Žurnalistas, rašytojas, verslininkas, etiketo žinovas Giedrius Drukteinis save vadina tiesiog gyvenimo specialistu. Labiausiai jis išgarsėjo kaip žmogus, kuriam rūpi, kad Lietuvos vyrai būtų stilingi ir kultūringi. Rašo apie tai straipsnius ir knygas, kalba radijo, televizijos laidose, sukūrė vyriško stiliaus ir etiketo interneto portalą, bet lietuvių vyrų elgesio stereotipus sunkiai sekasi pakeisti. Apie viską – paties pašnekovo lūpomis.
Giedrius Drukteinis
© DELFI / Karolina Pansevič

Apie lietuvių būdą

Kad ir kur nuvyktum, su metais supranti: žmonės iš esmės vienodi – ar Afrikoje, ar Naujojoje Zelandijoje. Visi gyvena tais pačiais rūpesčiais: ieško meilės, savitarpio supratimo, bando įrodyti savo vertę, save identifikuoti, nori būti išklausyti.

Žinoma, kalbant apie mūsų, lietuvių, įvaizdį, viskas priklauso nuo to, su kuo palyginsime. Neseniai grįžau iš Maskvos, viena, kas nepakito per pastaruosius šešiolika metų, kol ten nebuvau – tai susiraukę žmonių veidai. Visi ten gyvena lyg užėmę gynybines pozicijas, tarsi lauktų, kad bet kuriuo momentu kas nors gali pakišti koją.

Taigi, jeigu lyginsime su rusais, lietuviai neatrodo tokie pikti, liūdni, o jeigu lyginsime su rumunais, tai atrodome pernelyg irzlūs, paniurę, per daug į darbus pasinėrę. Kita vertus, linksmesnis už mus rumunas nebūtinai yra laimingesnis. O štai afrikietis, gyvenantis labai skurdžiai, laimingesnis už mus, gyvenančius visiškai komfortiškai. Jis nedalyvauja „žiurkių lenktynėse“, tiesiog gyvena ir tuo mėgaujasi.

Kalbant apie stereotipus, manau, lietuviams būdingas noras visą laiką dirbti, net sugrįžę po darbo į namus ar savaitgalį jie ir vėl puola prie darbų, mašiną taisyti arba kaupti kauptuku ridikus. Mes tarsi visada stengiamės susikurti atsargų ateičiai, kuri žada vien tik karą, nepriteklių, badą. Apie tokią aistrą darbuotis ir kaupti atsargas juk dauguma mūsų folkloro ir klasikinės literatūros sukurta.

Kas tradiciniu lietuvišku požiūriu yra geras žentas? Ne tas, kuris balalaika ant krosnies gulėdamas groja ir kuria operetę, o tas, kuris su pirmais gaidžiais pakirdęs ūkio darbus dirba. Kas yra gera marti? Ne ta, kuri prieš veidrodį staiposi ir svajoja apie modelio karjerą Milane, o ta, kuri kiaurą dieną valgį gamina, paskui indus suplauna, vėliau kryželiu siuvinėja.

Didžiausia vertybė mums – dirbti visą gyvenimą sąžiningai, netingėti.

Apie asmenybės formavimą

Kažkada mūsų protėviai bijojo miestų, automobilių, traukinių. Dabartinė karta nebebijo nieko, greitai net mirties nebebijos.

Visą pasaulio, taip pat ir Lietuvos, jaunimą persekioja vienas prakeiksmas – tikėjimas, kad ateityje viskas bus gerai. Tikėjimas, kad draugai grąžins skolas, brangiai apmokami darbai tik ir mėtosi gatvėje, mylimas žmogus neišduos, ligos aplenks, ilgai augintas pitonas nenugaiš. Kaip rodo gyvenimo praktika, blogi žmonės tik taip ir atsiranda – susidūrę su suaugusiųjų gyvenimo realybe ir neradę tos idealios sanklodos.

Todėl mūsų vargšėje Lietuvoje ir yra tiek daug pedagogikos ar nesibaigiančios švietimo reformos problemų. Tarsi turime vaikus paruošti suaugusiųjų gyvenimo negandoms, o kartu dar uoliau juos įtikinėjame, kad viskas bus gerai.

