aA
Vis dažniau pasigirsta kalbų apie Lietuvoje atgimstančią (o gal ji niekada ir nebuvo išnykusi) gurmanų kultūrą. Dažniausiai su žodžiu gurmanas mums asocijuojasi skanių, rinktinių valgių mėgėjas ir žinovas. Tačiau gurmanų, arba aukštoji kultūra, apima ne tik maistą. Šiandien dažnai sakoma meno, muzikos, kavos, arbatos, tauriųjų gėrimų, tabako, netgi gyvenimo gurmanai.
Pypkė, kabanti Vilniaus senamiestyje.
Pypkė, kabanti Vilniaus senamiestyje.
© DELFI
Gurmaniškosios kultūros apibrėžimu galima sujungti praėjusio amžiaus ar kelių šimtų metų senumo visuomenės elito vartojimo kultūrą ir įpročius. Šįsyk pažvelkime į tabaką, kaip į kultūros objektą. Didelių diskusijų sukėlęs draudimas rūkyti kavinėse, restoranuose ir kitose viešose vietose rodo, kad rūkymas yra svarbi šiandieninės masinės kultūros dalis. Į rūkymą šiame straipsnyje pažvelgsime iš kultūros istorijos pusės.

Pernai Vilniaus senamiestyje duris atvėrė pirmasis cigarų klubas „Cigarų namai“. Jauki ir prabangi klasikinio angliško stiliaus aplinka bei specialiai stiklo pertvara atskirta patalpa, kurioje sukurta „lengva pirtelė“ cigarams ir tabakui, kadangi šie jautrūs ir trapūs gaminiai reikalauja ypatingų laikymo sąlygų – drėgmės ir temperatūros. Tokia aplinka – lyg lengva nuoroda į tai, kad čia tabako rūkymas suvokiamas visai kitaip nei daugumos rūkalių.

Daugelyje šalių tabakas, kaip ir alkoholiniai gėrimai, arbata, kava, turi tūkstantmetę socialinio vartojimo istoriją, o tradicinė kultūra yra tolerantiška rūkymui, nes jis nuo seno buvo laikomas kultūros dalimi.

Iš pradžių naudotas išrinktųjų ir šamanų religinių apeigų metu, vėliau tabakas tapo visuomenės elito privilegija. Europoje tabako rūkymas buvo brangus malonumas, kurį sau galėjo leisti tik aukštuomenė. Jo gamybą ir pardavimą kontroliavo Bažnyčia, o gydytojai jį naudojo kaip priemonę įvairioms ligoms gydyti.

Rūkymas, kaip ir arbatos ar kavos gėrimas, turėjo savo ritualą, o prabangūs rūkymo reikmenys buvo lyg mažyčiai meno kūriniai.

Iki XIX a. tai buvo išskirtinai vyrų laisvalaikio forma. Po sočių pietų specialiai įrengtose patalpose susirinkę ponai apsirengdavo specialų rūkymui skirtą kostiumą – smokingą, kad kasdieniai rūbai neprisigertų dūmų kvapo, ir pasinerdavo į vyriškus pokalbius ir apmąstymus.

Smokingas buvo puoštas atlasinėmis juostelėmis – tam, kad lengviau nubyrėtų netyčia nukritę pelenai. Moterims rūkyti buvo nepadoru. Tad iš pradžių damos pradėjo rūkyti slapčia, bet pamažu prancūzės savo salonuose ėmė viešai rodytis su cigaretėmis, o rašytoja George Sand jas įtvirtino, kaip moterų emancipacijos ženklą.

Ir šiandien moterys klube yra aktuali tema. Šiuo metu „Cigarų klube“ renkasi tiek vyrai, tiek moterys, bet „...reikia alternatyvaus moterų klubo. Štai vyrai važiuoja į pirtį, tarkime, arba žvejoti. Vyrams žvejyba ir pirtis dažniausiai sugenda, kai šalia yra moteris. Todėl dabar bandome suorganizuoti moterų „Cigarų klubą“.

Kaip pavyzdį galiu pasakyti, kad Kijeve antradieniais yra moterų diena ir vyrų neįleidžia. Vyrai nori įeiti, o jiems sakoma – ne. Būtų šaunu ir pas mus sukurti tokią tradiciją. Moterys greitesnės, imlesnės, neretai nori tapti akibrokštu vyrams. Gal tai emancipacija, o gal tiesiog malonumas“ – sako „Cigar house“ pardavimų vadybininkas Edvardas Volskis.

