Nemoka kurti bet ko ir bet kam

„Mano suknios – tarsi mano antra oda, – šypsosi Livija. – Nemėgstu kurti atsitiktinių drabužių. Bet kam, tarsi pabandymui, girdi, kažin kaip ta Daugirdaitė siuva. Kiekvienas mano siūtas drabužis turi savo istoriją, progą, kuriai jis sukurtas. Galbūt tai – teatro kostiumas, kitąsyk – suknia operos solistei, nuotakos suknelė arba įspūdingas apdaras merginai, atstovausiančiai Lietuvai pasaulyje.“

Iš tikrųjų progos – išskirtinės. Tačiau tokių juk ne kasdien pasitaiko?

„O aš ir nenorėčiau, kad darbas atimtų visą mano laiką. Gyvenime yra ir kitokių dalykų. Norisi ir knygą paskaityti, gerą filmą pažiūrėti, su artimaisiais ir draugais pabendrauti. Ir nevalia tokių dalykų atidėlioti, nes niekada nežinai, kiek to gyvenimo liko“, – tikina moteris.

Livijos klientės

Kokios damos ateina pas Liviją? Dizainerė sako, galėtų aprengti kiekvieną moterį. Nesvarbu, kokių matmenų. Livija tikina, didžiąją dalį darbo atlieka rankomis, tik keletą siūlių nusiuva siuvamąja mašina. Ji dirba viena ir prisipažįsta, kad niekada nekirbėjo mintis įkurti didelį siuvimo fabriką.

„Mano klientės –įvairaus amžiaus ir kūno linijų moterys, – šypsosi Livija. – Būna, ateina pilnesnių formų dama ir nepatogiai jaučiasi, girdi, tikriausiai reikėtų šiek tiek kilogramų atsikratyti, o tuomet apie naujus drabužius galvoti? Patikinu, kad man jos svoris – ne kliūtis sukurti drabužį, priešingai – tai malonus galvosūkis rasti originalų sprendimą.“

Įdomiausios klientės? Livija prasitaria, kad itin mėgsta rengti operos solistes. Dygsniuodama suknią operos primadonai, Livija klauso jos dainuojamų arijų ir paskęsta muzikos pasaulyje.

Kodėl intelektualioji dizainerė sumanė puošti Lietuvos grožio konkurso dalyves? Dažnai girdėti kalbų, esą tos mergaitės – tuščios ir neįdomios? Livija patikina, tai buvo dar vienas naujas išbandymas. Juk grožio konkursas – išskirtinė proga, kuriai reikalingi išskirtiniai rūbai. Ir paprieštarauja, girdi, nė viena „misė“ Lietuvai gėdos nepadarė.

„Jos – labai mielos ir paprastos merginos, linksmos, protingos ir geranoriškos“, – tikina.

Kodėl filologė tapo dizainere

Pasak Livijos, gūdžiais sovietiniais Brežnevo laikais mergaitei iš Alytaus, kuriame nebuvo net dailės mokyklos, įstoti į Dailės akademiją prilygo kone skrydžiui į Mėnulį. Į modeliavimo specialybę priimdavo tik keturis žmones. Taigi patekti į tuometį Dailės institutą Livija neturėjo nė mažiausios vilties, tačiau troško gauti geriausią humanitarinį išsilavinimą. Todėl ir pasirinko studijas Vilniaus universitete. Tačiau drabužių modeliavimas visada buvo šalia.

Livija tikina, kad piešti pradėjo anksčiau negu kalbėti. O kai pradėjo save suvokti, visada svajojo apie mados kūrėjos profesiją. Vaikystėje ji rengė lėles, mokykloje pasisiuvo suknelių sau ir savo draugėms, o studijuodama universitete daugelį drabužių pati susikurdavo. Studijų draugės, pastebėjusios Livijos gebėjimus, greitai merginą savo pageidavimais užgulė. Dizainerė sako, jog išleistuvių vakarui ne vieną draugę papuošė.

