Balandžio mėnesį duris atvėręs „Livi Design“ drabužių salonas – ilgai brandinta dizainerės svajonė – lauks visų pasiilgusių nepaprasto paprastumo.
„Livi Design“ salone senamiestyje, Vilniaus g., laukiamos visos moterys, kurioms patinka patogūs, gražūs ir ypatingi drabužiai. „Livi Design“ drabužiai pasižymi ramiomis, žemės spalvomis (mėlyna, balta, smėlio, juoda), kolekcijos labai moteriškos – jose dominuoja suknelės, patogūs megztukai, glaustinukės, Užsukusiųjų atidarymo proga lauks nuolaidos ir galimybė susipažinti su pačia dizainere. Ji žada, kad parduotuvėje stengsis praleisti kiek įmanoma daugiau laiko.
‒ Ar vaikystėje svajojote tapti dizainere?
‒ Taip. Nors ir banalu pripažinti, siuvau nuo pirmos klasės. Jau tada domėjausi mada, nors vaikystėje labiausiai norėjau būti siuvėja, ne dizainere. Nuomonės nuo pirmos klasės apie profesiją nepakeičiau. Mane paveikė giminaičiai: abi močiutės ir teta siuvo, ji visada buvo tokia graži, pasipuošusi. Pati taip pat norėjau atrodyti kitaip, netikėtai pasipuošti, išsiskirti. Tai įgyvendinti galimybių buvo mažai, todėl siūdavau, persiūdavau, kurdavau. Jei gaudavau kokį drabužį iš tetos – būdavo didžiausia laimė.
Prisimenu, kaip siūdavau kelnes: netaisyklingai, jau apsiavusi ką nors užsiuvi, padaigstai ir manai, kad atrodo puikiai. Kai buvau moksleivė su drauge siuvome beretes – tik mes dviese visoje mokykloje tokias turėjome ir su tokiomis vaikščiojome. Siūdavau drabužius lėlėms, net verslą buvau „įkūrusi“ – prisiūdavau Barbėms drabužėlių, nešdavau draugėms parduoti, sesei duodavau, kad savo draugėms neštų į mokyklą, rodytų ir pardavinėtų. Tai kainavo centus, tačiau jaučiausi pati tikriausia verslininkė. Dabar juokinga prisiminti, tačiau noras išsiskirti ir kurti lydi mane nuo vaikystės.
Man labiausiai patinka ieškoti drabužio, dirbti su medžiagomis, dizainu, stebėti, kaip kūrinys „gimsta“.
‒ Kaip gimė prekių ženklas „Livi“?
‒ Po studijų su drauge sugalvojome kurti „Livi“. Pavadinimas yra mudviejų vardų inicialai. Ilgai galvojome, generavome idėjas, turėjome daug tikslų ir svajonių, tačiau mūsų keliai išsiskyrė. Likau viena.
Net ir dabar nelaikau savęs tikra verslininke. To dar nepajutau, nespėjau pajusti atsakomybė naštos. Save suvokiu kaip kūrėją, dalyvauju parodose, pristatau ir pardavinėju drabužius socialiniame tinkle „Facebook“. Visi teiraujasi, kur galima įsigyti drabužių „gyvai“. Todėl kitas natūralus žingsnis buvo atidaryti parduotuvę.
‒ Kodėl pasirinkote Kauną?
‒ Tai įvyko spontaniškai. Su vyru ieškojome patalpų. Gyvename senamiestyje, todėl vis atrodydavo, kad ir čia gražios patalpos, ir ten. Nors dar nebuvau psichologiškai pasiruošusi ir morališkai nusiteikusi, pamačiusi šias patalpas abu supratome – jas reikia griebti. Dabar labai džiaugiuosi. Kitaip būčiau visą gyvenimą nepasiryžusi. Manau, į šias patalpas mane atvedė likimas. Patalpos man tikrai patinka, net jų dydis yra toks, kokio norėjau.
Turime ir tolesnių planų: ne tik Kaune, ne tik senamiestyje skleisti žinią apie save ir prekiauti drabužiais. Kauno senamiestyje galima rasti tokių drabužių, kuriais neprekiauja prekybos centrai. Žinoma, norėtųsi išeiti į platesnius vandenis – atidaryti parduotuves visoje Lietuvoje, vėliau – ir užsienyje, tačiau į pasaulines rinkas nesitaikau. Tada reikėtų dirbti ne kaip kūrėjai, o kaip rinkodaros specialistei.
‒ Kokiomis nuotaikomis, rūpesčiais gyvenate ruošiantis parduotuvės atidarymui?
‒ Kai anksčiau ateidavau į šias patalpas atrodydavo, kaip viskas čia gražu ir nieko nereikia keisti. Tik keletą savo sukurtų drabužių atvešiu ir padėsiu (juokiasi). Realybėje viskas kitaip. Pradedi gilintis, mąstyti, kaip viskas atrodys, ir supranti, kad gali tekti daug ką keisti. Prieš tai čia buvo jogurtinių ledų parduotuvė, nesinori, kad žmonės ateitų čia lyg į tą pačią erdvę, bet vietoje ledų būtų drabužiai. Nusprendėme, kad reikia keistis, padaryti pagal savo skonį, kad būtų jauku ir mums, ir klientams. Tai nepigus malonumas, tačiau tikiuosi, kad investicijos pasiteisins.
