aA
„The Times“ pasiryžo atskleisti savo skaitytojams grandiozinę paslaptį – į mados olimpą sugrįžo power dressing. Beje, kaip turėtume versti šį žodžių junginį - „jėgos apranga“? Lietuviško atitikmens kol kas niekas nesugalvojo, gal - stiprios moters apranga. Mat power dressing reiškia tam tikrą aprangos stilių, kurį pasitelkusi moteris gali nesunkiai pademonstruoti aplinkiniams savo ryžtą bei drąsą. Tokio stiliaus siunčiami signalai lengvai iššifruojami: „esu nusiteikusi rimtai“.
Moteris
Moteris
© Corbis
Tenka pripažinti, kad power dressing sugrįžimas į moterišką madą šiuo metu nėra toks jau akivaizdus. Šiuolaikinė mada nėra nei stabili, nei kryptinga – šis savotiško blaškymosi periodas tęsiasi ilgiau nei dešimtmetį ir kol kas net nemano artėti prie logiškos pabaigos. Beje, tokia neaiški padėtis turi ir savo pliusų – akivaizdu, kad moters stiprybę išreiškiantis stilius šiuo metu gerokai išplėtė savo ribas. Tačiau ar gali šios ribos būti plečiamos iki begalybės?

Kokie drabužiai mūsų chaotiškame pasaulyje gali pretenduoti tapti „stiprios moters“ įvaizdžio dalimi? Norint atsakyti į šį klausimą, reikėtų sužinoti, kodėl šis įvaizdis vis atkakliau kėsinasi į mūsų spintas. Neverta manyti, kad tai tik laikina mados užgaida – stilių ir tendencijų pasaulyje niekas nevyksta be priežasčių. Šiuo atveju priežasčių teks ieškoti istorijoje, mat „stiprios moters“ įvaizdis nėra XX amžiaus išradimas. Jo šaknis pamėginkime įžvelgti XVIII amžiaus Didžiojoje Britanijoje.

Mėlynos kojinės ir baltos suknelės

Išorinės ir vidinės moters stiprybės demonstravimas niekada nebuvo vien iš nuobodulio mirštančių aukštuomenės gražuolių pramoga. Visais laikais stiliaus pasikeitimai būdavo siejami su pasaulėžiūros pokyčiais, naujai atrastais siekiais, galų gale, su socialinėm ir kultūrinėm permainom. XVIII amžiaus vidurio Anglijoje atsiradusi „Mėlynųjų kojinių draugija“ (angl. „Blue Stockings Society“) netapo išimtimi – juk būtent nuo šios draugijos idėjų bei tikslų prasidėjo „stiprios moters“ įvaizdžio gimimas.

Kodėl draugiją įkūrusios aukštuomenės damos pasirinko tokį keistą pavadinimą – provokuojantį ir, švelniai tariant, nelabai elegantišką? Na, žinoma, nevertėtų pamiršti, kad mėlynos kojinės tuo metu buvo itin madingos, tačiau tikrosios priežasties reikėtų ieškoti draugijos tiksluose.

Pagrindiniu į draugiją įstojusių Anglijos aukštuomenės damų užsiėmimu tapo literatūros, muzikos bei vizualiųjų menų analizavimas ir interpretavimas. Iš pirmo žvilgsnio šie „literatūriniai“ susibūrimai neatrodo ypatingi, tačiau prisiminkime, kad ano laikotarpio Anglijos visuomenėje moteriai buvo skirtas tik vaikų gimdytojos ir namų šeimininkės vaidmuo. Karjeros bei saviraiškos poreikis to meto aukštuomenės damoms atrodė visiškai nesuprantamas, mat dauguma jų neturėjo jokio išsilavinimo.

Pavyzdžiui, graikų ar lotynų kalbos mokėjimas, privalomas kiekvienam save gerbiančiam aristokratui, didžiajai daugumai moterų net nebuvo prieinamas. Manyta, kad kalbų ar literatūros besimokanti moteris elgiasi... tiesiog nepadoriai. Prabangiuose oficialiuose priėmimuose tarpusavyje kalbėtis moterys galėjo tik „padoriomis“ temomis – apie vaikus, namų ūkį, mezgimą bei siuvinėjimą.

Taigi vienu svarbiausių „Mėlynųjų kojinių draugijos“ tikslų laikytinas malonios, neįpareigojančios ir, svarbiausia, neformalios atmosferos kūrimas. Pavadinimas atsirado neatsitiktinai – mėlynos kojinės buvo neformalios dieninės aprangos dalis. Tačiau neverta manyti, kad literatūrines diskusijas pamėgusios damos visiškai nesidomėjo mada.