Prasidėjus įvairiems neramumams, klasiniams ir kitiems sujudimams bei atradus cigarečių sukimo mašinėlę, rūkymas degradavo nuo išskirtinai kultūrinio reiškinio iki buitinės ydos. Tabakas, buvęs visuomenės elito kultūros dalimi, tapo neigiamu kasdienio gyvenimo įpročiu, o rūkymo kultūros evoliucija Europoje baigėsi šiam tapus paprasčiausiu maišto, laisvamaniškumo ir vidinės emancipacijos ženklu – iš pradžių moterų, o šiais laikais – ir paauglių pasaulyje.

Tabakas, išskirtinai vyriškosios kultūros dalis, jų atradimas ir malonus žaisliukas, neteko savo tradicinės kultūrinės reikšmės ir po truputį tapo masiniu reiškiniu. O kartu su išpopuliarėjusiomis cigaretėmis išnyko ir bendravimo per rūkymą aspektas, nes nebeliko ritualo, buvo rūkoma paskubomis, bet kur ir bet kada. Panašiai atsitiko ir su kavos bei kavinių kultūra.

Iki europiečiams atrandant Ameriką, pypkės ir cigaro rūkymas buvo dalis indėnų kultūros. Majų piešiniuose šis ritualas vaizduotas jau VI a. po Kr. Į Europą tabakas atkeliavo tik XVI a., kartu su jūreiviais, ir greitai prigijo. Dabar yra auginama įvairiausių tabako rūšių, turinčių skirtingą aromatą, nikotino ir cukraus kiekį.

Vienas tabako krūmas įprastai turi iki 20 tinkamų tabako gamybai lapų. Prieš gamybą jie fermentuojami, kad lapai įgytų minkštą skonį ir juose sumažėtų nikotino kiekis. Kiekvienas tabako gamintojas turi savo sukurtus tabako džiovinimo ir aromatizavimo būdus, todėl net panašiai vadinamas, bet kito gamintojo pagamintas tabakas turi visai kitą skonį.

Nors yra ir kitų tabako rūkymo būdų, šįsyk plačiau apie pypkes.

„Mano pypkė kukavinė…“

Pypkė į Europą atkeliavo XVI a. atradus Ameriką, kai grįžę keliautojai iš ten atsivežė nepažįstamo augalo lapų ir ilgą vamzdelį, per kurį Naujosios Žemės čiabuviai religinių apeigų metu įtraukdavo degančių lapų dūmus. Tad pirmiausia pypkės rūkymas paplito tarp jūreivių, kareivių, Ispanijos ir Portugalijos uostų darbininkų.

XIX a. viduryje, atsiradus cigaretėms, pypkės buvo nustumtos į šalį ir tapo daugiau privačių kolekcininkų domėjimosi objektu. Lyg maži meno kūriniai, meistrų sukurtos skulptūrėlės, jos buvo puošiamos įvairiais motyvais: karo scenomis, medžioklės trofėjais, žavių moterų portretais.

Pypkės buvo gaminamos iš medžiagų, prieinamų to krašto gamintojams. Tai buvo molis, kukurūzų burbuolės, moliūgas, įvairių medžių šaknys. Šiuo metu populiariausios pypkės pagamintos iš kukavo (viržinių giminės krūmo, augančio Viduržemio jūros baseine ir gretimose šalyse) šaknies. Jos kokybę lemia klimato ir specifinės medžio augimo sąlygos (dirvožemis, drėgmė ir t. t.) bei amžius. Lietuvos ir Lenkijos meistrai pypkes gamino iš vyšnios ar kriaušės.

Tikras pypkiuotojas turi ne vieną pypkę, nes jai reikia leisti „pailsėti“ – negali visada rūkyti tos pačios. Be to, su pypke reikia elgtis švelniai ir pagarbiai, nes ji – kaip moteris: deramai neprižiūrėsi, tai ims ir parodys ragelius. O jos rūkymas dažniausiai yra ritualas, kuriam reikia skirti laiko, atsipalaiduoti, mėgautis. Tai – emocinė būsena, kurios nepatirsi, jei pypkės griebsiesi susinervinęs, siekdamas nusiraminti. Tiek pypkei, tiek cigarui reikia laiko, tad dažniausiai juos pasirenka žmonės, neturintys griežtų darbo grafikų – rašytojai, menininkai, pasiturintys verslininkai.

Pasak E. Volskio, „tiek cigaras, tiek pypkė yra daiktas, priverčiantis žmogų būti labiau susikaupusį, ramesnį, kažką apgalvoti, kažką sudėlioti. To reikalauja pats procesas. Pypkės rūkymas padeda tiesiog segmentuoti savo gyvenimą, tvarkytis, o kiek jame yra snobizmo ar tiesiog pozos, priklauso nuo žmogaus: vieną kartą aš galiu užsirūkyti pypkę, kankintis su ja, o rytoj aš tos pypkės nebenorėsiu net matyti.

