aA
Premjeros vakaras Operos ir baleto teatre visuomet yra didžiulė šventė, o ypač Naujųjų metų išvakarėse. Vakaro šventė prasideda dar gerokai prieš atidarant scenos uždangą, kai po teatrą nuvilnija karšto šokolado aromatas, pasklinda puošnių damų ir džentelmenų poros.
© Corbis/Scanpix
Puošni apranga yra svarbi nepaprasto, iškilmingo vakaro atmosferos sudedamoji. Damos tokį vakarą paprastai dėvi ilgą suknelę. O šiam puošniam vakariniam apdarui ypatingos elegancijos suteikia teatrinės pirštinaitės, kurios turi tikrai įdomią ir spalvingą istoriją.

Istorijos pradžia

Aksesuaras, kurį mes vadiname teatrinėmis pirštinaitėmis, savo istoriją pradėjo XVI a. pabaigoje–XVII a. pradžioje. Moterims mūvėti pirštines tapo įprasta nuo Katerinos Mediči (Catherine de Medici, 1519–1589) laikų. Kaip teigia šaltiniai, Katerina pradėjo moteriško aksesuaro – pirštinaičių – populiarinimo kampaniją. Taip ji stengėsi pasipriešinti nustelbiančiai puošniam vyrų garderobui, kurio dalis buvo pirštinės.

Pirštinaitės, Christian Dior
© Sipa Press/Scanpix

Katerina Mediči turėjo gražias rankas ir mėgo mūvėti bei dovanoti pirštines. Tuomet pirštinės buvo labai brangi dovana, turėjusi išreikšti itin didelę pagarbą. Katerinos pirštinaičių populiarinimo žygį pratęsė jos dukra Margarita Valua (Marguerite de Valois, 1553–1615). Karalienės Margo laikas pradėtos siūti pirštinės iš minkštos ožiuko odos. Anuomet, kaip ir vėliau, buvo populiaru jas kvėpinti. Daugelis damų įdėdavo sausų kvepalų ryšulėlį į pirštinių dėžutę. Pirštines tais laikais atsargiai buvo bandoma dažyti ir mėgstamu vynu.

Panašiu laikotarpiu Anglijos karalienė Elžbieta I (1533–1603) krašto aukštuomenės damoms pristatė teatrines pirštinaites – jas mūvėjo per oficialią ceremoniją. Kaip rašoma istoriniuose šaltiniuose, 1566 m. ceremonijos Oksforde karalienė Elžbieta I turėjo 18 colių (45 cm) ilgio baltas odines pirštines su dviejų colių auksiniais kutais. Po gero šimtmečio Anglijos karalienė Marija II (1662–1694) buvo nutapyta mūvinti alkūnes siekiančias pirštines.

Pirštinaitės, Christian Dior
© Sipa Press/Scanpix

Alkūnes dengiančios pirštinės, kurias mes vadiname teatrinėmis pirštinėmis, išpopuliarėjo ir tapo itin madingos daugmaž Napoleono I laikais (1800–1825). Pats Napoleonas labai mėgo pirštines. Kaip rašoma 1806 m. dokumentuose, jo garderobe buvo ne mažiau nei 240 porų pirštinių! Jis labai vertino gražius ir įdomius moteriškus apdarus ir rūpinosi imperatorės Žozefinos ir kitų rūmų damų rūbais – jie turėjo būti stilingi ir madingi. Pavyzdžiui, per jo ir Žozefinos karūnavimo 1804 m. ceremoniją buvo pasiūtos pirštinės, kainavusios 33 frankus už porą. Tai būtų nesuvokiamai didelė suma mūsų dienomis. Bet gera oda visais laikais kainuodavo ir kainuoja daug!

Imperatorės Žozefinos susižavėjimas ilgomis pirštinėmis nulėmė visos šalies pamišimą dėl jų, o tai kartu su Napoleono užkariavimais išplito po visą Europą ir Ameriką. (Nors Žozefina mūvėjo pirštines dėl visiškai prozaiškų priežasčių, tiesiog buvo nepatenkinta savo rankomis, laikė jas bjauriomis.)

