Dizainerė pripažįsta, kad nedidelėje studijoje Šlienavoje jau nebetelpa, o ir klientėms ne visada patogu ją pasiekti. „Žinoma, kai labai nori, net iš kitų miestų ar šalių į mano mažąją studiją atvyksta, tačiau jau ilgą laiką sulaukdavau klausimų, kada pakviesiu į saloną, kur jis bus. Mintis įkurti saloną kilo natūraliai, o domėjimasis mada man yra įgimtas“, – pasakoja dizainerė.
Save A.Jakubauskienė laiko ramia, laisva asmenybe, todėl ir salonas lankytojus žavės minimalistiniu, skandinavišku dizainu, ramia ir tvarkinga aplinka.
– Ar išties jūsų domėjimasis mada – įgimtas? Ar net su įgimtu mados jausmu buvo lengva tapti dizainere?
– Taip, domiuosi mada ir kuriu drabužius nuo pat vaikystės. Visos mergaitės žaidžia su lėlėmis, o aš jų turėjau labai daug. Ir visos – madingos. Turėjau ir skudurinių, ir popierinių lėlių. Apsiūdavau šeimą, draugus, savo pačios dukras, net močiutes. Kad ir ką bandžiau daryti gyvenime, likimas vis mane atvesdavo į madą. Supratau, kad tai yra ta veikla, kuria turėčiau užsiimti.
Man nuolat trūkdavo drąsos kur nors dalyvauti. Dėl to nedrąsumo mano gyvenime galėjo būti daug kelių – tačiau nuolat paskatindavo draugai – eik, siųsk, daryk. Būtent jie ir paskatino dalyvauti Aenne Burda konkurse, konkursą rengė žurnalas „Burda“ Lietuvoje. Labai nustebau, kai jį laimėjau savo kategorijoje. Praėjus metams savo modelį pristačiau konkurse Europoje, labai jaudinausi, nes jį demonstravau pati. Net ir dabar šio konkurso įrašą labai keista žiūrėti (juokiasi).
Mada mane sužavėjo dėl savo kūrybiškumo: ją kurdamas gali save išreikšti ir kitiems suteikti raiškos laisvę – drabužius. Mėgstu ir piešti, ir tapyti, esu baigusi dailės mokyklą.
Mada – malonus gyvenimo nesusipratimas. Rimtai sportavau, galvojau savo karjerą sieti su sportu. Baigiau vidurinę mokyklą, kurioje jam buvo skiriama daug dėmesio. Važiuodavome su rinktine į stovyklas, varžybas. Sekėsi lengvoji atletika, tačiau net ir per sporto keliones, kai visi ilsisi, miega oro uoste, aš piešiu, eskizuoju. Norėjau ką nors kurti, patikdavo viską daryti kitaip. Net ir dabar sukneles, kitus drabužius kuriu pagal save, savo matymo prizmę.
– Kokios stilistikos, filosofijos laikotės kurdama savo drabužius, kolekcijas?
– Laisvė. Mano klientės – labai laisvos, kūrybingos ir nesuvaržytos moterys. Jos yra originalios. Kartais įsigiję drabužį jos stebisi – ką su jomis padariau, joms jis taip patinka, kad net nenori jo nusirengti! Viena moteris sako: „Jau perku kelintą jūsų drabužį“. Pasidarė smalsu, klausiu: „Kelintą?“ O ji man atsako: „Gal dvidešimtą!“ Jei žmogus turi dvidešimt tavo kurtų drabužių, vadinasi, kažką darau gerai, einu tinkamu keliu. Man svarbu, kad drabužis būtų patogus, stilingas, kad žmogus atrodytų ir jaustųsi gerai. Manau, tai svarbu kiekvienai moteriai.
Renkuosi žemiškas, ramias spalvas. Mane įkvepia gamta. Mano dukrų vardai – Eglė ir Rūta. Mane įkvepia įvairūs dalykai – kartais net nuskilęs namo kampas gali tapti įkvėpimo šaltiniu, padiktuoti drabužio modelį. Darau tai, kas man patinka, ir taip, kaip aš suprantu.
Kartais galvoju, ką galėčiau papasakoti apie madą, parodyti kitiems? Atrodo, nedarau nieko ypatinga, o klientės vis grįžta. Vis klausia, ar atvažiuosiu į muges, kitas šalis, kur galima įsigyti mano drabužių. Tai labai smagu, leidžia šiltai bendrauti su klientėmis. Esu laimingas žmogus, o mano darbas – tarsi žaidimas pievoje su gėlėmis. Žinau bendras tendencijas, tačiau kuriu tai, ką pati mielai nešiočiau.
– Ką savo spintoje reikėtų turėti šią vasarą?
– Siluetas ir spalva, kaip ir mada, greitai keičiasi, tai – labai laikini dalykai. Kartais būna, kad daiktas yra madingas, bet žmogui jis netinka. Purpurinė spalva – graži, madinga, bet tinka retam.
Man sunku savo kolekcijas vadinti kolekcijomis, nes savo kuriamus drabužius nuolat papildau. Šiemet labai populiarios suknelės – tiesaus kirpimo, varpelio formos, didelio ir plataus kliošo, susiaurintos apačioje – vienos išskirti negaliu, pačios moterys gali rinktis.
– Kiekvienam dizaineriui parduotuvės atidarymas – džiaugsmingas įvykis. Kokiomis nuotaikomis gyvenate dabar?