Pypkei rūkyti reikia įgūdžių, o cigarą rūkyti paprasčiau. Jį ar taip rūkysi, ar truputį kitaip, ar teisingai, ar ne, jisai turės geresnį ar blogesnį skonį. Pypkė yra jautresnė. Nemokantis rūkyti trauks ją labai agresyviai, jam degins liežuvį, tas nudegęs liežuvis rytoj gadins gyvenimą – negalėsi valgyti, viskas bus neskanu.

Tai tas pats, kas būti madingam nešiojant nepatogias kelnes. Lietuvoje apie 95% vyrų sako, kad rūko pypkę. Jie turi vieną pypkę kažkur stalčiuje, ją kartą per metus užsirūko. Tų tikrųjų, kasdieninių pypkiuotojų yra nedaug, jų ratas nelabai plečiasi.“

Lietuvoje yra įsteigta keletas pypkiuotojų klubų, ir juose yra apie 100 narių. Edvardas Volskis prieš 15 metų buvo vienas iš Vilniaus pypkiuotojų kolegijos steigėjų – „tas pavadinimas kilo kolegai pasakius, jog valdymo organas dūma – kilęs iš žodžio „dūmas“, o kolegija- iš žodžio „kolega“.

Šio klubo branduolys liko iki šiol. Viskas įvyko Mokytojų namuose, paskui prasidėjo čempionato idėjos įgyvendinimas. Iš pradžių išsiaiškinome, kaip čempionatai rengiami kitose šalyse. Pasirodė, kad yra pasaulinis pypkiuotojų klubas, tad mano žmona savaitę sėdėjo ir vertė taisykles, pagal kurias turėjome rūkyti.

Kas teisingai buvo išversta, kas – nelabai, bet buvo suprastos formos ir pats čempionatų principas. Vilniaus pypkiuotojų kolegija – pavadinimas, kuris asocijuojasi su mokslo įstaiga. Tik vėliau radome informacijos, kad prieškaryje buvo klubas lygiai tokiu pat pavadinimu.

Mes čia su malonumu patariame, kaip teisingai rūkyti pypkę, kaip negadinti sau gyvenimo ir sveikatos. Savo programoje sakome, kad per pypkę einama į visišką nerūkymą.“

Kitame „Miesto IQ“ numeryje - apie cigarus ir jų kultūros atėjimą į Lietuvą.

Žurnalas „Miesto IQ“
|Populiariausi straipsniai ir video
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Nausėda: būdamas 16-os metų kolekcionavau retus kaktusus, po to susidomėjau merginomis (12)

Knygų mugėje besilankantis prezidentas Gitanas Nausėda šeštadienio rytą mugės svečiams...

Paviešino sukrečiančius vairuotojų liudijimus: už daugiau nei 4 mėnesius – vos 700 eurų (145)

Žiniasklaidoje vis dar dažnai pasirodo stebinančių naujienų apie kone vergiškas tolimųjų...

Buvęs komunistas, viešai atsiprašęs Lietuvos: apie vaikystę „ant ribos“ ir manevrus dėl nepriklausomybės (128)

Česlovas Juršėnas gyvenime juokauja nekeitęs trijų dalykų – žmonos, partijos ir buto....

Tragiška nelaimė Naisių kaime (104)

Šiaulių apskrities policija pranešė apie tragišką nelaimę Naisių kaime.

Epidemija artėja: nuo koronaviruso mirė pirmieji europiečiai (150)

Praėjus vos kelioms valandoms po to, kai 10-yje Italijos miestų dėl koronaviruso protrūkio buvo...

Rinktinės lyderius apėmė gėdos jausmas: tokį beviltišką pralaimėjimą sunku prisiminti specialiai Krepšinis.lt iš Monso (321)

Donatas Motiejūnas po pustrečių metų pertraukos grįžo į Lietuvos rinktinę bei iškart tapo...

Bresta dopingo skandalas: pasaulio biatlono čempioną Loginovą ir trenerį purtė Italijos policija

Italijoje šeštadienį paryčiais viešbutį, kuriame apsistojusi Rusijos biatlono rinktinė,...

Nauji reitingai: iššūkis valstiečiams – jau ne tik TS-LKD (324)

Opozicinė Lietuvos socialdemokratų partija ( LSDP ) sustiprino savo pozicijas visuomenės palankumo...

Giedrė kardinaliais pokyčiais džiaugiasi jau 10 metų: pakeitusi mitybą atsikratė 25 kilogramų (19)

Dažna problema, su kuria susiduria svorį bandantys numesti žmonės – po kiek laiko sugrįžę...

|Maža didelių žinių kaina