Trylika kolekcijų, trys debiutai couture srityje ir vienas labiausiai laukiamas sezono sugrįžimas – skamba išties neprastai. Bet ar iš tikrųjų aukštosios mados naujokų darbai buvo verti dėmesio? Kai kurie jų, deja, paliko abejotiną įspūdį. Kalbos apie naująjį haute couture veidą netyla jau kelerius metus, tačiau ko vertas naujumas, jei šio „naujo“ veido nebus įmanoma atskirti nuo prêt-à-porter kolekcijų?
Mane šis klausimas ėmė kamuoti pamačius naujas Bouchra Jarrar ir Maxime Simoens aukštosios mados kolekcijas. Couture srities naujokas M. Simoensas pristatė sąlyginai neblogą kolekciją, įkvėptą vieno populiariausių šiuolaikinių stereotipų – vampyrų temos. Vampyrai vampyrais, o faktai lieka faktais: beveik pusė M. Simoenso kūrinių nė iš tolo neatrodė panašūs į aukštosios mados ateljė sukurtus drabužius.
Maxime Simoen. Scanpix nuotr.
Tačiau likusi pusė pademonstravo, kad iš dalies dizaineriui vis dėlto pavyko neblogai suderinti prieštaringą savo inspiracijos šaltinį su couture keliamais reikalavimais. Juodas šilkas ir šifonas, griežti neogotikiniai kirpimai ir, be abejo, su pasirinkta tema sietinas juodos, baltos ir raudonos spalvų derinys keletą kartų suveikė išties įspūdingai. Atrodo, kad M. Simoenso vakarinę suknelę pasirinkusi mados gerbėja patiktų ne tik grafui Drakulai, bet ir šiuolaikiškesnių pažiūrų vampyrams, pavyzdžiui, Williamui Comptonui ir Ericui Northmanui iš „Tikro kraujo“ (angl. „True Blood“).
Deja, prieš du sezonus couture srityje debiutavusios Bouchros Jarrar nauja kolekcija nenuteikia optimistiškai. Taip, mūsų dienomis aukštoji mada, ko gero, turėtų karštligiškai griebtis kiekvieno šiaudo, bet ar jai tikrai reikalingi „šiaudai“, kuriems net ir norint nebūtų įmanoma pritaikyti couture pavadinimo?
B. Jarrar yra neabejotinai talentinga, savitą stilių ir aiškią vardinio prekės ženklo plėtotės viziją turinti dizainerė. Jos griežti geometriniai siluetai, paradoksaliai išryškinantys figūros moteriškumą ir kartu žaidžiantys androginiškumo stereotipais, yra išties įspūdingi. Tačiau klausimas, ar šie drabužiai priskirtini aukštajai madai, lieka atviras, mat B. Jarrar kūrinių galima laisvai įsigyti net keliose parduotuvėse, viena kurių – Bergdorf Goodman.
Jei šis faktas privertė jus kilstelėti antakius, neskubėkite daryti išvadų. Dar vienas couture savaitės naujokas įrodė, kad ir šiuolaikinė aukštoji mada negali apsieiti be neatskiesto glamūro dozės. Tačiau „naujoku“ jį galima vadinti nebent sąlyginai.
Vargu ar kas nors abejojo, kad Giambattista Valli anksčiau ar vėliau pabandys įveikti „kutiūrinį“ mados everestą – juk daugumą jo prêt-à-porter kolekcijų galima kaipmat supainioti su aukštosios mados kūriniais.
Tiesa, debiutas pasirodė kiek prieštaringas. Neabejotinai itališkas tikrosios prabangos pojūtis vos išgyveno prispaustas G. Valli būdingos gigantomanijos, kuri neapleido ir šios kolekcijos – kai kurie milžiniški kaspinai ar išpūstos pečių linijos neatrodė itin harmoningai. Tačiau apskritai G. Valli neabejotinai pavyko išlaikyti didingą, netgi tam tikrą prasme šventinę pirmosios savo haute couture kolekcijos atmosferą.
Taigi ateityje galime tikėtis jau pademonstruotų temų kartojimo: elegantiškos baltos ir dramatiškos grafito pilkos spalvų, leopardo raštais margintų prabangių šilkinių suknelių, begalės perlų, koralų, plunksnų ir, žinoma, stambių aksesuarų. Tačiau geriausias šios kolekcijos momentas – viena įdomiausių šiuolaikinio modelių verslo atstovių Aymeline Valade, vilkėjusi neįtikėtinai dramatišką raudoną vakarinę suknelę.
Naująjį couture sezoną dauguma mados pasaulio veteranų pasirodė įdomiai, tačiau pernelyg įvairiai. Deja, žodžio „įvairiai“ šiuo atveju nevertėtų suvokti vien teigiama prasme. Pavyzdžiui, Alexis Mabille ir Anne Valérie Hash pristatė gan vidutiniškas kolekcijas. A. Mabille pasirinko netradicinį įkvėpimo šaltinį – J. de La Fontaine’o alegorines pasakėčias apie gyvūnus. Bet atrodo, kad šitokia inspiracija būtų kur kas labiau atitikusi anapilin iškeliavusio Alexanderio McQueeno talentą.
