Problema aktuali ne tik dėl masinės taršos, kuri plika akimi nepastebima, ar panašių neigiamų procesų. Esminis klausimas – kam viską švaistyti, jei galima madą vartoti tiesiog protingai?
Ar žinojote, kad kasmet išmetama pribloškiamai daug ne(be)reikalingų drabužių: 90 milijonų tonų visame pasaulyje ir 2 milijonai tonų vien Didžiojoje Britanijoje? Iš jų tik 16 procentų yra perdirbama. Visi kiti nugula šiukšlynuose, tačiau ne mūsų sąžinėje. Milijonai, o galbūt net dešimtys milijonų 5–14 metų vaikų pasaulyje nelegaliai dirba drabužius ir aksesuarus siuvančiuose fabrikuose praktiškai „už ačiū“, nevaikšto į mokyklą, o savo svajones ir vaikišką gyvenimą stebi tik pro nedidelį dulkėtą langą.
„Pirksite pigias prekes, tačiau rizikuosite dėvėti drabužį, siūtą vergaujančio vaiko Indonezijoje, ar sutiksite sumokėti daugiau už ekologiškos prekės ženklą ir nepriekaištingą istoriją?“ – klausia ekologijos problemas tyrinėjanti žurnalistė Ruth Styles.
Pasirodo, mažų vaikų (dešimties ar net aštuonerių metų amžiaus) darbas, už kurį jiems mokama po keturis svarus per savaitę (!) – vieša paslaptis mados industrijoje. Nors visos kompanijos dievagojasi, kad pačios vaikų nesamdo drabužiams siūti, tai mados kompanijoms nežinant padaro subrangovai, ieškantys darbo jėgos.
Sąmoningai ar ne, vaikų darbu Rytų šalyse (tokiose kaip Indija) yra naudojęsi didžiuliai ir tikrai ne pačius pigiausius drabužius parduodantys mados gigantai. Jų gaminius perkame visiškai nenutuokdami, jog stilingą suknelę nuostabiai išsiuvinėjo dešimtmetė mergaitė, priversta uždirbti šeimai pinigus ir vaikystę praleisti ankštame fabrike su kitais likimo draugais.
Ir tai dar ne viskas. Augalų, iš kurių vėliau gaminamos medžiagos, augintojai ir aplinkinių vietovių gyventojai rizikuoja savo sveikata: itin didelis pesticidų kiekis naudojamas vien dėl mūsų madingų marškinėlių ir drabužių korporacijų milžiniško pelno... Toks mados pramonės paveikslas slepiasi už spalvingo auksiniuose rėmuose nutapyto prabangios „šampanizuotos“ mados industrijos vaizdo.
Faktą, kad pirkėjai su drabužiais masiškai elgiasi kaip su vienadieniais skudurais, veikiausiai nulėmė greitos ir pigios mados vajus. Tai tikras išsigelbėjimas prabangos prekių neįperkantiems mados mylėtojams, tačiau, kad ir kaip banaliai tai skambėtų, tikra pragaištis mūsų planetai.
„Greita – nebūtinai pigu. Kažkas kažkur už tai sumoka“, – sako į etišką madą besigilinanti mokslininkė Kate Fletcher. Pigi gatvės mada sulaukia daugiausia etiškos mados šalininkų strėlių, bet ar iš tiesų brangios prekės yra labiau etiškos? Išmintingu, etišku vartojimu prabangos prekių dizaineriai laiko elgesį, kai drabužiai įsigyjami kaip ilgalaikės investicijos, o ne kai vartojami kaip greitoji mada.
„Kokybiškos prekės, kurios išlaikys laiko testą, – tai darnaus vystymosi koncepcijos esmė“, – sako mados namų Gucci dizainerė Frida Giannini.
Galbūt iš dalies šis prabangos prekių kūrėjų požiūris ir logiškas – brangių suknelių ar rankinių tikrai nesinori išmesti kaip prasto skuduro, pirkto už kelis svarus ar dolerius populiarioje greitos ir pigios mados parduotuvėje.
Tačiau kas šešis mėnesius naujas madas diktuojantys populiarūs ir visų stebimi mados namai iš principo neskatina vartoti mados lėtai. Taip vyksta dėl gana intensyvaus kaitos proceso ir nuolatinio noro pateikti publikai naujovių, netikėtumų. Tad mados industrijos varikliukai, užuot lėtinę tempą, skatina besaikį vartojimą – tiek, kiek kišenė leidžia. O kokybiškų ir ilgaamžių prekių populiarinimas tėra priedanga.