Pirštinaitės, Christian Dior
© Sipa Press/Scanpix

Napoleono laikais pirštinaitės stebino medžiagų ir spalvų įvairove. Ožiuko oda ir audinys buvo mėgstamos to laikotarpio pirštinių medžiagos. Jos buvo siuvamos tik tam tikro vienodo dydžio, todėl mūvėtojos jas galėjo suraukšlėti žemyn, net iki pat riešo.

Maždaug nuo 1810 m. rankovės pradėjo ilgėti ir atitinkamai pirštinės trumpėti. Tačiau ilgos pirštinės įprasta vakarinių rūbų dalimi išliko iki 1825 m. Ankstyvaisiais ir viduriniaisiais Viktorijos valdymo metais (1830–1870) teatrinės pirštinės išėjo iš mados keliems dešimtmečiams ir vėl pradėjo vyrauti moterų garderobe XIX a. pabaigoje. Nemadinguoju teatrinių pirštinaičių laikotarpiu buvo mūvimos trumpos, paprastai sulig riešu, ne ilgesnės nei 12–14 colių (30–35 cm) pirštinės, net ir tuomet, kai dėvimo rūbo rankovės buvo trumpos.

Pirštinaitės, Christian Dior
© Sipa Press/Scanpix

Teatrinių pirštinaičių aukso amžius

Teatrinėmis (arba dažnai kitomis kalbomis vadinamos operos) vadinamos 19–23 colių (47–57 cm) ilgio pirštinės. Jos gali būti šiek tiek trumpesnės (apie 16 colių) ir šiek tiek ilgesnės (iki 29 ar 30 colių). Tačiau pirštinės turi dengti alkūnes, nes trumpesnės nei alkūnė pirštinės nėra vadinamos teatrinėmis.

Pirštinaitės
© Corbis/Scanpix

Tradiciškai teatrinės pirštinės siuvamos iš labai minkštos ožiuko odos; yra baltos, dramblio kaulo ar juodos spalvos; per riešą sukabinamos 3 sagomis arba spaustukais, dažnai su trimis siūlėmis užpakalinėje rankos dalyje. Toks pirštinaičių tipas dar vadinamas prancūziškai mousquetaire. Šios pirštinės yra moteriška žymių Trijų muškietininkų stiliaus adaptacija. Taip – būtent garsiųjų Trijų muškietininkų stiliaus. Iš tiesų jos buvo mūvimos po vieną dvikovos metu. Ir buvo sumodeliuotos taip, kad tiktų virš rūbo rankovės. Tokios pirštinės dažnai turėjo virš riešo susegamus diržus – sagelėmis kiekvienai dienai ir brangakmenių segtukais derinant prie rūmų apdarų iškilmingomis progomis.

Modeliuojamos moterims mousquetaire buvo patobulintos – pailgintos, virš alkūnės, kartais net iki peties. Turėjo būdingų to meto detalių – išilgai susegamos trimis mažomis perlinėmis ar panašiomis į perlus sagutėmis, išdėstytomis klasteriais po tris ar keturias. Vėliau, po 1890 m., buvo segamos spaustukais. Ilgiausios mousquetaire buvo modeliuojamos taip, kad mova raukšlėtųsi apgaubdama mūvėtojos rankas.

Pirštinaitės, Christian Dior
© Corbis/Scanpix

Iki 1870-ųjų pirštinės dieną buvo mūvimos riešo ilgio, kadangi Viktorijos epochoje rankovių ilgis privalėjo būti ilgas. O vakare – alkūnes dengiančios. Teatrinės pirštinės Amerikai buvo pristatytos apie 1880-uosius. Ir tai buvo ypatingas kelių aktorių nuopelnas. Žymiausia iš jų – Sarah Bernhardt. Ji turėjo laibas, puikias rankas, ir ilgos mousquetaire jai itin tiko. Publikos dėmesį ji prikaustydavo nepaprastai ekspresyviais pirštinėtų rankų judesiais bet kurioje scenoje. Ir štai turo per Ameriką metu, tuomet ji mūvėjo alkūnes dengiančias pirštines, jų grožis ir elegancija iškart pavergė auditoriją ir mousquetaire tuoj pat tapo damų vakarinio rūbo dalimi visoje Amerikoje, kaip ir Europoje.

