Tie, kurie augo kartu su 60-ųjų karta, turbūt ne kartą buvo užgauliojami tėvų dėl maištingo stiliaus. Nors aš niekada negyvenau „free love“ ir „flower power“ idėjomis, tačiau galiu prisipažinti, jog mėgau dėvėti tuos taip jau vadinamus nepadorius mini sijonus.

Visuomet svarstydavau, kodėl mano močiutė palankiau vertino mano stiliaus pasikeitimus nei mano mama. Vėliau radau tam paaiškinimą – juk mano močiutė augo kitame skandalingame laikotarpyje, žinomam kaip triukšmingieji dvidešimtieji.

Turbūt Jus jau sudomino šio laikotarpio pagrindinės tendencijos ir mados revoliucijos. Šiame laikotarpyje moterys stengėsi kuo greičiau atsikratyti visų nepatogių ir varginančių aprangos detalių, kurios kankino jas jau nuo seno. Tačiau iki pat 1920-ųjų jokių ryškių pokyčių nebuvo matyti.

Iki 1918, moters sijono ilgis buvo truputis žemiau blauzdos. Šis ilgis keitėsi labai ilgai ir pamažu. Kas iš tiesų tuo metu drastiškai pasikeitė, tai drabužių liemuo, kurio linija šeik tiek pažemėjo.

Dizaineriai protingai keitė sjonų ilgį. Pirmiausia jie pristatė iškarpytus ir apsiuvinėtus kirpimus, kurie sukurdavo ilgo sijono iliuziją. Iki 1925, sijono ilgis patrumpėjo net 40 centimetrų. Jau 1926 moterys galėjo džiaugtis neįtikėtinai trumpu sijonu, kuris atidengė jų kelius.

Mada šokčiojo nuo dėmesį traukiančių aksominių pluoštų iki moteriškų nėrinių ir atlasinių audinių, kurie puošdavo moterį nuo galvos iki kojų, ir kartais tapdavo apsmukusia bei dailiai karpyta suknele, kuri tik kukliai pridengdavo moters kūną. Tuo metu moteriai ne tik buvo leista rodyti savo kojas, bet ir rankas.

Ši mados era privertė net vyrus šiek tiek pasitempti. Jie ne tik kopijavo didžiųjų ekranų žvaigždes, bet ir šukuodavo plaukus atgal, formuodami juos su plaukų aliejumi. Kai kurie netgi puikuodavos Panama skrybėlėmis ar kelioninėmis angliškomis Skimmers kepuraitėmis. Kostiumus po truputį keitė švarkai, o spalvos ėmė imti viršų: tradicinę juodą spalvą pamažu išstūmė tamsiai mėlyna ir pilka.

Dvidešimtieji išsiskyrė ne tik klestinčia mada ir džiazu, tačiau ir ekscentrišku moterų elgesiu. Šios moterys priešinosi nusistovėjusioms normoms ir tradicijoms. Tokio tipo moteris buvo miela, elegantiška, nepriklausoma ir visiškai nieko nesigėdijo.

Dvidešimtųjų moteris mėgo dalyvauti vakarėliuose, šokti ir visai nebijojo nepaklusti tų dienų normoms. Ji rūkė, vartojo alkoholį ir visuomet rizikuodavo. Ji nevengė vartot žargoninių žodžių ir buvo netgi šiek tiek pasileidus. Suaugę padorūs žmonės nemėgdavo tokio tipo merginų, o mažos mergaitės svajodavo užaugusios tapti jomis.

Pirmasis pasaulinis karas ne tik paveikė vyrus, kurie kariavo, bet ir moteris, kurias jie paliko. Mažėjant vyrų, tinkamų vedybiniam gyvenimui skaičiui, dvidešimtųjų moterys nebesielgdavo kaip jų mamos. Tai reiškia, kad jos nesusižadėdavo ir nelaukdavo šaunaus džentelmeno, kuris siūlytų jai tekėti. Dvidešimtųjų moteris pati ėmė ieškoti vyro. Karas parodė, kad gyvenimas gali būti labai trumpas, todėl moterys nenorėdavo jo visai iššvaistyti.