Taigi, kaip tėvai turėtų auklėti vaikus? Į tai atsakyta dar viduramžiais žydų Talmude: kuo greičiau išmokyti vaikus gyventi be tėvų. Išmokyti savarankiškumo, priimti sprendimus, atsakomybės. Pavyzdžiui, pagal judėjišką tradiciją vaikai laikomi suaugusiais jau nuo trylikos keturiolikos metų. Ne ta prasme, kad jiems parduoda cigaretes, įleidžia į kazino ar išduoda vairuotojo pažymėjimą. „Suaugęs“ žydišku požiūriu reiškia mokantis susidaryti ir reikšti savo nuomonę, pasirinkti poziciją ir už ją atsakyti.

Mūsų kartai buvo lengviau nei dabartiniam jaunimui, nes turėjome aiškią takoskyrą – „mes“ ir „jie“. Šaltojo karo metu „jie“ buvo blogieji kapitalistai. Žinojome, kad „anoje pusėje“ egzistuoja visos pasaulio blogybės, pavyzdžiui, pornografija ar narkotikai, o „mūsų pusėje“ to nėra, taip nedaroma. Tai padėdavo sudrausti netinkamai besielgiančiuosius ir mūsų elgsenos parametrai buvo labai aiškūs. Geri jie buvo ar blogi – tai kitas klausimas, svarbiausia tai, kad jie išvis buvo.

Šiais laikais tos takoskyros nebeliko, visi mes tapome lygūs, nesvarbu rasė, tautybė, tikėjimas, lytis. Taip ir nebeliko argumentų, kurie galėtų sulaikyti nuo netinkamo elgesio. Pavyzdžiui, matote vyrą, savo kaimyną, elgetaujantį ar besirausiantį šiukšlių konteineryje. Kaip jį sudrausite, sugėdinsite ar paskatinsite užsiimti kuo nors kitu, padoresniu ir garbingesniu? Ar sakysite jam: „Elkis kaip lietuvis“? Negerai, nacionalizmas. Ar sakysite: „Elkis kaip vyras“? Negerai, seksizmas.

Sakysite: „Elkis kaip krikščionis“? Negerai, religinis šovinizmas. O gal sakysite: „Elkis kaip baltas žmogus“? Dar blogiau, rasizmas. O gal pasakyti jam: „Elkis kaip džentelmenas“? Tai jis išvis šito žodžio nežinos, perklaus: „Kas?“

Yra madinga dėl blogos elgsenos kaltinti blogus santykius šeimoje. Su tuo visiškai nesutinku. Šeimoje su tėvais vaikai praleidžia išvis nedaug laiko, kur kas daugiau jo prabėga mokykloje, gatvėje, prie kompiuterio virtualioje erdvėje, su knyga. Vaiko pasaulėžiūra formuojasi ne namuose, ne šeimoje, o būtent bendraujant su draugais ir mokytojais. Turime pasaulio istorijoje tūkstančius pavyzdžių, kaip didžiausi „chuliganai“ ar neklaužados, paniekinę šeimos saitus, tapo žymiais verslininkais, akademikais. Ir turime tūkstančius pavyzdžių, kaip „gerų tėvų“ vaikai nuėjo šunims šėko pjauti, nes iš pasaulio tikėjosi tik šilumos ir paramos, kokią turėjo šeimose.

Apie šeimą ir vertybes

Anksčiau nešiojausi šeimos nuotrauką piniginėje, o dabar jau nebe, per kortelių gausą nebetelpa. Be to, aš kaip verslininkas turiu rinkti visus kasos čekius, kvitukus, ta makulatūra bet kurią nuotrauką suvulgarintų. Keista, kad kauti juos tenka šiais laikais, kai, regis, viskas kompiuterizuota.

Mūsų šeima lietuviška, tradicinės sanklodos, esame iš tų nykstančių šeimų, kurios gyvena be skyrybų, atsispiriame visokioms šiuo metu madingoms pagundoms ir nukrypimams. Kaip? Laikykis dešimties Dievo įsakymų, ir tavo gyvenimas susiklostys idealiai.

