- Ką bendra turi linas ir avys?
Lauryna: Vasarą gaminame iš lino, žiemą – iš vilnos. Avis – vilnos simbolis. Norėjome „surišti“ abi medžiagas, todėl pasivadinome „Linine avimi“. Kuriame tai, ką nešiotume pačios, esame žaismingos. Mūsų spintose kabo daug „Linensheep“ drabužių.
Daiva: Avelės simbolis man visada atrodė simpatiškas. Prieš 15−20 metų pradėjau daryti avies aplikacijas ant vaikiškų drabužėlių. Kartais šio simbolio pradėjo norėti ir moterys. Vėliau buvo lininė patalynė su avinukų simboliais. Taip susidraugavo linas ir vilna (juokiasi).
Polinkį madai jaučiau seniai. Esu baigusi mediciną, bet visada norėjau kurti rankdarbius ir drabužius. Gimus dukrytei buvo daugiau laiko, norėjosi ją puošti. Kaune gyveno ligota močiutė, ji taip pat turėjo polinkį rankdarbiams. Pradėjusi tvarkyti jos daiktus atradau lininių siūlų, daug nėrinių. Su laiku mečiau mediciną ir ėmiausi mados.
Liną ir vilną derinti nesunku. Tai – natūralūs audiniai. Svarbiausia juos tinkamai apdoroti, nes yra moterų, jautrių vilnai. Liną taip pat specialiai minkštiname.
- Vaikai dažnai nenori sekti tėvų pėdomis. Ar buvo lengva juos įtraukti į mados verslą? Ar sunku pasidalyti darbus, pareigas?
Lauryna: Su mumis dirba ir brolis. Jam visada duodame sunkiausius darbus (juokiasi). Jis sukūrė elektroninę parduotuvę, puslapį, dirba su mokesčiais.
Mane nuo mažens rengdavo ir matuodavo, įpratau, patiko. Net maža būdama mėgdavau aiškinti, kaip aš turėčiau atrodyti. Su tuo užaugau, mada man buvo artima ir pažįstama. Mūsų kurtus modelius galima atskirti: mama kuria vyresnėms moterims, aš – jaunesnėms. Kartu dirbdamos apimame didesnę auditoriją.
Pasirinkau mados inžinerijos studijas Kauno technologijos universitete, jos labai praverčia. Noriu pakeisti požiūrį į liną – universitete man kartą parodė linines kelnes: jos buvo su šniūreliu, atrodė kaip maišas. Net supykau. Tai įkvėpė vienas mūsų kuriamas kelnes – jos tikrai neprimena maišo.
Pati kartais pozuoju „Linensheep“ drabužių fotosesijoms. Prieš kamerą jaučiuosi gerai, bet modeliu tampu tik tada, kai nebėra ko fotografuoti (juokiasi). Mieliau pati fotografuoju drabužius.
Šeimos verslo modelis pasiteisina. Mums be galo smagu dirbti kartu, nors darbas niekada nesibaigia. Apie darbą kalbame ir studijoje, ir grįžusios namo. Važiuojame atostogauti, einame pasivaikščioti – vėl kalbos apie darbą ir madą. Neįmanoma nuo to pabėgti.
- Ar nepasitaiko kartų skirtumų kalbantis apie madą?
Lauryna: Visada sutariame draugiškai, viena kitai patariame.
Daiva: Anksčiau bijodavau į mūsų kolekcijas įnešti spalvų. Kartą rinkome itališką vilną užsakymams, Lauryna drąsiai beda pirštu į paletę – renkamės žalią, geltoną! Man jau darosi baisu – užsakome visą dėžę, kur paskui dėsime? Ką darysime su tokiomis, akį rėžiančiomis spalvomis? Bet žmogaus „gesinti“ negaliu. Viskas pavyko puikiai – pasiteisino ir dar kartojame. Po to karto rinkti spalvas patikiu Laurynai. Aš pasirenku keletą ramių, o jai leidžiu rinktis laisvai.
- Kuri jūsų kurta suknelė labiausiai atspindi šios vasaros tendencijas ir nuotaikas?
Lauryna: Vienas modelis labai pasiteisino – paprasta suknelė su dirželiu-kaspinu per liemenį. Kartais moterys tiesiog ateina ir sako: „Aprenkite mane!“ Nesvarbu, ar kelnės, ar suknelė. Šią vasarą suknelės išties populiarios.
Daiva: Pernai bendraudama su klientėmis supratau, kad lininių drabužių norisi ne tik laisvalaikiui. Jie turi būti elegantiški, dengti rankas. Daug moterių renkasi liną aprangai, skirtai eiti į darbą. Jos nori, kad lininė suknelė būtų rafinuota, elegantiška. Moterims visada patikdavo dirželiai ir kaspinai, todėl norėjau panaudoti ir šį elementą. Suknelė pavyko spontaniškai – kartais populiariausi gaminiai gimsta negalvojant.