Atsirado berniukiškas stilius

Coco Chanel pristatė taip vadinamą mažojo berniuko stilių, kuris tapo dvidešimtųjų simboliu. Liemens linija buvo pažeminta siekiant sukurti laisvo, darbinio drabužio įvaizdį. Moterys taip įsijautė į berniukišką stilių, kad net ėmė maskuoti krūtinę audiniais, siekdamos plokščiai atrodančios figūros. Dvidešimtieji – laikotarpis, kai moterys nenorėjo atrodyti moteriškai.

Viršutiniai drabužiai, tokie kaip paltai ir švarkeliai išlaikė griežtą stilių, kuris buvo pabrėžiamas prikimštais pečiais. Be abejo, tai sukurdavo plačių pečių efektą, kuris vėlgi primindavo vyrišką sudėjimą. Vakaro suknelių ilgis drastiškai sumažėjo, tačiau kasdieninės suknelės ir paltai išlaikė tą patį santūrų ilgį.

Paltai dažniausiai būdavo užjuosiami ir susegami vienoje pusėje. Daugelį paltų puošdavo kailinės, plunksninės ar kitokios apykaklės. Turtingieji stengdavosi derinti palto pamušalą su apranga, tam, kad sudarytų skoningo derinio įspūdį. Tai taip pat buvo ryškus bruožas, kuris išskirdavo pasiturinčius iš paprastų žmonių minios.

Dvidešimtųjų merginos džiaugsmingai apleido korsetus, kuriuos pakeitė daug mažiau varžantys apatiniai su prisegamomis kojinėmis. Šie apatiniai taip pat sukurdavo plokščio pilvo įspūdį, kuris buvo tiesiog būtinas, kadangi berniukiška figūra buvo to laikotarpio didžiausias žavesys.

Pirmą kartą istorijoje moterų apatiniai tapo permatomi ir lengvi.

Visiems laikams dingo sunkios medvilninės plačiakelnės ir moteriški apatiniai kostiumai, kadangi juos išstūmė lengvos medžiagos kelnaitės, apatiniai sijonai bei moteriški marškiniai. Kojinės taip pat tapo daug plonesnės ir netgi retai kada dengdavo kelius. Moterys ėmė skustis kojas dėl šių naujos tekstūros kojinių ir naujausios mados, kuri skatino moteris sudaryti įspūdį, kad jos visai nedėvi kojinių. Kuo toliau, tuo didesnis dėmesys buvo skiriamos šioms kojinėms.

Pasirodė įvairūs siuvinėjimai nuo kulkšnies iki pat kelių. Kartais pastelinės spalvos buvo naudojamos tam, kad moterys galėtų kojines derinti su suknelėmis.

Labai svarbu paminėti, kad šiame laikotarpyje visiškai pasikeitė mados supratimas. Anksčiau tuometinė mada buvo sunkiai pasiekiama eilinėms, nepasiturinčioms moterims. Dvidešimtieji pakeitė šią situaciją, kadangi moterys galėjo siūtis drabužius pačios namuose, pagal naujos modernios Butterick kompanijos siūlomus suknelių modelius. Tokiu būdu paprastos moterys galėjo atrodyti kaip pasiturinčios, tik, žinoma, audinių kokybė vis dar skyrė socialines klases.

Moteriškos skrybėlaitės kartu su plunksnuotais plaukų raiščiais įgavo simbolinę prasmę šioje epochoje. Šie akcentai puošdavo tikrąsias šio laikotarpio sielas, trokštančias linksmybių ir nepriklausomybės. Skrybėlaitės ir plaukų raiščiai dengdavo kone visus plaukus, o ypač kaktos sritį, nes tų laikų moterys nemėgdavo demonstruoti savo kaktos. 

