Ketvirtojo dešimtmečio Holivudo vesternai tiesiog atgaivino seniai užmirštą muškietininko ar husaro įvaizdį, suteikdami jam griežtumo ar net brutalumo. Ir pavadino jį Macho. Tuo metu minėtas įvaizdis atrodė visiškai naujas palyginus su klasikiniu herojumi – meilužiu iš melodramų.
Macho – kaubojus; nei labai gražus, nei elegantiškas, jis nedovanoja moterims gėlių ir nedaro žygdarbių vardan meilės, nes yra užimtas savo tikraisiais vyriškais reikalais. Jis griežtas ir mažakalbis, o bet kokį nesusipratimą sprendžia kumščiais. Jo išvaizda – keistas nevalyvumo ir laukinio pižoniškumo derinys.
Bendraudamas su moterimi tikrasis Macho apsieina be ilgo meilinimosi ir nelaukia leidimo pabučiuoti. Pagrindinis jo bruožas – šiurkštus, beveik gyvuliškas seksualumas, kuriam negali atsispirti net ir nepriekaištinga ledi. O jeigu, praėjus 10 minučių nuo filmo pradžios, ji apdovanoja jį antausiu, tai po 25 minučių pati puola jam į glėbį, palikdama jaunikį – aristokratą, džentelmeną.
Ar šis įvaizdis tapo madingas realiame gyvenime? Atsakymas priklauso nuo to, ką laikome mada. Žinoma, atsegti iki bambos marškiniai, trijų dienų barzdelė ir meksikietiškas įdegis tuo metu dar nepasirodė Niujorko ir Paryžiaus gatvėse. Tačiau vesternų herojų elgesio modelis sukėlė pamėgdžiojimų bangą (ypač tarp gangsterių). Taigi ketvirtajame dešimtmetyje Macho įvaizdis peržengė vesterno žanro ribas ir įsitvirtino kaip pagrindinis Holivudo herojaus tipas, galutinai nuvertęs nuo pjedestalo melodramų herojų – meilužį.
„Clark Gable Look“
Pačiu ryškiausiu novatoriško Miestietiško Macho įvaizdžio atstovu (o tiksliau – kūrėju) laikytinas Clarkas Gable‘as. Jis pradėjo savo karjerą nuo antraeilių vaidmenų – grubių ir šiurkščių gangsterių. Nors ir įkūnijo ekrane ne itin patrauklius personažus, jam vis dėlto pavyko užkariauti publikos simpatijas. Netgi nepaisant to, kad jo herojai dažnokai mušė moteris!
Per labai trumpą laiką C. Gable‘as tapo pačia ryškiausia sudijos MGM žvaigžde. Tiesa, vaidindamas pagrindinius vaidmenis, jis šiek tiek sušvelnino savo įvaizdį ir brutaliam Macho įvaizdžiui suteikė daugiau „civilizuotumo“: širdžių ėdikas su įžūliu žvilgsniu ir ciniška šypsena, o po tuo slepiasi jautri romantiko siela.
„Clark Gable Look“ įvaizdis kardinaliai paveikė Holivudo madą. Du dešimtmečius kinematografe viešpatavo griežto, vyriško herojaus tipažas, beveik neturėjęs alternatyvos. Situacija pradeda keistis tik po Antrojo pasaulinio karo. Senstantis Clarkas Gable‘as vis dar įžūliai primerkia akis, grubiai bučiuoja herojes ir gauna nuo jų antausių. Tačiau pokario metų partnerės tinka jam į dukteris. Toks Macho įvaizdis, gautas įliejus pensininko „žavesio“, vis dar patinka jo balzakiško amžiaus gerbėjoms, o naujai kartai sukelia tik šypseną.
Vėliavą iš nusilpusių Gable‘o rankų kuriam laikui buvo perėmęs Marlonas Brando, suvaidinęs baikerį kultiniame 1954 metų filme „The Wild One“. Tačiau, griežtai kalbant, Brando įvaizdis jau buvo ne visiškai Macho. Taip, jo herojus grubus, agresyvus ir seksualus. Tačiau jam nebūdingas nei pietietiškas temperamentas, nei įgimta laisvė, nei herojiškas romantiškumas. Be šių požymių – tu ne Macho, o paprasčiausiai "kietas vaikinas“ su odine striuke arba chuliganas iš priemiesčio.
Mačizmas prieš feminizmą
1960 metais Macho įvaizdis visiškai išeina iš mados. Jį pakeičia subtilūs intelektualai, rafinuoti stileivos, bohemiški menininkai ir infantiliški „botanikai“ (išimtis tik baikeriai ir rokeriai, kopijuojantys odinę striukę ar brutalų Marlono Brando seksualumą). Žodis macho tampa keiksmažodžiu, senamadiškumo ir reakcionizmo simboliu. O feministės sukuria sąvoką mačizmas, reiškiančią šiurkštų vyrų elgesį visuomeniniame gyvenime ir šeimos santykiuose.