Aukštuomenės vakarėliai nežavi

Livija nemėgsta viešų pasisėdėjimų. Ir žvaigždžių renginiuose jos nepastebėsite. O juk galėtų. Pasisiūdintų prašmatnią suknią ir puikuotųsi ant žurnalų viršelių. Livija prasitaria, ji turi keletą tokių apdarų – jaukių, patogių ir, žinoma, be galo ekstravagantiškų. Tačiau retai juos vilki. Neturi tam nei noro, nei laiko.

„Kai mane draugai pakviečia į kokį nors „visuomeninį“ renginį, dažniausiai iš karto atsisakau, – tikina. – Na, ko aš ten nemačiau ir ko negirdėjau? Naujų ponių ir ponų apdarų, tuščių pasiplepėjimų? Jeigu labai rūpės, galėsiu žurnalus pavartyti. O apkalbėti nemoku ir nemėgstu. Aš mintinai žinau būsimo vakarėlio scenarijų ir man jis neįdomus.“

Livija tikina, jos galva, mūsų visuomenėje dažnai „imituojama“ aukštuomenė, elitas. „Juk mes, lietuviai, visi nuo žagrės kilę. Visi mes – žemdirbiai ir valstiečiai. Tad nors ir kaip stengtumės, prigimties nepaslėpsime.“

Suknelės nuotakoms

Būsimosios nuotakos dažnai patiki Livijai sukurti joms šventės apdarus. Ar puošdama jaunamartes Livija tenkina visus jų įgeidžius? Dizainerė prisipažįsta, kurdama suknelę, ji vadovaujasi viena svarbiausių taisyklių – laikytis arčiau klasikos.

„Auksinė taisyklė, – šypsosi dizainerė. – Klasika visada išlieka. Noriu, kad jaunamartės drabužis būtų ilgaamžis. Kad kada nors jos anūkė, žvelgdama į močiutės vestuvines nuotraukas, aiktelėtų iš susižavėjimo, girdi, močiute, aš noriu tokios suknelės!“

Livija sako, niekada nebruka nuotakai kategoriškos nuomonės, nesistengia jaunos moters kardinaliai pakeisti – aprengti ir sušukuoti taip, kaip ji nėra pratusi. Dizainerė tik šiek tiek „pakoreguoja“ klientės pageidavimus ir priima abiem priimtiną sprendimą. Jai šiek tiek juokingai atrodo nuotakų „susireikšminimas“, girdi, Livija, juk tai – mano vestuvės. Moteris sako, tokiomis akimirkomis ji tyliai sau šypsosi: „Na ir kas? Dar vienos vestuvės mano gyvenime.“

Niekada nevilkėjo nuotakos suknelės

Galbūt tokio drabužio vizija slypi tolimiausiame pasąmonės kampelyje? Livija kategoriška – niekada neturėjo tokių minčių.

„Niekada netroškau ištekėti, – paslaptingai šypsosi. – Vestuvės yra darbas. Vestuvės yra šventė kitiems. Gyventi su mylimu žmogumi galima ir be šito formalumo.“

Livija nebuvo ištekėjusi, tačiau tą šiltą jausmą, kai širdis virpa it drugelis, o galva maloniai svaigsta, patyrė. Apie jos ir kone trisdešimčia metų vyresnio dailininko Vytauto Kalinausko meilę sklandė daug įvairiausių gandų. Livija tikina, esą, pašaliečių kalbos jos netrikdė. Nes tą žmogų ji mylėjo. Tiesa, po vienu stogu jie beveik negyveno. Vytautas turėjo savo dirbtuves ir butą Užupyje, Livija gyveno Antakalnyje. Jie vaikščiojo vienas pas kitą į svečius ir daug kalbėjo. Vytautas buvo jos sielos dalis.

