Tačiau Theyskens laikėsi nuomonės, ne ką keistesnės nei sniegas Paryžiuje. “Norėjau, kad viskas būtų ilga – aukštos merginos ilgais sijonais,” – sakė jis po pristatymo. Tiesa, buvo ir trumpų juodų šilko ir aksominių sijonėlių, tačiau siluetas išliko tas pats. Vienu žodžiu, pristatymas patvirtino dizainerio meistriškumą ir santūrumą. Sijonai pasižymėjo tobula pasiuvimo technika ir atrodė lengvi kaip prancūziški rageliai.
Deja, to paties negalima pasakyti apie Vincento Darre debiutinę Ungaro koleciją. Jo klaida ta, kad nuo pat tų laikų, kai Emanuelis Ungaro paliko Balenciaga, jis stengėsi atrodyti rimtas ir nusipelnęs pagarbos. Jo kolekcija priminė 7-ąjį dešimtmetį; atrodo, Darre laikas nusikirpti bambagyslę. Tai pirmasis jo sezonas. Jam reikia išsiaiškinti, kokia yra šiuolaikinė Ungaro moteris ir pradėti iš naujo.
Tommy Hilfigeris užsilaikė Niujorke, kadangi mirė vienas jo šeimos narys. Karlas Lagerfeldas nutarė kolekciją pademonstruoti skaitmeninio ekrano fone. Labiausiai į akis krito vilnonis paltas su ėriuko kailio elementais ir aukšta stačia apykakle. Jis buvo keletą kartų sujuostas per liemenį, todėl atrodė neįprastai. Čia buvo galima prisižiūrėti ir keistų įvaizdžių, kokius moka sukurti tik Lagerfeldas: juodas vilnos kostiumas su pakinktus primenančia kvadratine apykakle iš pilko kailiuko. Puikus drabužis mėgstantiems išsiskirti iš minios.
Artimiausių dienų laikraščiai turėtų mirgėti antraštėmis: “Pagalvių įvaizdžiai”, “Saldžių sapnų” ir pan. Įsivaizduokite manekenę, pasipuošusią raudona suknele iš užtiesalo; jai ant pakaušio pritvirtinta minkšta balta pagalvėlė. Viktor & Rolf pristatymas panardino į sapnų pasaulį: balti medvilniniai sijonai su raukinukas, lova, kaip šeimyninio gyvenimo centras. Viktoro Horstingo ir Rolfo Snoereno pristatymas skambant Tori Amos buvo ne kas kita, kaip tyra odė meilei. “Norėjome kažko intymaus. Būdami vieni klausomės Tori Amos,” – paaiškino Snoerenas. “Visi geriausi dalykai įvyksta lovoje.”
Kolekcijoje irgi buvo neblogų dalykėlių. Ypač klostuoti sijonai ir puikios juodos kelnės. Juodas paltas buvo puoštas didžiuliu kailiniu gobtuvu, o tvarkingų juodos vilnos kostiumėlių kraštai dekoruoti šifonu. Tačiau vakariniai drabužiai buvo baisiai nuobodūs. Nereikia ir sakyti, kad šiems dizaineriams nesiseka kurti prašmatnių proginių rūbų.
Viena garsi paryžietė neseniai papasakojo perskaičiusi savo sūnaus dienoraštį ir buvusi apstulbinta vieno sakinio: “Labiausiai aš mėgstu apgaudinėti tėvus.” Jaunimas dažnai negerbia vyresniosios kartos ir maištauja prieš jos idealus. Aiškiausiai tai buvo matyti 8-ąjį dešimtmetį. Kai senstantys madų dizaineriai pagyvenusiems redaktoriams vėl ima piršti pankišką stilių, nepadeda nei geri ketinimai, ne Botox, nei blizgančios kelnės. Tai maištas komerciniu lygiu.
Būtent taip pasielgė Jean Paul Gaultier antradienio pristatyme “XX a. berniukas”. Scenoje blizgėjo žvyneliais puoštos kelnes, akių vokai buvo nutepti blizgančiais metaliniais šešėliais, o modelių plaukai atrodė plauti per seniai. Sausį vykusiame vyriškų drabužių pristatyme Hedi Slimane iš Dior taip pat buvo pasirinkusi “prabangų pankišką”, tik kiek gyvesnį ir grubesnį stilių. Bet ar būtina vėl priminti tuos laikus, kada buvo madinga nekęsti visų vyresnių?
Gaulter kolekcijoje buvo ir gerų dalykų, pavyzdžiui, dviejų atspalvių paltų, kailiu dekoruotų velvetinių smokingų ir tampraus velveto suknelių. Jauni žmonės šiais laikais garbina autentiškumą.
Seni maištautojai lieka ištikimi saviems idealams. Vivienne Westwood piratiški švarkai dvelkė Dikenso romanų gatvių gyvumu, tačiau nebuvo tokie tiesmukiški ir lengvai „perkandami“. Tema – propaganda. Ją atspindėjo medvilniniai sijonai su animacinių filmukų paveikslėliais, kurie vartotojus prilygino tarakonams, atspariems cheminiams nuodams. Žinoma, Westwood neišvengė prieštaravimų. Ji pristatė ir juvelyrinių papuošalų su deimantais kolekciją.
Ricko Owenso pristatyme vienintelė spalva buvo raudonai dažytos manekenės lūpos, nebent spalva laikytume blyškiai žalsvą audinį, atrodantį kaip sudūlėjusi kūdikio antklodė. Rankovės buvo glamžytos, kelnės rauktos ties kauliukais, o manekenės iš visų jėgų stengėsi neužkliūti už savo sijonų. Jos vilkėjo paprastais marškinėliais ir ilgais nuskalbtais velvetiniais sijonais, o jų pečius įrėmino skulptūrinių formų „antpečiai“ iš kailio ir veltos vilnos. Tai atrodė pretenzingai, nes asocijavosi su liūdesiu, nepripažintais poetais ir tragiškų likimų maištininkais. Owenso estetikoje tikrai yra vietos grožiui. Nors nepakenktų ir lašelis jumoro.