Macho palaipsniui grįžta tik aštuntajame dešimtmetyje. Iš pradžių – kaip erotinės ir pornografinės produkcijos moterims bei gėjams personažas, apsirengęs jūreivio, kaubojaus arba policininko kostiumais.
Devintajame dešimtmetyje jis patenka į kino ir apskritai pramogų verslą, o taip nutinka Adriano Celentano, Lorenzo Lamas ir, aišku, Freddie Mercury pastangomis. Ir, pagaliau, Macho įvaizdis užima paskutinę tvirtovę – komercinę vyriškąją madą: gaučo stiliaus striukės ir kaubojiški batai, plačiai atsegti marškiniai ir tamsus įdegis, trijų dienų barzda ir agresyvus seksualumas, tekila ir latino stiliaus muzikos hitai...
Tūkstančiai naujai iškeptų Macho užkariauja miestų gatves visame pasaulyje. Tačiau svarbiausias šio įvaizdžio istorijos įvykis – dar priešakyje.
„Desperado“ stiliaus Macho
1995 metais ekranuose pasirodo Roberto Rodriguezo filmas „Desperado“. Primityvus siužetas, banalūs dialogai, neįsidėmėtini specialieji efektai. Ir... neįtikėtinas pasisekimas! Paslaptis paprasta: charizmatiškas ir labai stilingas pagrindinio personažo, kurį vaidina Antonio Banderasas, įvaizdis. Jis ne šiaip prikėlė ketvirtojo dešimtmečio klasiką – jis sukūrė šiuolaikinę Macho įvaizdžio versiją, grąžindamas tikrąją formą ir turinį, taip pat ir gerą vardą.
Jis griežtas ir šiurkštokas, tačiau ne įžūlus; seksualus, bet ne narciziškas; romantiškas, bet ne saldus; jis – Macho be mačizmo. Herojaus stilius nepriekaištingas: šiek tiek nevalyvas, su latino atspalviu, bet be meksikietiško maskarado. Neatsitiktinai Banderaso kostiumas (marškiniai be apykaklės, „nuskalbtos“ spalvos, aptrinti juodi džinsai ir katalikų kryželis ant virvutės) iš karto tapo klasikiniu „Desperado“ stiliumi.
Naudodamas būtent šį įvaizdį savo karjerą pramogų versle pradėjo dar vienas dabartinis sekso simbolis – Enrique Iglesias. Savo pirmiesiems vaizdo klipams jis pasiskolino klasikinį Macho įvaizdį. Bet prie kelių dienų barzdelės, Banderaso stiliumi sukirptų marškinių ir žvilgsnio iš padilbų pridūrė mirtiną romantikos dozę... Laikui bėgant, romantiškumo vis daugėjo, ir Iglesiaso įvaizdis pasikeitė į „verkiantį“ Macho.
XXI amžiuje Macho vis dar yra pats seksualiausias vyriškas įvaizdis. Jis nedingsta iš ekranų ir muzikinių vaizdo klipų, iš madų žurnalų vyrams ir erotinių žurnalų moterims, nekalbant jau apie Lotynų Amerikos serialus! Jis vis dar madingas realiame gyvenime. Tačiau prieš taikydamas Macho įvaizdį sau, įdėmiai pasižiūrėk į veidrodį. Deja, norint jį susikurti ir įsisavinti, kostiumo nepakanka, mat svarbiausia yra prigimtis – meksikietiška, ispaniška, itališka, čigoniška arba nors kazachiška. Blondinui iš Skandinavijos šis įvaizdis tiesiog netinka.
Nereikia užmiršti, kad tikrasis Macho – koks jis bebūtų griežtas ar net „laukinis“ – tiesiog neįsivaizduojamas be romantikos. Juk būtent šis bruožas yra jo vidinės jėgos ženklas. Priešingu atveju tai bus pasitikintis savimi narcizas, panašus į Gastoną – žinomą Disnėjaus filmo „Gražuolė ir Pabaisa“ personažą.
Vis dėlto norisi pabrėžti, kad jei pasitikėjimas savimi kyla iš apsimestinio seksualumo, jei demonstruojamas vyriškumas, kuris natūraliai „neišauga“ iš asmenybės, – tai aptartasis įvaizdis tėra apsimestinė poza, silpnumo, nepasitikėjimo savimi ir nepilnavertiškumo komplekso požymis. Bet tai jau psichoanalizės sritis, neturinti nieko bendra su mada.
Žurnale “Express Mada” taip pat skaitykite:
Interviu su dizainerėmis Ieva Ševiakovaite ir Jolanta Rimkute "Tavo identity"
Žymių žmonių mintys apie etno
Kuo ypatingas dizainerės Julijos Žilėnienės namų interjeras
Naujausios rudens-žiemos tendencijos ir moterims, ir vyrams