Naujasis stilius greit išpopuliarėjo, išstumdamas trumpųjų pirštinaičių stilių. Teatrinių pirštinių populiarumas XIX šimtmetį tik augo, o kulminaciją pasiekė karaliaus Edvardo VII valdymo laikotarpiu (1901–1910). Lillian Russell (1860–1922), žymi aktorė ir dainininkė, aukštuomenės gražuolė iš Niujorko, turėjo didžiulę pirštinių kolekciją. Ypač didelę jos dalį sudarė iki peties ilgio pirštinaitės. Ji dažnai buvo fotografuojama su tokiomis pirštinėmis. Ponia Russell išgarsėjo ekscentriškais pasivažinėjimais auksiniu sidabriniu dviračiu Penktąja aveniu, mūvint tokias baltas odines pirštines. Pėstieji visuomet būdavo priversti stabtelėti ir aiktelėti iš nuostabos, išvydę tokį žavų vaizdelį.

Pirštinaitės
© Corbis/Scanpix

To laikotarpio gražiosios ponios dažniausiai mūvėjo baltas ar dramblio kaulo pirštinaites oficialiomis progomis. Juoda spalva buvo drąsus iššūkis. Šios spalvos pirštinaitės moterų garderobą papildė tik praeito amžiaus 4 ir 5 dešimtmečiuose.

Viktorijos ir Edvardo valdymo laikotarpiu buvo visiškai įprasta pirštines mūvėti visą laiką, jų nenusiimant, pavyzdžiui, net ir maudantis. To meto supratimu, odinės pirštinės turėdavo taip priglusti prie odos, kad šiais laikais tai galima suprasti kaip fetišizmą. Tiesa, Viktorijos epochoje pirštinaitės būdavo tokios prigludusios, kad moterys pačios net nesugebėdavo atsisegti mousquetaire sagučių. Tam joms prireikdavo padėjėjų.

Pirštinaitės
© Corbis/Scanpix

Taip pat to meto etiketas skelbė, kad nepadoru moteriai viešai užsimauti ar nusimauti teatrines pirštinaites. Geras tonas diktavo taisykles tai daryti tik privačioje erdvėje. Todėl sagutės ar spaustukai, charakteringi mousquetaire pirštinaitėms, pasitarnavo moterims, kurios su šiomis pirštinėmis turėjo viešai valgyti ar gerti arbatėlę. Šias sagutes atsegus per riešą, buvo galima išvaduoti plaštaką iš pirštinių ir valgyti laisva „nepirštinėta“ ranka, tuo pačiu metu viešai nenusimaunant pirštinių ir nepažeidžiant etiketo. O po vakarienės plaštaka vėl buvo saugiai paslepiama visam vakarui.

Pirštinaitės, Christian-Dior
© Corbis/Scanpix

Taigi, odinės teatrinės pirštinaitės kartu su užsegamais bateliais tapo garderobo dalimi, labiausiai siejamo su elegancija XIX ir XX a. sandūroje. To meto baltas odines teatrines pirštinaites galime pamatyti šiuolaikiniuose filmuose – jas mūvėjo ir garsaus filmo Titanikas (1997) aktorė Kate Winslett. Dažnai jas galime išvysti ir operos teatro scenoje. Mūsų teatre rodomos dvi pirštinaičių madą iliustruojančios operetės – pirštinaičių aukso amžiaus, XX a. pradžios, F. Leharo Linksmoji našlė ir Napoleono laikų – J. Strausso Vienos kraujas.

Pirštinaitės
© Corbis/Scanpix

Sunku neįvertinti teatrinių pirštinaičių reikšmės minėtų periodų moterų madoje. Pirštinės buvo ir yra elegancijos, aukštos kilmės simbolis. Tad ir mūvimos būdavo visomis oficialiomis progomis – nuo vestuvių iki laidotuvių. Kalbant apie laidotuves, šimtmečius vyravo paprotys žymius asmenis, vyrus ir moteris, į jų mirties patalą guldyti su pirštinėmis. Net iki mūsų dienų išlikęs paprotys „laidotuvių pirštines“ mūvėti karsto nešikams.