Abu su žmona esame verslininkai, aš turiu savo komunikacijos ir konsultacijų bendrovę, Rima – renginių organizavimo verslą. Tai padeda geriau suprasti vienam kitą. Kartu esame jau beveik du dešimtmečius.

Mūsų gyvenimo principas paprastas, kaip ir ta auksinė Biblijos taisyklė: elkis su kitais taip, kaip norėtum, kad jie elgtųsi su tavimi. Manau, kad laimingo gyvenimo šiame vulgariame pasaulyje paslaptis yra nesudėtinga: gyvenk gražiai, padoriai, parodyk aplinkai, kad šeimoje vyrauja ramybė, stabilumas, harmonija, teikianti gyvenimišką džiaugsmą, ir visi patrauks paskui tave.
Kažkaip per daug idealiai skamba? Aš mačiau mūsų tėvų šeimas, besilaikiusias tokio požiūrio, vadinasi, tai įmanoma. Yra dar Lietuvoje tokių šeimų, nors gal ir ne tiek daug, nereikia mūsų visuomenės visai į paraštes nurašyti.

Žinoma, esame įpratę pavirkauti, kad šiais laikais pasaulis ištvirkęs, paskendęs nuodėmėse. Matome tą šlykščią vyrišką madą palikti žmonas su vaikas, bėgioti paskui jaunikles, matome smurtą šeimoje, kvailų žmonių kultą. Tačiau ramybės suteikia žinojimas, kad pasaulio valdžia vis tiek dar priklauso doriesiems. Aišku, yra išimčių, bet Britanijos premjerai arba JAV prezidentai – puikus pavyzdys. Ištikimi, dori, dievobaimingi, šeimos žmonės (Ronaldas Reiganas buvo paskutinis JAV prezidentas, vedęs antrą kartą. Žinoma, Donaldas Trumpas gali šią statistiką irgi pakoreguoti).

Dukra Marija yra dvidešimt pirmojo amžiaus vaikas, turintis galimybę pamatyti pasaulį, jį pačiupinėti ir paragauti. Mes tokios galimybės neturėjome. Tačiau jos karta negali palyginti, kaip buvo ir kaip yra, skirtingai nei mes. Tai lemia požiūrių skirtumą.

Marija mokosi Vilniaus licėjuje, linksta į madą, dizainą, estetinę komunikaciją. Mano nuomone, tai profesijos, kurias galima perprasti ir be specialaus pasiruošimo, bet gal mano pasenęs požiūris. Svarbiausia, kad dukrai tai teiktų malonumą, nebe tie laikai, kad tėvai verstų būti inžinieriumi, teisininku ar stoti į karo mokyklą. Marija galvoja apie studijas užsienyje, ir aš ją suprantu – ten masteliai kur kas didesni nei Lietuvoje, ten daugiau erdvės fantazijai, daugiau įkvėpimo.

Apie darbą ir poilsį

Daug protingų ir turtingų pasaulio žmonių sakydavo: tiesiausias kelias praturtėti yra mėgstamas darbas. Mėgstamas darbas man yra pats geriausias poilsis, todėl aš nepavargstu, nors ir dirbu visą laiką, neskaičiuodamas valandų, ir naktimis, ir savaitgaliais, nes reikalų ir veiklos turiu daugybę.

Jei darai tai, kas patinka, ir atostogų nereikia. Jeigu kam reikia atostogų, tai ženklas, kad reikia keisti darbą, berods Donaldas Trumpas taip yra pasakęs. Aš tokiu ritmu „darbas – tai atostogos“ gyvenu pastaruosius dvidešimt metų. Kartais pakanka tiesiog pamiegoti aštuonias valandas, kad pailsėčiau. O kartais nuvažiuoji į kokį kurortą ir per savaitę ten taip pavargsti labiau, nei dirbdamas nuo ryto iki vakaro.