Kita vertus, galima sakyti, kad pastaruoju metu mados industrija ir jos lyderiai lyg pabunda iš ilgo žiemos miego ir bando formuoti mados mylėtojų nuomonę siūlydami protingiau pirkti ir dėvėti drabužius. Londono gatvės mados karaliene tituluojama Vivienne Westwood sako: „Kaip dizainerė aš jums patariu: pirkite mažiau drabužių. Nešiokite ir nešiokite drabužius, kuriuos išsirinkote ir tikrai mėgstate. Taip geriau parodysite tikrąjį savo statusą, negu vartodami be saiko.“
Be abejonės, žaliųjų lydere prabangos prekių industrijoje galėtume paskelbti dizainerę Stellą McCartney, kuri visiškai atsisako natūralios odos ir kailio. Apie išmintingą požiūrį į mus supantį pasaulį byloja ir jos mados namų veikla: rūšiuojamas ir perdirbamas popierius, samdoma tik hibridinius automobilius turinti taksi firma, perdirbamos transportavimo pakuotės ir t. t.
Vis dėlto gana sunku rasti garsius mados namus, naudojančius vien tik ekologiškas medžiagas. Dažniems jų tai tėra dar viena viešųjų ryšių akcija. Pavyzdžiui, toks prabangos prekių ženklas kaip Gucci, priklausantis „PPR Group“, į ekologiją mados srityje žiūri dar paviršutiniškiau: finansiškai prisidėję kuriant garsųjį filmą „Namai“ (angl. „Home“), kuriame pasakojama apie žmonių veiklos padarinius Žemei, Gucci ta proga „netgi“ išleido organinės medvilnės marškinėlių seriją!
Tačiau kas yra ekologiška medžiaga ir kodėl tai svarbu?
Medvilnė, viena populiariausių medžiagų, pasirodo, yra ir viena reikliausių. Jai išauginti naudojami nuodingi pesticidai. Pavyzdžiui, vieniems medvilniniams marškinėliams sunaudojama 150 gramų pesticidų, o apskritai pasaulyje medvilnei auginti prireikia net 10 % visame pasaulyje naudojamų pesticidų. Pastarieji žalingi ne tik mūsų organizmui, bet ir gamtai, medvilnę auginantiems žmonėms.
Norintiems madą vartoti etiškiau, patariama rinktis drabužius iš alternatyvių, ekologiškai auginamų medžiagų, tokių kaip organinė medvilnė, bambukas ar kanapių pluoštas. Tiesa, net ir organinei medvilnei išauginti reikia labai daug vandens, o tai iš esmės reiškia planetos resursų švaistymą. Todėl tikrieji ekologijos pranašai sako, jog pasaulį išgelbės ne organinės medžiagos, o technologija, tai yra žmogaus sukurtos medžiagos, pavyzdžiui, perdirbamas poliesteris.
Tiek organinės, tiek perdirbamos sintetinės medžiagos vis dar naudojamos ne itin gausiai. Vis dėlto madingų ir nebrangių drabužių, pagamintų, tarkime, iš organinės medvilnės, organinio lino ar perdirbto poliesterio, jau galima įsigyti viename didžiausių tinklų H&M.
Kai kuriose savo kolekcijose ekologiškas medžiagas kompanija pradėjo naudoti daugiau nei prieš penkmetį. Žinoma, neišvengta ir skandalų: keletą kartų gamintojai buvo pričiupti apgaudinėjantys dėl medžiagų kilmės.
Organinių medžiagų populiarinimo taku keliauja ir tokios garsios kompanijos kaip Victoria’s Secret, Nike, Banana Republic. Bet kol kas tik 5 % šių gamintojų visų kolekcijų drabužių yra pasiūti iš organinės medvilnės. Kita didžiulė korporacija „Inditex“, Lietuvoje platinanti prekių ženklų Zara, Pull & Bear ir Bershka gaminius, strateginiuose planuose įrašė: iki 2013 metų bent jau pradėti drabužių iš ekologiškų medžiagų masinę gamybą.
Vis dėlto įdomu, kad į gamtai ir žmogui nekenksmingus drabužius pirma dėmesį kreipia arba nežinomi dizaineriai, laikantys save ekologijos aktyvistais, arba dideli greitosios mados koncernai. Pastariesiems, labai tikėtina, tai tik dar viena puiki viešųjų ryšių akcija. Kita vertus, tokia taktika bent jau šiek tiek skatina žmones vartoti protingai.