Reikia pripažinti, kad jos itin neigiamai vertino to meto aukštuomenės aprangoje vyravusį perdėtą puošnumą, tačiau istorikai teigia, kad „Mėlynųjų kojinių“ narės labai daug dėmesio skyrė stiliui ir aprangos individualumui. Žinoma, jos neatsisakė prabangos, tačiau buvo linkusios ją interpretuoti savaip. Rezultatas akivaizdus – draugijos moterys buvo laikomos ne tik žymiomis Šviečiamojo amžiaus intelektualėmis, bet ir kone stilingiausiomis savo laikotarpio moterimis.

Ne veltui viename iš tuo metu rašytų laiškų draugijos įkūrėja Elizabeth Montagu yra apibūdinama kaip „puikiai išmananti visas deimantų subtilybes, priimanti svarius sprendimus bei sugebanti taikliai sukritikuoti kiekvieną“. Turbūt jau atspėjote, kodėl šioms damoms labai rūpėjo individualus stilius? Derindamos elegantiškumą ir prabangą, jos siekė pranešti aplinkiniams apie savo nepriklausomybę bei aukštą intelektualinį lygį, kitaip tariant – pademonstruoti savo stiprybę. Taigi galime teigti, kad mūsų laikais įprasto power dressing stiliaus koncepcija atsirado jau XVIII amžiaus viduryje.

Tačiau iki mums pažįstamo klasikinio vyriško kirpimo kostiumo dar buvo toloka. Nepamirškime, kad „Mėlynųjų kojinių draugija“ iširo XIX amžiaus pradžioje. Prieš akis buvo ilgas korsetų, krinolinų bei griežtai ribotų socialinių vaidmenų šimtmetis. Kaip ne itin vykusį power dressing pavyzdį galime paminėti baltas sukneles, kuriomis XX amžiaus pradžioje vilkėjo sufražistų judėjimo aktyvistės, pasisakiusios už moterų teisę balsuoti rinkimuose.

Paprastas, „lakoniškas“ šių suknelių kirpimas bylojo ne tik apie norą atsisakyti dirbtinės prabangos, bet ir apie rimtus judėjimo ketinimus. O štai kelnės moterų spintose pirmą kartą atsirado tik XIX–XX amžių sandūroje neįtikėtinai išpopuliarėjus dviračiams. Važinėti dviračiu vilkint kelnes buvo išties patogu, tačiau didelė dalis moterų šį naują aprangos elementą laikė nepadorumo viršūne. Būtent todėl minėto laikotarpio nuotraukose regime daug damų, besistengiančių susidoroti ne tik su dviračiu, bet ir su gausybe ilgų, nepatogių sijonų.

Holivudo spindesys ir Le Smoking įsiviešpatavimas

XX amžiaus „riaumojantis“ trečiasis dešimtmetis atnešė itin daug moteriškosios mados pokyčių. Trumpos suknelės, „Mary Jane“ bateliai aukštais kulnais ir prisegamos kojinės, nors ir padėjo kurti naujojo amžiaus amazonės įvaizdį, vis dėlto neturėjo nieko bendra su vyrišku kostiumu. Tačiau būtent vadinamojo džiazo amžiaus įvaizdis flapper paragino milijonus moterų kūrybingiau žvelgti į savo aprangą ir nepaisyti nusistovėjusių visuomenės normų. Tam tikra prasme džiazo amžius įtvirtino kūrybiškumo ir eksperimentavimo dvasią moteriškoje madoje bei padėjo atsirasti Vamp įvaizdžiui.

Iš pirmo žvilgsnio ryšys tarp šaltos širdžių ėdikės bei rimtos korporatyvinės liūtės įvaizdžių atrodo keistas ir nesuprantamas. Ketvirtojo dešimtmečio Holivudo spindesys ir griežti vyriško stiliaus drabužiai? Negali būti! Tačiau juk visi mes puikiai žinome, kad pirmąsias „vaikinų“ aprangos variacijas atrado ir ištobulino būtent ano laikotarpio sidabrinio ekrano deivės – Greta Garbo, Marlene Dietrich, Katharine Hepburn.

Žinoma, tarp Vamp įvaizdį ištobulinusių Holivudo amazonių išsiskiria Marlene Dietrich. O Greta Garbo nebuvo didelė viešųjų provokacijų mėgėja, tad jos kelnės paaukštintu liemeniu bei kuklūs megztiniai aukštu kaklu nublanko Marlene spindesio fone. Viskas prasidėjo 1930 metais, kai kino ekranuose pasirodė pirmasis „holivudiškas“ Dietrich filmas pavadinimu „Marokas“.