– Nuotaika gera. Tiesa, laukimas sumišo su jauduliu. Esu jautri, mėgstu tikslumą, tačiau daug blaškausi, kartais šeimai tenka mane suvaldyti. Atidarant saloną gausu visko: pastangų, norų, idėjų, darbų. Tai – neišvengiama, tačiau įsikurti man padeda dukros, jos irgi menininkės. Viena iš jų galbūt man padės jame prekiauti. Viską salone reikėjo kurti ir daryti nuo nulio – griauti sienas, suprojektuoti interjerą ir įgyvendinti tą idėją. Tačiau tai labai smagu. Norime, kad interjeras atspindėtų namo laikmetį, kai kurias buvusias detales, pvz. palikome raudonų plytų sieną. Stilius bus skandinaviškas, minimalistinis, neperkrautas.
Prieš tris mėnesius sūnus tinklalapyje paskelbė apie salono atidarymą. Galvojau, kodėl taip anksti. Tačiau laikas lekia, labai greitai visų lauksime Šv. Gertrūdos g. 14.
– Jūsų kolekcijoje pastebime kombinezonus, sarafanus – retas dizaineris kuria tokius drabužius.
–Tai – labai organiški drabužiai. Nuo jaunystės linkstu į hipišką, laisvą stilių. Moterims atrodo, kad sarafanams trūksta rankovių. Tačiau įkalbu, pasakoju, kad sarafanas leidžia keistis, kasdien gali būti kitokia. Prie jo galima derinti ilgas ir trumpas rankoves, palaidines, golfus, net marškinius. Tada manimi patiki. Sarafanai yra labai patogūs ir tinka įvairioms progoms.
Kombinezonai turi vieną trūkumą – jie nepatogūs tam tikroje vietoje. Atsižvelgiau į tai ir pakeičiau dizainą, strateginėse vietose įsiuvau sagas.
Kartais užsiveliu savo asortimente – norisi sukurti tiek daug. Atrodo ir to dar reikėtų, ir tas įdomiai atrodo. Nemėgstu monotonijos, noriu įvairovės. Esu kūrusi vestuvines sukneles nuotakoms. Kai kuriuos drabužius siuvinėjau ne siūlais, o nusipaišiusi eskizą ant odos siuvimo mašina. Rezultatas – labai įdomūs ažūriniai raštai, atrodantys išties efektingai. Vyras kartais mane stabdo, nes klientės nori tam tikro drabužio, tik kito dydžio, o jį turime tik kitos spalvos, kuri joms nepatinka. Negaliu pasiūlyti visko.
Jei matau, kad žmogui drabužis netinka, niekada nerekomenduoju jo pirkti. Kartą pamačiusi klientę net veidrodį uždengiau.
– Kuriate ir švarkus. Kaip manote, kokią vietą jie turėtų užimti moters garderobe?
– Švarkai labai tinka šiuolaikinei moteriai. Jie yra labai skirtingi – įvairių ilgių, spalvų, siluetų, kirpimų. Juos galima rinktis įvairioms progoms. Drabužiais prekiauju įvairiose mugėse, parodose ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Pastebėjau, kad moterys dažniausiai pageidauja suknelių. Jų mano kolekcijoje, ko gero, yra daugiausia.
Suknelės kelia mažiausiai problemų: jų priežiūra minimali, užsivilkus suknelę, nieko daugiau galvoti ir derinti nereikia. Prie sijono reikia derinti palaidinę. Būna, kad moterys pasimeta, ką prie ko derinti. Kartais ilgai sukti galvos nereikia – prie kelnių arba sijono puikiai dera trikotažinės palaidinės.
– Kuo jus sužavėjo linas?
– Liną įvaldyti kuriant drabužius yra sunku. Tai – audinys, atitinkantis mano charakterį. Jis jautrus, švelnus ir tikras. Pastebėjau, kad visus savo gaminius paglamžau rankomis – kiekvienai klientei paaiškinu, kaip tai daryti, nes lino lyginti nereikia. Paglamžius jis tampa jaukesnis, artimesnis.
Linas – medžiaga iš vaikystės. Kai važiuodavau į sporto varžybas, visada užsukdavau į parduotuvę. Drabužių nepirkdavau, pirkdavau liną. Nusiperku audinį, pajuntu jo švelnumą ir dar namo neparvažiavusi jį išplaunu, paglamžau ir visiems pasakoju, koks nuostabus sijonas bus iš šios medžiagos.
– Ar negalvojate apie drabužius vyrams? Ką sukurtumėte jiems?
– Dažnai apie tai pagalvoju. Vyrai mane bara, pamatę asortimentą sako, kad tai – diskriminacija (šypsosi). Yra vyrų, sakančių, kad jei drabužiai būtų vyriški, visi būtų skirti būtent jiems. Šiuolaikiniai vyrai tikrai domisi mada, skundžiasi, kad retai randa įdomių ir kokybiškų drabužių. Neseniai gimė anūkas, turiu žentų, norisi ir jiems ką nors sukurti. Pagalvoju, atsargiai pasvajoju.
Vyrai man patinka dėl savo konkretumo – jie pamato drabužį ir jiems jis patinka arba ne. Kartais vyrai net perka drabužius savo moterims. Vienoje parodoje priėjo moteris su anyta. Moteriai labai patiko kelnės ir anyta rekomenduoja pirkti, skatina. Net aš matau, kad atrodo išties gražiai. Bet moteris dvejoja, ką vyras pasakys, jam tokios tikrai nepatiks, tokių kelnių nė už ką nemėgsta. Anyta prižadėjo įkalbėti ir vyrą. Vėliau ta moteris sakė, kad vyras pamatęs tikrai nenusivylė, o ir pats tokių užsinorėjo.