A. Mabille kolekcijoje buvo keletas itin sėkmingų kūrinių, pavyzdžiui, pristatymą pradėjusi juodais nėriniais puošta suknelė ar dramatiškai prabangi jos sesė iš juodo aksomo, dekoruota aštriais dygliais iš Swarovski kristalų ir nedviprasmiškai pavadinta „Juodasis vilkas“. Bet buvo ir nesėkmių, pavyzdžiui, plati ne itin elegantiško žalio atspalvio suknelė ar (o siaube) geltonos pėdkelnės.
Vieną couture sezoną praleidusi Anne Valérie Hash pristatė paprastus (kartais net pernelyg paprastus) kasdienius ansamblius. Juoda ir balta spalvos bei švelnūs persikiniai atspalviai, lengvi moteriški siluetai – pagrindiniai A. V. Hash braižo elementai. Bet juodi vakariniai drabužiai su klasikinio smokingo elementais sukėlė kritikų pasipiktinimą. Kai kurie jų net suabejojo A. V. Hash drabužio konstravimo galimybėmis. Kad ir kaip būtų liūdna, tenka sutikti.
Giorgio Armani šįkart pasirinko Rytų tematiką. Jo haute couture kolekcijos vinimi tapo tautinio japonų kostiumo motyvai – obi diržai, stambūs gėlių ornamentai ir tradicinio kimono kirpimo elementai. Sunku paneigti, kad šiame fone griežti G. Armani siluetai atrodė itin įspūdingai. Vargu ar šių mados namų klientės sugebės atsispirti juodo aksomo smokingams ir prabangiems vakariniams paltams.
Tačiau kiekvienas Rytų tematiką pasirinkęs dizaineris visada pernelyg rizikuoja nusiristi iki banalių klišių, o kartais net iki vulgarumo. Laimei, pono G. Armani kolekcijoms šis likimas kol kas negresia, tačiau kai kurios pseudojaponiškos citatos atrodė pernelyg tiesmukos. Beje, verta paminėti nuostabų modelių makiažą, leidžiantį daryti prielaidą, kad įvairios klasikinių juodų „strėlyčių“ variacijos dar ilgai neišeis iš mados.
Dar vienas naujas teritorijas tyrinėjęs dizaineris – Elie Saabas. Šis kūrėjas neretai sukelia be galo prieštaringas emocijas. E. Saabui tikrai netrūksta meistriškumo, couture technikos išmanymo. Tačiau jis beveik niekada neišeina už saugaus akivaizdumo teritorijos ribų, todėl jo kūriniai pernelyg dažnai stokoja elegancijos ir saiko, kitaip tariant, nematomo prisilietimo, po kurio kūrinių autorių taip lengva pavadinti talentingu.
Šįkart E. Saabui beveik pavyko išvengti įprastų banalybių. Ne, jis neatsisakė savo pamėgtų siluetų, tačiau, laimei, nusprendė vengti „sunkių“ spalvų ir pernelyg gausių siuvinėjimų. Rezultatas – nuostabiai lengva, neįtikėtinai moderni ir netikėtai skoninga kolekcija, kurios žėrinčiose vakarinėse suknelėse netgi buvo galima įžvelgti art deco prabangos elementų. Keista, kadangi E. Saabą vargu ar galima priskirti prie intelektualias citatas mėgstančių dizainerių.
Švelnumo bei lengvumo netrūko ir naujoje Givenchy couture kolekcijoje. Mes jau įpratome prie Riccardo Tisci pamėgto būdo demonstruoti aukštosios mados kolekcijas: neįtikėtino sudėtingumo ansambliais apvelkami statiški modeliai. Na gerai, beveik įpratome, nes kartais vis dėlto norisi pamatyti, kaip visos šios grožybės atrodys ant judančios, einančios moters. Kita vertus, šis būdas leidžia detaliai apžiūrėti visas smulkmenas, o tai šiuo atveju tampa svarbiausia užduotimi.
Givenchy gatavų drabužių kolekcijos pernelyg dažnai leidžia suabejoti R. Tisci meistriškumu, bet haute couture srityje jis jau keletą sezonų iš eilės sėkmingai nutildo net pačius sarkastiškiausius skeptikus. Šįkart R. Tisci mėgstama gotika buvo paįvairinta netikėtu nekaltumo prieskoniu. Be abejo, pasitelkus vien baltą spalvą neįmanoma sukurti šio efekto.
Be galo sudėtingi, daug ilgų kruopštaus darbo valandų reikalaujantys R. Tisci kūriniai kupini ramaus didingumo. Galbūt todėl šios kolekcijos herojė atrodė kaip šalta ir išmintinga Šiaurės mitologijos deivė, pasiruošusi vienus nubausti, kitus – apdovanoti. Viena svarbi smulkmena: visi deivės drabužiai atrodo be galo šiuolaikiškai.