Prabangos ir išorinio žvilgesio persisotinusi madingoji publika, pamačiusi šį filmą, buvo šokiruota, mat naujoji Holivudo žvaigždė jame pasirodė vilkėdama... vyrišku smokingu. Tačiau mes juk puikiai žinome, kad tai buvo tik pradžia. Marlene Dietrich tapo pirmąja Holivudo žvaigžde, išdrįsusia viešai rodytis su kelnėmis, o gandas, kad dėl „nepadorios“ aprangos jos kartą net neįleido į prabangų restoraną, išliko iki mūsų dienų.

Tačiau tenka pripažinti, kad šokiruojantis Vamp stilius, vėliau tapęs Holivudo klasika, neįsitvirtino ano meto moteriškoje madoje. Griežta bei pragmatiška Marlene puikiai suvokė, kad, norint iš eilinės Holivudo „darbo bitės“ kuo greičiau persikvalifikuoti į žvaigždę, reikia ypatingo, savito, visas prieš tai egzistavusias normas paneigiančio įvaizdžio.

Žinoma, šį svarbiausią savo gyvenimo vaidmenį ji suvaidino tobulai. Vyriški kostiumai su stilingais kaklaraiščiais ir nepriekaištingai baltais marškiniais, cilindro formos džentelmenų galvos apdangalai, į žiūrovą įsmeigtas gundantis žvilgsnis – šis stiprybės ir provokacijos kokteilis tapo išskirtiniu prekės ženklu „Marlene Dietrich“.

Tačiau nepamirškime, kad moteriškoji mada tais laikais vis dar buvo gana konservatyvi. Kiekviena iš mūsų gali sau leisti pasipuošti patikusiame filme matytais drabužiais, bet didžioji dauguma ketvirtojo dešimtmečio moterų naujausiais stiliaus atradimais galėjo grožėtis tik ekrane. Joms niekada nebūtų kilusi mintis filme matytą vienokį ar kitokį itin provokuojantį įvaizdį perkelti į savo kasdienį gyvenimą.

Negalime vienareikšmiškai teigti, kad Vamp stilius plačiosioms masėms buvo visiškai neprieinamas, tačiau akivaizdu, kad jis nebuvo besąlygiškai priimtas ir intensyviai kopijuojamas. Švytinčiame ekrane matyti vaizdai ano meto žmogui atrodė kaip savotiška pasaka, svajonių šalis, kurioje dėvimi keisti apdarai negalėjo tapti kasdienybės dalimi.

Sunku paneigti, kad Marlene Dietrich stilius padarė milžinišką įtaką „stiprios moters“ įvaizdžiui. Kaip bebūtų keista, tenka pripažinti, kad Marlene nepriekaištingi smokingai bei griežto kirpimo vyriški kostiumai iškart sujungė aktyvios, veiklios ir savarankiškos moters įvaizdį su ryškiu, provokuojamai atviru seksualumu.

Neverta manyti, kad vilkėdama vyriškus kostiumus Marlene tapdavo panaši į vyrą – ji puikiai žinojo, kad vyriški drabužiai tik pabrėžia jos grožį ir moteriškumą. Tačiau prabangus, išpuoselėtas, iki smulkmenų ištobulintas šaltos ir negailestingos širdžių ėdikės įvaizdis vis dėlto netapo savas ir artimas ketvirtojo dešimtmečio moterims.

To meto Holivude filmavosi dar viena vyriškus apdarus mėgusi žvaigždė – Katharine Hepburn. Jos „vyriškas“ stilius, nors ir neturėjo nieko bendra su seksualumu, daugumai moterų atrodė daug prieinamesnis ir suprantamesnis. Kelnėmis Hepburn vilkėjo nuo pat jaunystės – trečiajame dešimtmetyje šis stilius šokiravo net visko mačiusias vadinamojo džiazo amžiaus merginas.

Vėliau ji prisipažino, kad nors ir nuėjo Dietrich pramintu keliu, seksualiai atrodyti ji niekada nesiekė. Jos žymus pasisakymas – „Renkuosi tokius drabužius tam, kad nereikėtų galvoti, kuo apsirengti“ – vėliau tapo neoficialiu tūkstančių pasaulio moterų šūkiu.

Deja, tenka pripažinti, kad pasibaigus sidabrinio ekrano erai ryžtinga ir seksuali moteris vyriškais drabužiais net keliems dešimtmečiams pradingo iš visuomenės akiračio. Už išpuoselėtos, tik juodą ir baltą spalvas pripažįstančios ledi sugrįžimą turėtumėme padėkoti maestro Yvesui Saint Laurent’ui.

