Sunku nesutikti, kad mes gyvename postmodernių paradoksų ir keisčiausių žmogaus fantazijos apraiškų pasaulyje. Tačiau ar nemanote, kad žodžių junginys „vyras su sijonu“ tarsi egzistuoja už siauros kūrybiškumą ir efektyvią individualistinę šoko terapiją skiriančios linijos, kurią peržengęs dizaineris neišvengiamai taps ne tik aršios kritikos taikiniu, bet ir pajuokos objektu? Ar gali šiuolaikinis dizainas būti per daug kūrybiškas? Ir pagaliau – svarbiausias klausimas: ar neturėtų ne tik vartotojai, bet ir patys dizaineriai pagaliau pasakyti „gana“?
Žinoma, anksčiau minėta provokacija neturi nieko bendra su mums puikiai žinomais škotų nacionaliniais kostiumais. Languotų sijonų estetika pernelyg dažnai šmėžuoja žurnalų puslapiuose, todėl jau seniai nėra pajėgi šokiruoti visko mačiusius mados analitikus.
Vyras languotu sijonu puikiai atitinka tradicinio, net kiek konservatyvoko vyriškumo standartus – jis galėtų būti škotų gvardijos kareivis ar tiesiog Škotijos patriotas. Šįkart kalbame apie pačius paprasčiausius juodus ar baltus, vidutinio ilgio, apačioje platėjančius sijonus, kabančius kiekvienos moters spintoje. Bėda ta, kad tokie ne itin įspūdingi kūriniai buvo pristatyti... Comme des Garçons 2009 metų pavasario–vasaros kolekcijoje.
Kas nutiko šiuolaikiniam vyriškumui? Žinoma, sunku neigti dizainerės Rei Kawakubo susidomėjimą visus stereotipų ir tradicijų pamatus griaunančiu dekonstruktyvizmu. Tačiau ar iš tiesų podiumu žingsniavęs sijonuotų vaikinų būrys praneša mums apie paskutinį smūgį, kurį šiuolaikinė mada vis dėlto sudavė tradiciniams lyčių vaidmenų stereotipams?
Įdomu, kad provokacijomis besimėgaujanti ponia Kawakubo šiuo atveju netapo „riksmo dykumoje“ autore. Akivaizdaus, net kiek perdėto moteriškumo buvo apstu Givenchy, John Galliano, Dior Homme, Bernhard Willhelm kolekcijose.
Nejaugi dizaineriai bando mus perspėti, kad nusistovėjusiems vyriškumo stereotipams gresia drastiškos permainos?
Ko gero, šiuolaikinių „sijonuotų džentelmenų“ jau nebepavyks įstumti į gūdų nevykusių eksperimentų užkampį – apie naująją estetiką suskubo pranešti visi garsiausi pasaulio mados ir stiliaus leidiniai, o šiuolaikinio meno bei avangardinio dizaino ruporu tapęs „Dazed&Confused“ šių metų kovo mėnesio numeryje ne tik publikavo nemažai analitinių straipsnių apie lyčių suvokimo diferenciaciją, bet ir pristatė begalę įsimintinų fotosesijų, kurių pagrindinė tema – ribos tarp vyriškumo ir moteriškumo nykimas.
Verta susimąstyti, ar iš tiesų XXI amžiaus vyrų mada stovi ant radikalių permainų slenksčio. Šiuo atveju visi šūkiai, skelbiantys drastiškas naujoves, ne tik atrodo, švelniai tariant, perdėti, bet ir atskleidžia įdomų reiškinį, kurio, deja, net ir norėdami negalėtume pavadinti dizaino ateitimi. Tai veikiau grįžimas į ganėtinai tolimą praeitį. Mat vyriškų drabužių estetika toli gražu ne visada rėmėsi XX amžiaus sukurtais prioritetais, o vadinamojo „tikro vyro“ įvaizdis ankstesniais amžiais buvo traktuojamas labai įvairiapusiškai.
Ko gero, naujovių ir pritrenkiančių eksperimentų mėgėjai bus nemaloniai nustebinti sužinoję, kad „moteriškų“ spalvų ir medžiagų naudojimas nėra nuobodžiaujančių mūsų laikų dizainerių išradimas. Nesižvalgydami po graikų ir romėnų kultūros palikimą, pasukime iškart į XVII amžiaus Europą. Vieno žvilgsnio į šio laikotarpio kilmingųjų portretus turėtų pakakti net labai nepatikliam mados gerbėjui...
To meto Europos aristokratai tiesiog skendėjo šilkinių raukinių, kaspinų bei įmantriai išsiuvinėtų detalių gausybėje. Reikia pripažinti, kad europietiškos aristokratijos estetiniai prioritetai stipriai pasikeitė Liudviko XIV viešpatavimo laikotarpiu. Tačiau kasdienės mados pasikeitimų negalime atskirti nuo visuomenėje vykstančių permainų.