Ne itin maloniu couture savaitės siurprizu tapo Chanel kolekcija. Tiesa, net kelios paskutinės Karlo Lagerfeldo kolekcijos galėtų vienaip ar kitaip atlikti nemalonių siurprizų vaidmenį. Tačiau mados pasaulyje Chanel vardas primena šventą Indijos karvę – apie šiuos mados namus dauguma kritikų kalba tik gerai, netaikydami jokių išimčių. Ar nevertėtų šįkart atsimerkti ir įsižiūrėti kiek įdėmiau?
K. Lagerfeldas jau seniai beveik pažodžiui kartoja vis tas pačias temas ir kartais ne itin sėkmingai bando iš jų ištrūkti. Ši kolekcija yra gan tradicinė, labai „šaneliška“: nespalvotos suknelės, elegantiški vakariniai ansambliai ir kelios tradicinio Chanel kostiumėlio variacijos. Ji tikrai nėra bloga, bet pavadinti ją gera liežuvis irgi neapsiverčia. Akivaizdu, kad mados namams Chanel reikia ne isteriškai vaikytis abejotino statuso įžymybes, o dairytis naujų idėjų ir galbūt net šviežio kūrybinio kraujo.
Mados namų Valentino dizainerių Marios Grazios Chiuri ir Piero Paolo Piccioli kolekcija buvo įkvėpta Rusijos, tiksliau, tragiškai pražuvusios jos monarchų dinastijos. Ko gero, būtent šitaip mūsų dienomis atrodytų Rusijos princesė – jai neabejotinai patiktų ir neįtikėtino santūrumo dienos ansambliai, ir be galo skoningos, o kartu neabejotinai prabangios vakarinės suknelės, ypač viena jų, pasiūta iš juodo aksomo ir dekoruota tautiniais pagoniškosios Rusijos ornamentais.
Žinoma, joks Valentino couture pristatymas neapsieina be tradicinių šių mados namų įkūrėjo braižo elementų – nesvarbu, ar jie šįkart tinka, ar ne. Šioje kolekcijoje taip pat pasirodė keli elegantiški prabangios kūno spalvos kūriniai ir, be abejo, sena gera tradicija tapusi raudona Valentino suknelė.
Galbūt pagalvojote, kad Jeanas Paulis Gaultier kiek aprimo po pavasario–vasaros couture triumfo? Anaiptol! Šio kūrėjo kolekcijos visada yra pernelyg lengvai nuspėjamos, tačiau mes juk būtent dėl to jas ir dieviname, ar ne? Žaismingu mados chuliganizmu savo karjerą pradėjęs J. P. Gaultier mūsų dienomis sėkmingai perėjo į labiausiai gerbiamų klasikų kategoriją.
Naujoje couture kolekcijoje viskas buvo tiesiog nepriekaištinga – ir juoda oda, ir plunksnos, ir neįsivaizduojamai seksualūs drabužių siluetai, ir firminis J. P. Gaultier prancūziškas koketiškumas, beje, niekada neperžengiantis vulgarumo ribos. Ant podiumo pasirodę vyrai tapo dar vienu įdomiu haute couture savaitės prieskoniu, kurio panaudoti, ko gero, nebūtų išdrįsęs joks kitas dizaineris.
O dabar pereikime prie blogiausio aukštosios mados savaitės siurprizo, kuris atkeliavo iš sunkius laikus išgyvenančių mados namų Christian Dior. Po mados pasaulį sudrebinusio skandalo, kurio centre atsidūrusiam Johnui Galliano teko atsisveikinti su pagrindinio Dior dizainerio postu, LVMH taip ir nerado tinkamos puolusio genijaus alternatyvos. Kol J. Galliano ieškojo medikų ir teisininkų pagalbos, jo pašonėje ilgus metus dirbęs Billas Gayttenas kūrė naująją Christian Dior haute couture kolekciją. Na, bent jau jam taip atrodė. Regis, kol podiumu žingsniavo jo kūriniais aprengti modeliai, šokiruotos publikos galvose sukosi tik viena mintis: „Dieve, kas tai?“ Atsakymo, deja, rasti taip ir nepavyko.
B. Gayttenas teigė, kad jį įkvėpė devintasis dešimtmetis, bet pamiršo patikslinti savo įkvėpimo šaltinį – akivaizdu, kad juo tapo ne šiaip sau abstraktūs devintojo dešimtmečio mados elementai, o drastiškiausi minėto laikmečio žvaigždės Cyndi Lauper įvaizdžiai. Norint susipažinti su šia kolekcija, tereikia peržiūrėti keletą senesnių jos klipų. Beje, aš kol kas esu linkusi manyti, kad tai buvo tiesiog pokštas. Mat jei B. Gayttenas visa tai sukūrė rimtu veidu, mados namų Christian Dior laukia labai nelinksma ateitis.
Spalio numeryje skaitykite:
Įvaizdis prieš daiktą
Grožio patarimų 90-metis
Kylam! Stiuardesių aprangos kodas
Oda: gal ir gerai, kad ne visuomet prieinama
Rokas, džiazas ir poezija. Pokalbis su dizainere Julija
Jaukios prabangos apsuptyje. Svečiuose pas garsų Lietuvos futbolininką
