir apie drabužius – natūralios medžiagos yra vertinamos pozityviai, dirbtinės – ne. Kaip batai turi būti odiniai, o ne iš dermantino, taip ir kailiniai turi būti iš tikro kailio, o ne dirbtiniai“, - sako protokolo specialistas Arminas Lydeka.

Pasak specialisto, kažkaip atskirai kailių naudojimas protokole nėra išskirtas. Protokole yra kalbama tik apie aprangos kodus, apibrėžiamos apsirengimo ribos, o medžiagos pasirinkimui yra palikta laisvė. Tačiau, kalbant apie medžiagų pasirinkimą, oficialiame gyvenime visada vertinamos tik natūralios medžiagos. Tarp jų ir tūkstantmetes tradicijas turintys kailiniai, kailinės kepurės bei kiti kailiniai dirbiniai.

„Sunku įsivaizduoti monarchus ar aukštus asmenis, kurie natūralų kailį iškeistų į dirbtinį. Oficialioji aplinka iš principo gerbia natūralius dalykus“, - sako A.Lydeka.

Kailiai ir protokolas yra neatsiejami jau šimtmečiais. Ne vienoje šalyje šermuonėlių ar kitų brangiakailių žvėrelių kailiais puoštas ar iš jų pasiūtas apdaras buvo statuso ženklas, nurodantis asmens užimamą padėtį. Kai kuriose šalyse nešioti kailinius paprastiems žmonėms buvo net uždrausta, nes tai buvo kilmingų asmenų apdaras.

Tradicija iš senovės

Iš natūralaus kailio, greičiausiai, buvo pasiūtas pirmas žmogaus drabužis, leidęs apsisaugoti nuo šalčio, tad kailiadirbystė – vienas seniausių pasaulio amatų. Be to, tai viena seniausių Lietuvos profesijų, viena pirmųjų veiklų, kurios gaminius Lietuva pasiūlė pasauliui.

Kailiadirbiai minimi 1323 metų Gedimino laiškuose Hanzos pirkliams. Yra istorinių žinių, jog kailiais su Europos bei Rytų šalimis mūsų protėviai prekiavo nuo VII amžiaus, tuomet kailis buvo vadinamas „minkštuoju auksu“. Viduramžiais Europoje buvo vertinami iš Lietuvos gaunami meškų ir šermuonėlių kailiai.

Kita medalio pusė

Kitą vertus, žaliųjų įdėjų propaguotojų kova prieš kailinius turi ir kitą pusę, nes ne visos alternatyvos yra draugiškos gamtai.

Tekstilės pramonė - viena labiausiai gamtinius išteklius naudojančių ir aplinką teršiančių pramonės šakų. Šis ūkis sunaudoja didelius kiekius vandens, išmeta didelius kiekius cheminių teršalų į vandenį bei atmosferą, reikalauja didelių energijos išteklių.

Be to, tekstilės gaminiai neamžini. Vien tik Europos Sąjungoje per metus suvartojama daugiau kaip 5 mln. tonų tekstilės gaminių, kurių atliekas reikia perdirbti ar utilizuoti.

Net medvilnės auginimui sunaudojama daugiau kaip 25 proc. visų pagaminamų insekticidų (pesticidų, skirtų žalingiems vabzdžiams naikinti) bei didelis kiekis pesticidų, kurie teršia aplinką ir kenkia gyviems organizmams.

Kalbant apie chemijos pramonę, nuostoliai gamtai yra dar didesni – sintetines medžiagas sunku perdirbti, o atliekos neyra šimtmečiais.