Formos ir spalvos
Paulio Poiret išpopuliarėjimą gal būtų galima paaiškinti tuo, kad tuo metu, kai jo kūriniai tapo mėgstami aukštuomenės, buvo vertinama visa, kas nauja, egzotiška. Be to, dvidešimtojo amžiaus pradžioje šokių aikšteles užvaldo džiazas, kurį šokant reikėdavo negailėti energijos. Pabandykit jį šokti įsispraudę į korsetu „padailintą“ Viktorijos laikų suknelę. Ach, tai tiesiog neįmanoma! Štai ir atsiranda puiki proga ilgiems sijonams ir suknelėms, nevaržančioms judesių – pasisveikinti su modernėjančia Europa.
Mados karaliumi tituluojamas dizaineris (sąmoningai ar ne) suvokė, kad Viktorijos epochos stiliaus rūbams, kaip, beje, ir moralės normoms, ateina nelengvas metas. Žmonės norėjo kažko lengvo, laisvo ir modernaus. Taip Paulis Poiret atrado ypatingus rytų kultūros, klasikinės Graikijos skulptūrų bei neoklasicizmo elementus ir pavertė juos esminiais dvidešimtojo amžiaus modernaus kostiumo elementais.
Į mados namų siuvyklas, matavimosi kambarius ir priėmimo kabinetus jis atnešė kimono ir tunikų laisvumą, kaftanus, sukneles ir paltus, pasiuvamus iš vienintelės detalės. Paulis Poiret klientus ir jo meno gerbėjus žavėjo ne tik naujovišku sukirpimu, bet ir spalvomis. Dizaineriui reikėjo spalvų. Daug ir ryškių. Į Paryžiaus gatves jis įleido ryškiaspalvės žalios, raudonos, violetinės ar karališkos mėlynos spalvų drabužius.
Taigi į madų diktatą įsikišus Pauliui Poiret drabužių siluetas pakito iš esmės. Nebeliko korsetų, kojas apgaubė ilgi, judesius varžantys sijonai. Savo klientėms jis siūlė lempos siluetą primenančias tunikas bei „Aladino“ kelnes. Suknelės pradėtos siūti akcentuojant apgaubimą, o ne sukirpimą. Būtų nuodėmė nepaminėti šiuo metu itin madingų ampyro stiliaus suknelių.
Būtent šis mados diktatorius ir išpopuliarino šias graikiškų deivių rūbus primenančias suknias. Asmeniniame Paulio nuopelnų madai sąraše dar turėtų būti įrašytas iš vienos detalės pagamintas paltas, gavęs „Paryžiaus vakaro palto“ pravardę. Žavus paradoksas slypi tame, kad tokio rūbo pasiuvimas buvo itin paprastas, o efektas – milžiniškas.
Mylėjo jis moteris ar ne?
Poiret manė, kad moterys, gyvenančios Jungtinėse Amerikos Valstijose, yra per liesos, nelinkusios eksperimentuoti ir apskritai neturi skonio. Jaunatviška, laisvos sielos, bohemiška moteris – štai kur idealas!
Būtent tokiais epitetais prancūzų dizaineris apibūdindavo savo žmoną Denise Poiret. Juk net tik jo gyvenimas, bet ir kūryba buvo stipriai susieta su šia moterimi, o susijungus dviem apribojimų nepaisančioms ir naujovių ištroškusioms sieloms, gimė nemirtingi drabužių modeliai.
Denise buvo mados karaliaus mūza ir manekenė. Būtent ji pirmoji ir būdavo aprengiama neįtikėtinas idėjas atspindinčiais rūbais ir taip skelbdavo šias idėjas pasauliui. Tai ji buvo ta moteris, kuri nusimetė korsetą ir sužadino kitų europiečių norą padaryti tą patį.
Ji – vakarėlio žvaigždė, mūvinti „Aladino“ kelnes ir lempos pavidalo tuniką, ar paslaptinga dama, vilkinti neįtikėtino ryškumo ir kontrastų deriniu pribloškiančią suknią. Kodėl Paulis Poiret yra laikomas pirmuoju dizaineriu, atsisakiusiu korseto, – juk prieš jį taip pat buvo drąsuolių, bandančių žaisti su natūralaus silueto linijomis? Atsakymas slepiasi po vienu vardu – Denise. Ji nuolatos buvo fotografuojama apsirengusi savo vyro sukurtais drabužiais. O tai buvo geriausia reklama.