Etiškas mados vartojimas neapsiriboja tik drabužių neišmetimu ar apdairiai pasirinktomis medžiagomis. Sąvoka apima ir mūsų elgseną su drabužiais buityje. Dar neseniai prabangos ženklu laikytos skalbimo ir džiovinimo mašinos bei lygintuvai tapo savaime suprantamu dalyku, tad metame drabužius į skalbyklę vos kartą apsivilkę, įjungiame efektyviausią skalbimo mašinos programą, o kartais net įsigudriname išsilyginti kojines ir apatines kelnaites! Vėliau skundžiamės didelėmis elektros sąskaitomis, o nuo per dažno skalbimo nublukusius apdarus greitai išmetame ir einame pirkti madingų naujų.
Kodėl? Nes pigu... Juk vienas rimtesnis maisto apsipirkimas prekybos centre prilygsta suknelės ar batelių iš naujos Zara kolekcijos kainai.
Drabužių neskalbti – irgi ne išeitis, tačiau etiškos mados propaguotojai pataria, kaip tai daryti išmintingai. Knygos „Sustainable Fashion and Textiles“ autorė K. Fletcher teigia, jog „skalbiant 10 laipsnių žemesnėje temperatūroje sunaudojama 10 procentų mažiau energijos. O nenaudojant džiovinimo mašinos ir nelyginant, vienam gaminiui sunaudojama apie penkiasdešimt procentų mažiau energijos.“
Nors medvilnę dažnai patariama skalbti aukštesnėje temperatūroje, o sintetiką – žemesnėje, gamintojai jau atlieka bandymus ir persvarsto anksčiau teiktas rekomendacijas. Pavyzdžiui, Marks & Spencer pristatė strategiją „Galvok apie klimatą“ (angl. „Think Climate“) ir apie 70 % savo gamintų drabužių patarė skalbti 30 laipsnių temperatūroje.
Panašiai elgtis pirkėjams rekomenduoja ir drabužių tinklas Lindex. Savo interneto svetainėje kompanija rašo, kad dažniausiai ant drabužių etikečių pažymima aukščiausia temperatūra, kurioje galime skalbti, bet nereikėtų apsigauti – to daryti tikrai nebūtina.
Na, o jeigu nusipirkti drabužiai jums tikrai atsibodo arba tapo nebetinkami nešioti, ekologijos aktyvistai siūlo elgtis mažų mažiausiai išmintingai ir jų neišmesti – juk yra „padoresnių“ ir lengvų būdų jų atsikratyti.
Didžiojoje Britanijoje šiuo klausimu diskutuojama jau kelerius metus, o darnaus vystymosi specialistai siūlo keletą idėjų, ką daryti su nereikalinga apranga: „Pirkite drabužius įsitikinę, kad jie vėliau atsidurs arba labdaros institucijoje, arba perdirbimo punkte.“
Nepaisant to, kad nemažai drabužių yra sintetiniai, net 95 % jų vis dėlto galima perdirbti. Nors Lietuvoje daug informacijos apie drabužių perdirbimą neskelbiama, pasirodo, vien Vilniuje drabužių perdirbimui ir labdarai skirtų konteinerių jau yra apie pusantro šimto.
Kita vertus, mylėtas sukneles, rankines ir kitas gėrybes galima ne tik aukoti labdarai. Yra galimybė jei ne parduoti, tai bent atiduoti smarkiai populiarėjančiuose komisuose ir žymiajame Vilniaus blusų turguje.
Tad mados ekologija – tai tiesiog protingas vartojimas, domėjimasis preke ir tuo, kas jai nutinka pasibaigus galiojimo laikui mūsų spintose. Ir visai nesvarbu, ar galite sau leisti pripažintų mados namų prekes, jų klastotes, ar tik gana nebrangius gatvės mados tinklų drabužėlius...
Kai kitą kartą versite piniginę norėdama įsigyti nuostabią, gal nukainotą, o gal tik keliomis dešimtimis litų įkainotą palaidinę, pasvarstykite, kodėl ji kainuoja tiek nedaug ir kokia gi jos gyvenimo istorija...
Rugsėjo lietuviškajame „L‘Officiel“ numeryje rasite:
232 p. rudens mados!
Ateities tendencijų apžvalgą
Haute couture – spindesį ir skurdą
Christiano Dioro gyvenimo aistras
Interviu su svajonių darbo savininke – Ilona Šimkūnienė
Interviu su beveik dvidešimt metų kartu kuriančiais Aleksandru Pogrebnojumi ir Vida Simanavičiūte
Niujorkiečių vasaros rojų“ straipsnį apie prabangų poilsio ir pramogų kurortą Hamptonus
Geriausias sezono kolekcijas