Moterys dažniausia renkasi sukneles. Šiemet suknelės labai populiarios – patogu, elegantiška. Džiugu, kad moterys tai vertina. Dabar vis labiau domimasi lietuvių kūriniais, dažnas nori susipažinti ir susitikti su kūrėju, pabendrauti. Pavyzdžiui, „Zaroje“ tokios galimybės neturėsi, nežinosi, kas sukūrė drabužį. Mes palaikome ryšį.
- Lininis megztinis – irgi netikėtumas.
Lauryna: Važiavau į parodą Paryžiuje, kūriau nedidelę kolekciją. Daugelis net neįsivaizduoja, kaip gali atrodyti lininis megztinis. Tai – paprastas vasarinis megztukas, skirtas užsimesti ant pečių vėsiais vakarais. Iš pradžių juos darėme tik vaikams, bet po fotosesijos Anglijos žurnalui sulaukėme didelio susidomėjimo, todėl pradėjome juos gaminti ir suaugusiesiems.
- Pernai dalyvavote parodoje Japonijoje. Kokių įspūdžių parsivežėte?
Lauryna: Aplankėme Kitokiušo miestą. Buvo labai įdomu. Stengėmės kiekvieną vakarą po parodos kur nors išbėgti, apžiūrėti miestą, laiką išnaudoti maksimaliai. Viskas visiškai kitaip negu Lietuvoje. Gal šiek tiek nepataikėme su mano pasirinktomis ryškiomis spalvomis – japonai labiau mėgsta žemiškas. Juos nustebino, kad esame iš Lietuvos, Kauno. Šalį jie tebemaišo su Rusija. Pasakius, kad esame iš Baltijos šalių, visi suprasdavo. Patirtis – nereali, ten nuvažiuoti norėtume dar ne vieną kartą. Turime vieną klientę iš Japonijos, jos parduotuvė, kurioje parduodami tik lietuviški gaminiai, net pavadinta „Mažoji Lietuva“.
Daiva: Įspūdžiai – nuostabūs. Nežinau, iš kur jie gauna informaciją apie mus, bet jaučiame didelę pagarbą šaliai ir mums pačioms. Žmonės ten labai paslaugūs. Buvome viešnios iš toli, pats parodos vadovas užsakė mums viešbutį, pasitiko, priėmė, aprodė parodų rūmus. Mus visur lydėjo vertėja. Kai pradėjome ruošti stendą, pritrūko vitrinos, kabyklų. Užtenka pirštu bakstelėti, ko trūksta, ir netrukus viską atveža vežimaičiais. Galvojome, kad tik mus taip gerbia, nes atvykome iš toli, bet jie mandagiai ir pagarbiai elgiasi su visais. Tai sužavėjo.
Paroda truko 5 dienas, laisvo laiko buvo nedaug, bet po jos sėsdavome į traukinį, autobusą ar metro ir iki vėlumos apžiūrinėdavome viską, kas įmanoma.
- Per praėjusias Kalėdas pristatėte kiškių kolekciją. Ar per šias Kalėdas jų sulauksime?
Lauryna: Kiškiai „atėjo“ iš vaikų parodos. Juos kūrė kita žaislų kūrėja, o mes aprengėme lininiais drabužiais. Į parodą vežėme zuikytes, aprengtas tokiomis pačiomis suknelėmis, kurias buvo galima įsigyti mergaitėms – žaislo ir vaiko drabužėliai buvo tokie patys. Pamanėme, kad jie puikiai tiktų ir Kalėdų proga.
Rudeniui ruošiame drabužius iš prabangesnio lino. Bus lininės kolekcijos, tinkančios rudeniui, papildymas. Vėliau pradėsime kurti iš vilnos, jau esame numačiusios kelis modelius. Žinoma, bus suknelių su kišenėmis. Moterims labai patinka suknelės su kišenėmis. Būna: „O, kaip gražu! Bet kišenių turbūt nėra? O, yra!“ (Juokiasi). Paruošime lengvus puspalčius, veltos vilnos švarkus be pamušalo. Žiemai – megztas sukneles iš merino vilnos. Galvoje viskas dirba, padiskutuojame ir toliau tęsiame darbus.
- Pasidalykite įsimintiniausia reakcija į jūsų kuriamus drabužius.
Lauryna: Mugėje atėjo labai pasipiktinusi moteris. Sako: „Pernai pirkau iš jūsų švarkelį.“ Iš karto klausiu, kaip sekasi jį dėvėti „Blogai.“ Jau išsigąstu, teiraujuosi kodėl. „Nenusinešioja. Negaliu pirkti naujos spalvos.“ Buvo netikėta (juokiasi).