Tiesa, užsiminus apie reklamą, būtina paminėti tai, kad Paulis Poiret buvo geras savireklamos specialistas. Kas šiandien laikoma viešaisiais ryšiais ar, populiariu žargonu tariant, piaru, dizaineriui buvo žinoma ir suvokiama savaime.
Jo suorganizuotas „Tūkstančio ir dviejų naktų“ vakarėlis tapo šiuolaikinių kviestinių vakarėlių (rengiamų norint pristatyti prekę, paslaugą ar tiesiog patį save) prototipu. Šio arabiškais motyvais persmelkto vakarėlio metu Denise demonstravo jau minėtą lempos formos tunikos ir „Aladino“ kelnių kostiumą. Beje, visi svečiai taip pat turėjo apsirengti rytietiškais motyvais. Tačiau ryškiausia vakaro žvaigždė, be jokios abejonės, buvo Denise.
Ji nebijojo, nes jos niekas nevaržė. Galbūt čia ir slypėjo jos, kaip mūzos, ir sėkmingo jųdviejų tandemo paslaptis. Žurnalui „Vogue“ garsusis Prancūzijos dizaineris yra sakęs: „Mano žmona įkvepia sukurti visus kūrinius ir yra visų mano idealų išraiška.“
Jie ilgą laiką dirbo kartu. Tik nesusidarykite klaidingos nuomonės! Paulio Poiret žmona nebuvo vien dailus veidelis ar kūno siluetas, tinkamas reklamuojamiems drabužiams kabinti. Denise buvo Paul Poiret mados namų meno direktorė, garsėjusi ypatingu grožio, skonio ir stiliaus pajutimu.
Galima būtų pagalvoti, kad Paulio Poiret žmonai rūpėjo tik mados verslas ir aukštuomenės vakarėliai. Toli gražu. Drauge su Pauliu jie susilaukė penkių vaikų. Ir nors šeimyninė idilė galiausiai iširo, ji liko istorijoje kaip naujas moters tipas – išsilaisvinusi ir pasirengusi kilti bet kurią akimirką.
„Paul Poiret a Paris“ rožė
Mados namai Paul Poiret buvo atidaryti 1903 metais Paryžiuje; iš kitų išsiskyrė būtent originaliais ir prabangiais rūbais. Čia pagal klienčių pageidavimus bei talentingo dizainerio patarimus ir pasiūlymus buvo siuvami kimono stiliaus paltai, Art Deco ir rytietiškais raštais praturtintos suknelės.
Skirtingai nei dauguma garsiųjų dizainerių, Paulis Poiret nelaikė adatos rankoje. Jis sakėsi esąs menininkas, kūrėjas, bet ne amatininkas. Jis turėjo žmonių, kurie siuvo, o pats skendėjo eskizų ir minčių kupinoje aplinkoje. Kadangi Pauliui labai svarbu buvo spalvos, jis nesunkiai rado bendrą kalbą su fovistu Raoulis Dufy. Jiems abiem reikėjo spalvų, jų žaismo, kontrastų.
Taip dailininko kurti raštai atsidūrė dizainerio Poiret drabužių šilkuose ir brokatuose. Ne mažiau nei orientalizmas prancūzų dizainerį žavėjo teatras ir ypač rusų baletas. Tad nieko nuostabaus, kad į savo mados namus jis pasikvietė ir sceninių kostiumų kūrėją Erté, kurį, beje, taip pat žavėjo rytietiški raštai ir formos.
Taip buvo sukurtos prabangios suknelės, vienos dalies paltai ir rytietiškos kelnės bei tunikos. Tai toli gražu ne vieninteliai Paulio Poiret įnašai ne tik į anuometinę, bet ir šiandieninę madą. Pataręs atsisakyti korseto, jis tuojau pat pasiūlė alternatyvą – apatinį trikotažą. Štai čia mes ir susipažįstame su kūno spalvos kojinėmis, jas prilaikančiomis gumomis, pasijoniu ir liemenėlėmis.
Drabužius, kuriais ypatingai didžiavosi, Paulis Poiret pažymėdavo etikete, kurioje buvo išsiuvinėta rožė. Tai buvo jo simbolis, prekinis ženklas, kurį sukūrė menininkas, juvelyras Paulas Iribe. Rožė ir frazė „Paul Poiret a Paris“.