Prisiminkime – argi ne karaliaus Saulės valdymo laikais kilmingo vyro vaidmuo ėmė stipriai kisti: nuo žiauraus ir negailestingo viduramžių riterio iki galantiško ir puikiai išsilavinusio aukštuomenės liūto? Įdomu, kad tuometiniam Prancūzijos karaliui pavyko ne tik visapusiškai modernizuoti šalį, bet ir paveikti visos Europos pasaulėžiūrą.
Šilkas, šifonas, raukiniai ir kaspinai aristokratų aprangoje ne tik simbolizavo materialinę gerovę, bet ir privalėjo formuoti visiškai naują kilmingo vyro įvaizdį, tolstantį nuo viduramžių vaizdinių. Todėl nenuostabu, kad istorizmas šiuolaikinėje vyriškoje madoje itin dažnai siejamas su tam tikru moteriškumu – kitaip tariant, švelnesnių formų ir įmantresnių kirpimų naudojimu.
Tačiau XIX ir, žinoma, XX amžius padėjo tašką nesibaigiančiame klosčių ir kaspinų parade. Sunku nesutikti, kad XX amžiaus vyro vaidmuo dažniausiai buvo siejamas su veržlumo ir brutalumo išraiškomis.
„Pavyzdingo“ vyriškumo demonstravimas tapo neatsiejama mūsų kasdienybės dalimi, todėl visa puošni praėjusių amžių atributika pasidarė nebereikalinga. XX amžiaus vyrui tam tikra prasme nederėjo viešai demonstruoti ne tik emocijų, bet ir... pernelyg aukšto intelekto. Juk mes puikiai žinome, kad XX amžius priklausė ne intelektualams, poetams, menininkams ir romantikams – Vakarų pasaulio dėmesio centre atsidūrė verslininkai, politikai, karininkai. Todėl neverta stebėtis, kad išorinis vyro įvaizdis tapo ganėtinai griežtas ir santūrus.
Įdomu, kad XX amžiuje suformuotą vyro įvaizdį galima suvokti kaip grįžimą į gilią praeitį – viduramžius. Deja, pasauliniai karai ir ekonomikos kataklizmai, su kuriais neteko susidurti šilkiniais ir aksominiais drabužiais besididžiavusiems aristokratams, ne tik reikalavo ryžtingo, griežto, netgi žiauraus vyro vaidmens, bet ir formavo naujojo vyriškumo estetiką. Būtent todėl naujojo amžiaus eksperimentai su istoriniais kostiumais atrodo tokie netikėti ir kartu patrauklūs. Dizaineriai tarsi praneša mums, kad žiaurių karų ir negailestingų socialinių ir ekonominių revoliucijų amžius pagaliau pasibaigė, todėl verta pasidomėti naujojo vyriškumo naujomis išraiškomis.
Vis dėlto neverta manyti, kad praėjusių amžių vyriškumas iškart atneš akivaizdžių šiuolaikinės vyriškos mados pokyčių. Pavyzdžiui, vienas talentingiausių mados provokatorių Bernhardas Willhelmas vietoj eksperimentinių sijonų sukūrė beveik tiesiogines Tiudorų epochos „citatas“, puikiai tinkančias teatro vaidinimams, tačiau akivaizdžiai neturinčias jokio komercinio potencialo.
Vyriškoje linijoje atsipalaiduoti ir pašmaikštauti sau leidžiantis Johnas Galliano sujungė XVIII amžiaus perukus su įvairiaspalvėmis timpėmis ir įvairiomis sijonų interpretacijomis. Pirmąją kolekciją vyrams pristatęs dizaineris Riccardo Tisci irgi nusprendė pažaisti vyriškumo stereotipais: šalia nepriekaištingo kirpimo kostiumų buvo pademonstruotas šokiruojantis ansamblis, pasiūtas iš permatomų ryškiai rožinių nėrinių.
Ar vyriškais sijonais ir nėriniais publiką šokiruojantys dizaineriai iš tiesų nusprendė sudrebinti tradicinio vyriškumo pamatus? Na, artimiausiu metu gatvėse ar naktiniuose klubuose mes vargu ar pamatysime būrius sijonuotų džentelmenų. Vyrų mados moteriškėjimo tendencija tikrai pajėgi nustebinti ir publiką, ir mados kritikus, bet akivaizdu, kad pretenduoti į sezono aktualijų sąrašus ji negali.
Dizainerių žaidimai su istoriniais kostiumais, raukiniais ir nėriniais šiuo metu turėtų labiau dominti ne mados analitikus, o kultūrologijos bei sociologijos specialistus. O mums, mados gerbėjams ir vartotojams, belieka laukti naujų eksperimentų – juk būtent jie ryškiausiai parodo, kur ir kaip užgims nauji vyriškumo stereotipai ir kokia linkme nueis naujojo amžiaus estetika.