Ar nepamiršote, kad būtent jo kolekcijoje 1966 metais atsirado legendinis Le Smoking, iškart nutraukęs visas galimas šio pavadinimo sąsajas su vyriškais proginiais drabužiais? Naujojo stiliaus erą pradėjęs Le Smoking priklausė tik moterims. Būtent tada vyriško kirpimo kostiumai įsitvirtino moteriškoje madoje ir populiariojoje kultūroje. Tačiau neginčijamą legendos statusą Saint Laurent’o kūrinys įgijo tik 1975-aisiais, kai kultinis XX amžiaus fotografas Helmutas Newtonas pavaizdavo jį viename iš savo darbų.

Šalto, griežto, androginiško seksualumo kupinas H. Newtono stilius puikiai atitiko naujojo įvaizdžio keliamus reikalavimus. Minėtoje legendinėje fotografijoje trijų dalių juodą kostiumą vilkinti moteris tuščioje miesto gatvelėje atrodo ne tik patraukli, bet ir visiškai nepriklausoma – nuo aplinkos, viešosios nuomonės ir, žinoma, nuo vyrų pritarimo. Tai buvo androginiškumo eros pradžia, o kitas dešimtmetis pavertė jį neatsiejama pasaulinės mados dalimi.

BUS DAUGIAU.

Balandžio žurnalo „Express Mada“ numeryje skaitykite:

„Skaičius 9“ Įspūdžiai iš „Mados infekcijos“

„Išrinktieji“ Karališkųjų šeimos palikuonys ir jų pomėgiai

„Aš esu laiko aristokratė“ Pokalbis su Jūrate Skrudupaite apie meną, laiką ir grožį

K.Bogomolovo straipsnis „Stilingo įvaizdžio paslaptys“

„Vyriški žaisliukai“ Nuo golfo klubo iki prabangių jachtų uosto

Liudviko XIV epocha: absoliutizmas ir prabanga

Priedas „Express Mada“ jaunimui „Pavasaris mūsų spintose“

|Populiariausi straipsniai ir video
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Konstitucinio Teismo darbuotojai pratrūko: valstybės institucijoms apskundė patį teismo pirmininką Dainių Žalimą (117)

Grupė Konstitucinio Teismo (KT) darbuotojų teismui laikinai vadovaujantį teismo pirmininką,...

Už mažas algas dirbti nebeapsimoka: lietuviai mėgaujasi išmokomis (223)

Užimtumo tarnyba (UT) šalyje fiksuoja rekordinį nedarbą, tačiau tuo pačiu metu Lietuvoje...

Koronaviruso protrūkis Kauno įmonėje: serga 18, dar tiriami apie 200 darbuotojų galimai nesilaikė saviizoliacijos (84)

Kaune įmonėje „Hegelmann Transporte“ kilus koronaviruso protrūkiui tiriami apie 200 šios...

Gražina Kristina Sviderskytė

Nebūti dalykai, sujaukę „Lituanicos“ istoriją: „vokiečių išgamos“

Atmintis yra keistas reiškinys: žmonės geba atsiminti nebūtus dalykus. Ypač po sukrečiančių,...

Katė maiše: kokį džokerį po Eurolygos kortų malka pakišo „Žalgiris“?

Šių metų pradžioje šalies futbolo čempionė Marijampolės „Sūduva“ pirmą kartą istorijoje...

17 milijonų žmonių apėmęs tyrimas parodė tikruosius COVID-19 mirčių rizikos faktorius (6)

Visi žino, kad COVID-19 yra pavojingesnė vyresniems ir ligotiems žmonėms. Tačiau tai – tik...

Nerimas dėl pinigų ir darbo kelia realų pavojų visuotiniam atsigavimui (11)

Koronaviruso pandemija įstūmė pasaulį į finansinį neužtikrintumą, keldama grėsmę recesijos...

Norvegijoje užpuolikas žiauriai subadė kelias moteris, viena mirė (36)

Norvegijos policija trečiadienį pranešė sulaikiusi vieną asmenį po incidento, per kurį buvo...

Naujo tyrimo rezultatai nedžiugina: nustatė, po kiek laiko nuo užsikrėtimo nyksta imunitetas koronavirusui (8)

Imunitetas koronavirusui daugeliui pacientų gali pradėti nykti per kelias savaites ar mėnesius,...

Kodėl česnakų laiškus reikia surišti į mazgą – pataria patyrę daržininkai (4)

Česnakai – vieni iš reikalingiausių produktų virtuvėje ištisus metus. Be jų neįmanoma...

|Maža didelių žinių kaina