Juodu suvedė kūryba. Jis kūrė dekoracijas, ji – scenos kostiumus. Livija neslepia, tas žmogus ją visada žavėjo. Savo vidine inteligencija ir dažnai kone vaikišku žingeidumu. Nejau didelis amžiaus skirtumas nekliudė bendrauti? Juk jie buvo skirtingų kartų žmonės? Livija tikina, esą, to amžiaus skirtumo ji niekada nejuto.

„Visada jaučiausi gerokai vyresnė ir brandesnė už bendraamžius, – prasitaria. – Vytautas buvo didelis vaikas. Jis visko norėjo, jam viskas rūpėjo, knietėjo pamatyti tą, išgirsti aną. Jis domėjosi fotografija, daile, burėmis, lėktuvais, kelionėmis. Viskuo. Visur ir visada buvo kompanijos siela.“ Pasakoja, būdavo, nubunda Vytautas ryte. Akys didelės, o norai dar didesni. Ir tuoj pat skubina ruoštis kažkur eiti, važiuoti. Livija bandydavo jį pristabdyti, girdi, „Kalinauskai, – tai vaikiški norai, o tau juk – ne šešiolika.“ „Dažnai jausdavausi už jį vyresnė“, – šypsosi.

Be Vytauto

Šiandien apie Vytautą Kalinauską Livija kalba būtuoju laiku. Vytautą pasiglemžė sunki liga. Dideliame name, kurį jie kartu kūrė, liko dailininko siela – teptukai, paveikslai, knygos, nuotraukos. Vytauto pelenai plaukioja Baltijos jūroje.

„Vytautas buvo surašęs testamentą, iš anksto išreiškęs savo valią – kad jo palaikai būtų sudeginti, – pasakoja dizainerė. – Jis dažnai kalbėjo apie tai, koks niekingas įprotis – palaikų laidojimas. Juk žemėje viskas yra, pūva, visokie kirminai graužia. Ir kaip oru ir iškilu, kai palaikai sudeginami: iš dulkės – į dulkes. Įvykdžiau jo valią. Ir šiandien, kai kas nors pasiteirauja, kaip laikausi, juokauju, girdi, aš – įprastai, o kaip Vytautui jūroje sekasi, negaliu atsakyti.“

Livija prasitaria, kad jos valia būtų tokia pat kaip Vytauto. Mat labai norėtų kada nors su savo gyvenimo meile Baltijos vandenyse susitikti...

Kaip Vilija tapo Livija?

Livijos Daugirdaitės pase įrašytas vardas Vilija. Kodėl ji tapo Livija? Pasirodo, šį vardą dizainerei pasiūlė Vytautas. Vardas moteriai patiko ir prilipo. „Prisimenu vieną gražų vasaros rytą. Vytautas, vos iš miegų pakirdęs, šaukia, girdi, nepatikėsi, ką aš šiąnakt sugalvojau? Girdi, naują tavo, dizainerės, vardą. Taip aš tapau Livija. Tačiau atsiliepiu ir kai šaukia Vilija, ir kai Livute ar Vilyte.“

Apie kūno lengvumą

Moterys dažnai kovoja su papildomais kilogramais, tačiau Livijai tokie rūpesčiai – svetimi. O atrodytų, turi puikiausias sąlygas antsvoriui rastis – dirba namuose, kur virtuvė ir šaldytuvas – čia pat. Livija prasitaria, jog nuo aštuoniolikos metų nevalgo mėsos. Tiesiog moteriai ji – neskani. Ir niekada nekramsnoja vakare. Sukerta sočius pusryčius, pasistiprina kaloringais pietumis, o vakarienę pasidalija su numylėtiniu vilkšuniu. Kaip ištverti nevalgius vakare, pavyzdžiui, patogiai įsitaisius prie televizoriaus?