Linksmesnėmis progomis toks paprotys iki mūsų dienų išliko per vestuves – nuotaka ir jaunikis įteikia pirštinių porą savo palydai. Ši labai sena tradicija atėjo, matyt, dar iš tų laikų, kai pirštinės buvo labai brangios ir tokia dovana buvo laikoma reikšminga, brangia, simbolizuojančia meilę ir draugystę.

Pirštinaitės
© Corbis/Scanpix

Teatrinių pirštinaičių istorija tęsiasi

XX amžiaus mados istorija taip pat atiduoda duoklę žavingajam moterų garderobo aksesuarui – teatrinėms pirštinaitėms. Ypač madingu moterų aksesuaru jos buvo nuo 1950-ųjų iki 1970-ųjų. Užtenka prisiminti Christiano Dioro sukurtą New Look dizaino stilių, kuriame svarbios – ilgos pirštinės.

Teatrinių pirštinaičių svarba išlieka ir mūsų dienomis. Jas mielai renkasi moterys, siekiančios savo vakariniam apdarui suteikti ypatingos elegancijos. Tam tikromis progomis teatrinių pirštinaičių mūvėjimo tradicija nenutrūksta. Tai – vestuvių, išleistuvių, iškilmingo šokių pokylio (Vienos šokių pokylyje pageidautinos baltos teatrinės pirštinės) merginų apdaro aksesuaras. Nedidelis šios mados atgimimas jaučiamas ir 2007 m. rudens–žiemos sezono naujausių Haute Couture kolekcijų pristatymuose.

Pirštinaitės
© Corbis/Scanpix

Teatrinių pirštinaičių etiketas

• Tradiciškai pirštinių viešai negalima užsimauti. Tai daroma privačioje erdvėje, prieš išeinant iš namų.

Pirštinaitės, Priscilla Presley
© Corbis/Scanpix

• Sveikinantis, paduodant ranką ar šokant pirštinės nenusimaunamos.

• Geriant gėrimus, pirštines nusimauti neprivaloma. Nebent tai būtų daroma praktiniais sumetimais, ypač kai mūvimos švelnios ožiuko odos pirštinės.

Pirštinaitės
© Corbis/Scanpix

• Pirštines būtina nusimauti valgant, o po vakarienes – vėl užsimauti.

• Jei teatrines pirštines būtina nusimauti, tai reikia padaryti taip, kad neatkreiptumėt aplinkinių dėmesio.

Pirštinaitės
© Corbis/Scanpix

• Atsegus mousquetaire pirštines per riešą ir ištraukus plaštaką, pirštuotoji jos dalis yra grakščiai sulankstoma ir paslepiama už riešo arba užkabinama už apyrankės (jei tokia yra).

• Pagrindinė taisyklė, kurią reikėtų atminti mūvint pirštines – kuo trumpesnė rūbo rankovė, tuo ilgesnės pirštinės. Ir atvirkščiai. Ilgos pirštinės mūvimos prie ilgos suknelės be rankovių, vakare vykstančių iškilmingų progų metu.

Inesa Linaburgyte - Hana, F. Leharo "Linksmoji nasle"
© M. Raškovskio nuotr. (LNOBT)

• Pirštinės su plačiais riešais mūvimos su įvairaus ilgio rankovėmis. Paprastai jos derinamos prie palaidinukių ar paltų.

• Baltos ir įvairiausių atspalvių teatrinės pirštinės paprastai tinka visomis progomis.

Pirštinaitės, Fontana-Sisters1964
© Corbis/Scanpix

• Juodos teatrinės pirštinės negali būti mūvimos apsirengus baltais ar šviesiais rūbais. Jos derinamos su juodais, tamsiais apdarais.

• Teatrinės pirštinės derinamos prie visos aprangos, batelių ir rankinės.

Pagrindinė gruodžio mėnesio „Bravissimo“ tema – baletas „Bajaderė“, kurio premjera įvyks gruodžio 31 d. „Bajaderės istoriją“ pasakoja Eglė Ulienė. Artėjančių švenčių proga – lengvabūdiškesnė kita tema „Teatrinės pirštinaitės“.