Iš kur kilo Armani Casa idėja?
Paulis Poiret žengė didžiulį žingsnį į priekį, kai sukūrė savo namų apyvokos daiktų liniją bei kvepalus. Tuo metu kiekvienas specializavosi savo srityje, baldininkai gamino baldus, juvelyrai – papuošalus. Tuo tarpu Poiret visa tai sujungė. Kažkur girdėta, ar ne? Ir, rodos, visai nesenai?
Taip, būtent čia slypi Armani Casa ir kitų garsių mados namų linijos, skirtos namų dekorui. Šiuo metu tai nenustebintų nieko, tačiau anuomet sukėlė sensaciją ir dar sykį įrodė, kad mada neapsiriboja tik drabužiais ir aksesuarais. Juk iš tiesų logiška: jei patinka dizainerio sukurtų rūbų stilius, telieka maža tikimybė, kad nepatiks interjeras ir jo detalės.
Mažos juodos suknelės prakeiksmas
Trečiajam dešimtmečiui įsibėgėjus, moterims jau nebeužtenka vien tik neįpareigojančio silueto. Joms reikia dar daugiau laisvės, patogumo ir, pagaliau, praktiškumo. Sugrįžęs iš karinės tarnybos ir pabandęs vėlei įsukti mados ratą, Paulis Poiret nepripažino, kad prabangūs audiniai, nepatogūs siluetai ir šiek tiek teatrališki modeliai jau išgyveno savo aukso amžių.
Mažos juodos Chanel suknelės jam atrodė nuobodžios ir pigios, o sportiški ir judesių nevaržantys Jean Patou kostiumai – prasti. Poiret pamiršo vieną svarbiausių kostiumo savybių – kokybę. Paryžiuje pradėjo sklisti kalbos, kad rūbai pasiūti itin nekokybiškai.
Nesugebėjęs prisitaikyti prie naujo laikmečio, kadaise sukėlęs revoliuciją, šis menininkas sustingo savo paties susikurtame pasaulyje ir mados suvokime. Viena vertus, tai sužlugdė jo karjerą. Tačiau iš kitos pusės žiūrint – mados istorijos vadovėliuose Poiret išliko kaip prancūzų dizaineris, sukūręs ir išlaikęs savitą, unikalų braižą.
Bohema, virtusi klasika
Daugelis Paulio Poiret sukurtų rūbų galėtų būti dėvimi ir šiandien: laisvai krintančios suknelės paaukštintu liemeniu, tiesaus kirpimo suknios, kailiu dekoruoti paltai ir iš gausiai siuvinėtų audinių pasiūdinti drabužiai. Jo kūrybos įtaka jaučiama daugybėje šiandieninių dizainerių kūrinių.
Keletą sezonų nuo podiumo nenustumiami kokono ir baliono formos drabužiai, kurių ypač gausu Balenciaga, Stella McCartney, Moschino, Chloé kolekcijose, ampyro stiliaus suknelės, kurias praėjusį sezoną siūlė Miu Miu, Alberta Ferretti ir daugelis kitų. Nesuveržtas liemuo ir laisvai krintančios klostės, „Aladino“ kelnės ir daugybė kitų detalių, primenančių prieš šimtą metų moteris puošusį couturier.
Prieš metus parodoje, surengtoje Metropoliteno meno muziejuje, buvo galima išvysti gražiausius išlikusius prancūzų mados dizainerio kurtus drabužius. Mistiniame sode pastatyti modeliai buvo aprengti drapiruotomis vakarinėmis suknelėmis, garsiaisiais „Paryžiaus vakaro paltais“ ir kitais Prabanga, rytietiškais pasakų ir modernistiniais motyvais alsuojantys rūbai leido prisiminti garsųjį mados kūrėją ir pamatyti jo indėlį į tai, ką šiandien matome ant podiumų.
Žurnale „Express Mada“ taip pat skaitykite:
Tomo Fordo provokacija
D.Paukštytė: kai liūdesys-kūrybos džiaugsmas
Jaunystės eliksyrai
Mados naujienos
Moteriškumo triumfas
Vamp – mistikos ir sekso kokteilis
Madingiausios šukuosenos, aksesuarai ir makiažas
Taip pat: šviežios, skanios, išskirtinės fotosesijos