„Kai kyla pagunda vakare suvalgyti gabalą karpio, skubu galvoti apie tai, jog ryte šis maistas bus daug skanesnis, sotesnis ir naudingesnis. Kita lieknos figūros paslaptis – judėjimas. Vien bėgiojimas laiptais iš rūsio į trečią aukštą kiek kalorijų sudegina! O jeigu tokių „maratonų“ perdien šešiolika?“ – šmaikštauja Livija.

Jai patinka meistrauti

Ar galite įsivaizduoti drabužių dizainerę su plaktuku rankose? Vargiai? Tačiau tai – joks pramanas, o Livijos kasdienybė. Prabangių suknių kūrėja prisipažįsta, kad jai labai smagu dovanų gauti patogų pjūklelį ar gręžtuvą. Sako, pati įrankių lentynas susimeistravo. O įkalti vinį ar pakeisti perdegusią elektros lemputę – mažytės smulkmenos. Livijos senelis, jos mamos tėvas, buvo puikus stalius. Moteris mano, kad „meistrystės“ genas joje tikriausiai buvo užprogramuotas. Ir šiandien labai „praverčia“. Juk gyvena dideliame name tolokai už miesto.

„Tėveliai – jau seni, todėl daugelis darbų gula ant mano pečių, – pasakoja dizainerė. – Kažkas sugriuvo, kažkas sugedo. Juk nespėsi dėl kiekvienos smulkmenos meistrą kviesti! Lauke irgi darbų iki soties.“ Todėl, sudygsniavusi suknelės klostę, Livija skuba į kiemą.

Ar neknieti įsikurti, pavyzdžiui, Vilniaus senamiestyje, įsirengti mados namus ir jaukiai bendrauti su klientėmis? Livija tvirtina, toks gyvenimas – ne jai. Ir patikina, kad nepabijotų gyventi netgi atokiame vienkiemyje. Svarbiausia, kad šalia būtų ištikimasis vilkšunis Brando. Šį keturkojį moteris vadina geriausiu draugu, sargu ir tiesiog šeimos nariu. Jį be proto myli ir lepina.

Dar viena Livijos aistra – grybauti. Ir nors virtuvėje sukiotis ji nemėgsta, tačiau valyti, ruošti ir, be abejo, valgyti grybus – visai kas kita. Livija grybus sūdo, raugia, slegia puodynėse. Paskui vaišina draugus ir pati skanauja. Apie grybų rinkimą ir ruošimą ji gali kalbėti ištisas valandas.

Kompiuteris? Galima apsieiti ir be jo!

Livija prisipažįsta, naujosios technologijos jos visai nežavi. Ji puikiausiai gali išsiversti ir be jų. Na, taip, mobilusis telefonas – būtinas, tačiau kompiuterio svarba drįstų abejoti.

„Kompiuteris man – mįslinga dėžė. Tiesa, aš jį turiu. Tačiau kol kas jis dar guli supakuotas. Draugės vis ragina, girdi, surask jam vietą, naudodamasi juo bendrauk. O man atrodo, kad jokios technologijos negali prilygti bendravimui „akis į akį“. Sėdi su žmogumi prie kavos ar arbatos puodelio. Kalbi, juokauji, verki ar piktiniesi. Gyvai, tikrai. Kompiuteris gi, viso labo, tik negyvas daiktas.“

Zodiako ženklas – Mergelė

Ar Livija tiki astrologų pranašystėmis, horoskopais ir žvaigždėmis? Moteris sako, niekada neskaito astrologinių dienos prognozių. Tačiau neabejoja, kad gimimo dieną dangaus skirtas Zodiako ženklas lemia esmines charakterio savybes.

„Esu Žemės ženklas – Mergelė. Ir tuo labai didžiuojuosi, – šypsosi Livija, – stoviu tvirtai įsispyrusi į žemę. Juk jeigu nebūtų tokių žemiškų žmonių, pasaulyje viešpatautų didžiulė netvarka.“

Racionali menininkė? Pabendravus su Livija, atrodo, jog tai visai įmanoma.