Vis-a-vis šį kartą laukia su operos soliste Sofija Jonaityte, scenoje švenčiančia gražią gyvenimo sukaktį.

„Kopelijos meistras“ – taip pavadintas straipsnis apie choreografą Vytautą Brazdylį, apie kurį 60-mečio proga rašo Helmutas Šabasevičius.

Skiltyje „Pasaulio teatrai“ Ūla Ambrasaitė pasakoja apie Niurnbergo operos teatrą, Lina Stankevičiūtė supažindina su „Šmaikštuolio Figaro išdaigomis“ – Kauno valstybinio muzikinio teatro premjera, G. Rossini „Sevilijos kirpėjumi“.

Kadangi baroko ar ankstyvojo klasicizmo opera mūsų teatruose nėra dažna viešnia, tad ir kontratenorų balsai mūsų scenoje skamba retokai. Apie tai „Kas yra kontratenoras ir... kodėl?“ pasakoja dainininkas, kontratenoras Charlesas Humphries.

Toliau spausdiname lenkų muzikologo Danielio Cichy straipsnį „Krzysztofas Warlikowskis – tiesos atskleidimno, prasmių kūrimo režisierius (II)“, šį kartą rašoma apie konkrečius Warlikowskio operų pastatymus.

Taip pat sklaidydami žurnalą sužinosite, ką apie R. Strausso „Salomėjos“ ir R. Wagnerio „Valkirijos“ pastatymus Nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje rašo britų „Opera Now“, kaip sekėsi Maskvos operetės teatrui „Na Basmanoj“ Vilniuje rodyti „Monmartro žibuoklę“, koks debiutas visai netrukus laukia Violetos Urmanavičiūtės ir kokiu spektakliu Milano „La Scala“ gruodžio 8 d. pradeda sezoną. Jaunųjų skaitytojų džiaugsmui į „Bravissimo“ sugrįžta komiksas, o visus savo skaitytojus raginame rinkti įdomiausius metų straipsnius.

Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Ant branduolinio karo slenksčio: kodėl 2020-ieji gali tapti lemtingi (291)

Netikėtai kilus didelei tarptautinei krizei kurį laiką trunka apsižodžiavimai, raginimų sėsti...

Savaitės orai: pirmadienį gresia rekordas, vėliau bus blogiau

Pirmadienį Lietuva pateks į galingo ciklono pietvakarinę šiltąją dalį. Dangumi plaukiantys...

Žydų gydytojas parodė dar nepažįstamą Aušvico pusę (105)

„ Aušvicas neturi pasikartoti – šis troškimas, atsiradęs tėvo širdyje, vokiečiams palikus...

Išskirtinį Europoje karaliavusios dinastijos atstovų veido bruožą nulėmė kraujomaiša: išnyko visa giminė (24)

Daugeliui karalių ir karalienių, priklausiusių Austrijos Habsburgų dinastijai, valdžiusiai...

Miestas, kadaise tituluotas prekybos sostine: prasiautęs pirmasis pasaulinis karas paliko tik apokaliptinius vaizdus (11)

Prieš pirmąjį pasaulinį karą Tauragė turėjo beveik trylika tūkstančių gyventojų,...

Derbis, kurio galėjo ir nebūti: LKL lyderių galvose kirba kitokie klausimai (7)

Kalbant juokais, Kauno „Žalgirio“ tritaškių pataikymo procentas nemeluoja. Žvelgiant į jį,...

Hobį darbu pavertęs panevėžietis: veikla prasidėjo todėl, kad valgyti norėjosi (27)

Panevėžio rajone gyvenantis menininkas Erikas Hincas jau trisdešimt metų užsiima keramika ir...

Kaip geriau nepakuoti dovanų, jei nenorite nuvilti (1)

Kuklios dovanos, supakuotos į prašmatnias, daug žadančias pakuotes, sukuria apgaulingų...

Atėjus šeimyniniams džiaugsmams, išėjo vyriški: viskas dėl to prakeikto sekso... (233)

Rašau, nes nebeturiu ko prarasti. Tegu perskaito kas tik nori, tegu tai būna šauksmas į tyrus, bet...