Mary Jane ir T-bar firmų moteriški bateliai su užsegimais, dirželiais ir netgi žvyno pavidalo blizgučiais buvo pačioje populiarumo viršūnėje. Visa tai lėmė sijonų trumpėjimas, kadangi batai buvo labiau matomi aplinkiniams. Bateliai šiuo laikotarpiu tapo kone pačiu populiariausiu aksesuaru. Aukštakulnių batelių kulnas tuo metu siekė apie 5 centimetrus.

Papuošalai buvo ryškūs ir akį rėžiantys. Moterys mėgdavo puoštis karoliais ar perlais, dažnai net padvigubinant karolių skaičių. Auskarai, kurie anksčiau būdavo elegantiški ir mažiau pastebimi po ilgais plaukais, šiuo metu tapo ypač svarbūs madingoms trumpaplaukėms.

Papuošalų dizainas taip pat išsiskyrė ryškumu, įvairiomis dekoracijomis ir spalvomis, kurios visiškai nustelbė taip iki šiol mėgstamas sages ir rankines. Nuo netikrų briliantų ir žvyno pavidalo blizgučių papuošalai imdavo blizgėti taip merginų mėgstamoje šokių aikštelėje.

Vienas iš madingiausių aspektų dvidešimtųjų laikotarpyje buvo trumpų plaukų šukuosena. Iki šiol moterys pasilikdavo ilgus plaukus kaip tikro moteriškumo simbolį. Ši trumpų plaukų šukuosena tarsi išduodavo merginų mintis: „tik pažiūrėkit, aš jau nebekalta mergaitė ir man visai nesvarbu, kas apie tai žino“. Šis požiūris tiesiog erzindavo senąją kartą.

Dvidešimtųjų madingai merginai nebuvo gana drastiškų aprangos bei šukuosenos pokyčių. Nusistovėjusios taisyklės buvo laužomos ir makiažo srityje. Raudoni lūpų dažai, skaistalai, pudra, pieštukas akims paryškinti bei blakstienų tušas ir visos kitos priemonės, kurias anksčiau naudodavo tik žemos moralės merginos, tapo didžiausia mados sensacija.

Skaistalai bei lūpų dažai vis dar buvo naudojami atsargiai. Ypač lūpos buvo dažomos šviesia, raudona spalva. Rytų makiažo papročiai įkvėpė merginas, todėl jos pudruodavo savo veidus tol, kol jie pasidarydavo išblyškę.

Tušas tapo vienas svarbiausiu makiažo komponentų. Merginos mėgdavo pabrėžti savo akis storu sluoksniu tušo ant blakstienų. Siaura antakių linija buvo sukuriama antakių pinceto pagalba. Vėliau pieštuku antakių linija būdavo šiek tiek pakoreguota ir pakelta. Aplink akis buvo naudojami akių šešėliai, kurie paryškindavo dramatišką žvilgsnį. 

Moterys nustojo vaikščioti į moterų tualetus pasipudruoti nosytės. Vietoj to, jos tiesiog išsitraukdavo savo kompaktines pudras bei lūpdažius, ir imdavo be jokio gėdos jausmo gražintis. Ši nauja makiažo mada davė pradžią kompaktinių pudrų ir lūpdažių kaip aksesuarų gamybai. Šios makiažo priemonės būdavo dailinamos metalu ir įvairiais brangakmeniais.

Nors iki trisdešimtųjų moterys ir jų stilius sugrįžo prie moteriško įvaizdžio, triukšmingieji dvidešimtieji paliko visiškai naują ideologiją. Nuo šio laiko, moterys niekuomet daugiau nebuvo spraudžiamos į kokius nors rėmus ar ignoruojamos. Dvidešimtųjų mergina išlaisvino savo sielą, parodė, kad silpnoji lytis taip pat yra drąsi, sumani ir nepriklausoma, todėl ši moteris gali daryti ką nori ir eiti kur tik širdis geidžia.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (11)