Sunkiausia buvo atrasti vieningą stilių ir jį išpildyti. Stalų reikėjo laukti mėnesį, įprastos, standartinės kabyklos buvo per didelės, užsakėme naujas, metalines. Nesinorėjo užgrūsti erdvės, ieškojome įvairių sprendimų. Kiekvieną detalę atrasti buvo sudėtinga, tačiau tai buvo būtina.
Prašėme ir interjero dizainerės pagalbos. Kartais atrodo, kad ir pati galiu ir sugebu, tačiau profesionalo nuomonė ir patarimai visada vertingi. Kai nesigilini į interjero dizaino sritį, neturi tiek žinių.
‒ Kokios estetikos ir filosofijos laikotės kurdama drabužius?
‒ Visada laikausi savo braižo. Jis yra minimalistinis. Man patinka drabužiai, kurie tarnauja žmogui ir jo neužgožia. Pirmiausia turi „įeiti“ žmogus, ne drabužis. Dominuojančios spalvos – žemės, minimalistinės.
Savo drabužius skirčiau žmonėms, nebijantiems savęs atskleisti. Noriu kurti nebijančioms moterims. Mano kuriami drabužiai atrodo paprasti, tačiau yra kitokie, skiriasi nuo masinės gamybos drabužių. Jie nėra ryškių spalvų, yra paprastesni, tačiau kokybiški. Visada akcentuoju natūralias medžiagas. Dažniausiai naudoju medvilnę ir trikotažą, kartais – liną.
Nors mano kolekcijose dominuoja suknelės, nemanau, kad moterims trūksta moteriškumo. Šiais laikais jos yra tikrai užimtos, nebėra laiko vaikščioti su puikiai išlaikytu ir tvarkingu klasikiniu kostiumėliu. Tam reikia laiko. Užsidėjus trikotažinę suknelę viskas tampa daug paprasčiau. Ją apsirengusi moteris visą dieną jaučiais puikiai, gaiviai ir laisvai.
‒ Kaip randate balansą tarp kūrybos ir komercijos?
‒ Jo vis dar ieškau. Parduotuvės idėja – būti arčiau kliento, jį pažinti ir išsiaiškinti jo norus, pamatyti kas labiau perkama ir ką pirkėjai mano apie drabužius.
Prieš tai prekiaujant drabužiais ir juos pristatant socialiniame tinkle „Facebook“, parodant tik drabužių nuotraukas, labai sunku nuspręsti ar pirkėjui patinka, kokios nuomonės jis yra apie drabužį, netgi kokios nuotaikos jis įsigijo drabužį. „Gyva“ parduotuvė padeda apsispręsti, kokių dydžių reikia, leidžia išsamiau pažinti rinką. Galbūt pati galėčiau daugiau tobulėti, kurti kitokio dizaino drabužius? Man nėra labai svarbu, ar uždirbsiu, daug svarbiau, kad drabužis patiktų ne tik man.
‒ Gal jau turite pastebėjimų apie kauniečių moterų norus? Ko joms trūksta?
‒ Joms nieko netrūksta (juokiasi). Kaunietės yra labai fainos moterys. Sakoma, kad jos mėgsta blizgučius, tačiau mano klientės tuo nepasižymi, Kauno gatvėse to taip pat nepastebiu. Mano klientėms patinka išskirtiniai drabužiai su įdomiomis detalėmis. Pirkėjoms tikrai netrūksta blizgučių.
‒ Ar pati nešiojate savo kurtus drabužius?
‒ Žinoma, beveik kasdien. Būna, kad jie nusibosta, tačiau „ateina“ nauja kolekcija ir vis ką nors pasiimu į savo spintą.
‒ Kaip kyla idėjos naujoms kolekcijoms?
‒ Daug minčių kyla iš paprasto stebėjimo, mane supančios aplinkos, daug „atsiveži“ iš kelionių. Niekas nenukrenta iš „oro“ – nuolat fiksuoju detales, patirtis, mintis ir pamatytus dalykus. Kartais audiniai padiktuoja dizainą: pamačius ir palietus audinį, pradedu mąstyti, koks drabužis galėtų „gimti“.
Savo kolekcijų neįsivaizduoju be paprastos trikotažinės suknelės. Nuo jų prasidėjo mano suknelių era – kiek jų bepasiuvu, jos yra perkamiausios. Atrodo, visos moterys jau jų turi, bet vis tiek neužtenka. Negaliu įsivaizduoti kolekcijų be savo firminio kombinezono – jį siuvu jau labai seniai, jis tikrai mėgstamas, puikiai tinka vasarai.
‒ Ką turėti spintoje šį pavasarį?
‒ Dabar labai populiarus ir madingas marškinių tipo suknelės derinys. Galima rinktis ir ilgus baltus marškinius. Rekomenduočiau juos derinti su kelnėmis, kurios gali būti įvairių modelių ir medžiagų (pavyzdžiui, odinės). Marškinius galima dėvėti su liemene – tikrai neprašausite pro šalį.
‒ Ar sekate kitus dizainerius? Turite savo mėgstamiausią?
‒ Iš lietuvių žaviuosi Julija Janus. Jos estetika ir drabužiai man labai patinka. Dabar domiuosi japonų mada. Jie naudoja daug laisvų formų, išsiskiria asimetrija, įdomiais sluoksniais. Yohji‘io Yamamoto sukurtos kolekcijos visada patraukia mano dėmesį, visi jo sukurti drabužiai man yra vau. Įdomu, kaip jam gimsta tiek daug originalių minčių. Jis – labai kūrybingas žmogus.