Atostogauju, žinoma, ir su šeima, bet mūsų interesai skiriasi. Žmona Rima ir dukra Marija labiau linkusios pagulėti saulutėje prie vandens, o man norisi ką nors naujo pamatyti. Prisimenu mūsų vienas atostogas Kipre. Jos norėjo maudytis, degintis, o man įdomiausia buvo britų karinė bazė, iš kurios kildavo lėktuvai bombarduoti Irako, būčiau galėjęs prie jos tvoros kiaurą dieną stovėti. Tai čia atostogos ar ne? Net neįdegiau, tik veidą, pro tą tvorą žvalgydamasis.

Taigi, atostogaujant su šeima tenka įdėti pastangų derinant interesus. Žinoma, reikia pasistengti, bet tai padeda tobulėti, leidžia pasijusti viena komanda (juokiasi). Gražu, kai ilsisi visa šeima, o ne kai po vieną važiuoja kurortinių romanų sukti, neturi, su kuo įspūdžiais pasidalyti. Pamenu, prieš porą metų važiavau vienas vakarine JAV pakrante – ir pasigailėjau. Norėjosi su kažkuo pasidžiaugti gamtos grožiu, o nebuvo šalia nei žmonos, nei dukros...

Buvau šią vasarą Maskvoje su dukra Marija, jai septyniolika su puse metų, norėjau parodyti, kaip ten žmonės gyvena, nes kiek gi galima po tą Europą važinėti. Norėjau parodyti imperijos citadelę, tamsos karalystę, bet Maskvoje viskas labai gražu, nepavyko įbauginti.
Šią vasarą su šeima dar atostogausime Kroatijoje, reikia duoklę atiduoti ir Lietuvos pajūriui, kurį mes kažkaip sugebame suvulgarinti ir išbranginti, apšnerkšti. Bet žmonėms vis tiek ten patinka, čia kaip ir su žiniasklaida: kritikuojame ją, bet be jos negalime.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
Naujienų prenumerata

Top naujienos

Prorusiški separatistai rado naują taikinį: pasakoja kraupią istoriją apie Lietuvos karius (625)

Lietuvių kariai Ukrainoje išprievartavo mažametes mergaites, o vietos pareigūnams atsisakius...

Banko akibrokštas: liepia algą pervesti į jo sąskaitą, kitaip pakels palūkanas (142)

Bankų klientai turėtų labai atidžiai skaityti pasirašomų sutarčių sąlygas ir ne visada...

S. Skvernelis apie G. Palucko komentarus dėl Astravo AE: panašu į Kremliaus ruporą papildyta 09.21 (62)

Premjeras Saulius Skvernelis sako, kad vieši Socialdemokratų partijos lyderio Gintauto Palucko...

Partijų reitinge pirmauja konservatoriai (124)

Opoziciniai konservatoriai šiuo metu turi didžiausią visuomenės palaikymą, o valdantieji...

Vilniuje pabiro konteineriai su vištomis dėl įvykio apsunkintas eismas (44)

Vilniuje Geležinio Vilko ir Ukmergės gatvių sankirtoje iš sunkiasvorio automobilio iškrito...

Ieškoma dingusi be žinios pavėžėjimo paslaugas teikianti Andžela Markevičienė (21)

Vilniaus policija ieško dingusios be žinios Andželos Markevičienės. Moteris rugsėjo 20 d....

Orai: pagaliau galėsime mėgautis rudeniu (11)

Antroje savaitės pusėje pamažu įvyks permainos. Ketvirtadienis dar nieko naujo neatneš, o nuo...

Tragedija pasibaigęs susidūrimas atvėrė labai skaudžią Lietuvos problemą (12)

Pastovūs laukinių žvėrių ir vairuotojų susidūrimai verčia susimąstyti apie tai, kad galbūt...

Pasaulį sugraudinusios šokėjos gyvenimas apsivertė: kelias iki šypsenos buvo ilgas ir skausmingas

Projekte „ Britain 's Got Talent “ su šokėjų grupe „Merseygirls“ pasirodžiusi Julia...

Vokietijos specialistų naudotų automobilių ataskaita: „Ford Mondeo“ po 100 tūkst. kilometrų (17)

DELFI su žurnalu „ Auto Bild Lietuva“ tęsia straipsnių seriją, kuriais kviečia skaitytojus...