Dailininkė Sigutė Ach rinkdamasi drabužius pirmiausia įsiklauso į sielos poreikius ir „nelaužo“ ištikimybės savo stiliui. „Drabužiai – tai gyvenimo pagalbininkai. Jie ne tik šildo arba saugo nuo karščio, bet ir galiausiai tampa puikiais draugais gyvenimo kelyje, atsiliepiančiais į tavo troškimus. Kai norisi, kad būtų kuo daugiau saulutės, renkuosi geltoną šaliką, kai žolės – žalią suknelę. Dažniausiai rūbai aplink mane susiburia pagal spalvų kodą.
Tiesiog būna spalva, su kuria labiau draugauju. Labai mėgstu margus, gėlėtus drabužius ir buities reikmenis. Malonių spalvų šalikas kartais visą mėnesį būna vienintelis vaistas nuo depresijos. Manau, kad kiekvienas rūbas išreiškia žmogų, jeigu yra su juo suaugęs.
Mada neseku. Iš tiesų kartais net pavėluotai pastebiu mados tendencijas, o kartais net nežinodama ją aplenkiu tik dėl to, kad kas nors labai patinka. Tačiau vis tiek liksiu hipių stiliaus šalininkė, nors jis reikštųsi tik tam tikra detale. Kad ir kokia būtų mada, man labiausiai patinka romantiški, ilgi, plevenantys rūbai, moteriškumą pabrėžiančios detalės.
Svarbiausia, kad drabužiai netrukdytų gyventi, būtų draugai, o ne varžantys ir dusinantys priešai. Į ką labiausiai atkreipiu dėmesį, kalbėdamasi su kitu žmogumi? Įvairiai, tai gali būti batai, šalikas ar skrybėlė. Tiesiog tai turėtų būti akį traukianti detalė, kurią ir apžiūriu. Iš esmės moterys yra šarkos: aptarinėja viena kitos aprangą ir ja džiaugiasi.“
Nors aktorei Virginijai Kochanskytei mados tendencijos yra žinomos, ji nesistengia joms tarnauti.
V.Kochanskytė (k.), R.Juknevičienė, D.Kutraitė, I.Martinkėnaitė, I.Serapinienė, E.Daukšienė
„Rengiuosi taip, kaip jaučiu, kaip tuo metu labiausiai norisi. Tiesa, vykstant į įvairius susitikimus, tam tikra tema diktuoja ir išraišką. Visada džiaugiuosi matydama gražiai apsirengusį žmogų. Juk iš tiesų tai akina kitus gražiau gyventi. Skirti dėmesio sielai yra svarbu, tačiau žmogus nėra vien tik siela. Indas, talpinantis mūsų dvasią, taip pat turi būti prižiūrėtas. Juk net žiūrėdami į paprasčiausią indą gilinamės ne tik į jo turinį, bet ir į išorę. Į tuos raštus, spalvas. Juk ir gamtoje auga ne vienos rūšies gėlės. Priešingai, vyrauja spalvų, formų įvairovė, o tai džiugina sielą.“
Rašytoja Sara Poisson stengiasi derinti savo stiliaus savitumą ir madą.
„Įsigydama naują rūbą visada atsižvelgiu į tai, kas jau yra mano garderobe, kad galėčiau pritaikyti prie to, ką jau turiu. Mėgstu komplektuoti ir derinti drabužius.
Pirmenybę teikiu natūraliam pluoštui. Kadangi mano biudžetas ribotas, visada atsižvelgiu ir į rūbo kainą. Ne paslaptis, kad kartais mėgstu nusipirkti ir kokybiškų dėvėtų drabužių. Į stilistus tikrai nesikreipiu, o didžiausia patarėja yra mano septyniolikmetė dukra. Pastebėjau, kad intuityviai jaučiu, kas netolimoje ateityje galėtų būti madinga, tad kurdama savo stilių dažnai šiek tiek numatau į priekį.
Žinoma, atsižvelgiu ir į vyraujančias mados tendencijas, bet nebijau jų nepaisyti ir dažnai išdrįstu įsigyti ne visai madingą drabužį. Vis dėlto mano stilius susijęs su esama mada ir kartu su ja kinta. Pokyčius labiausiai lemia noras atsinaujinti. Juk ir gyvūnai atnaujina kailį. Žinoma, kai kuriuos drabužius dėvi kelerius metus ir nesinori su jais skirtis.
Kokie pavyzdžiai mane labiausiai įkvepia? Išskirti galėčiau rašytojos Jurgos Ivanauskaitės rengimosi stilių. Turėti savitą stilių man taip pat svarbu. Todėl visada stengiuosi likti savita, bet kartu neišsiskirti iš bendro konteksto. Kas man yra stilius? Žmogus savaime yra įvairių savybių kompozicija, o stilius – tai galbūt išorinė kompozicija, artimiausia asmenybės vidinei kompozicijai. Kaip ją pavyksta sukurti ir atskleisti, priklauso nuo talento, ypač jeigu nesi toks turtingas, kad galėtum kreiptis į stilistus bei dizainerius. Talentas susikurti stilių susijęs su kitais asmenybės talentais.“
Lietuvos nacionalinės filharmonijos solistės Juditos Leitaitės teigimu, skirdamas dėmesį aprangai žmogus gerbia save ir savo pašnekovą.
„Į sceną negali išeiti apsirengęs bet kaip. Juk negali apvilti žmonių, ateinančių tavęs pažiūrėti ir paklausyti. Todėl ne tik dainavimas, bet ir išvaizda turi būti puiki. Man tikrai nesuvokiama, kaip dalis atlikėjų gali visiškai nekreipti dėmesio į aprangą ir į sceną eiti lyg į turgų.
Žiūrovą reikia gerbti. Todėl neretai prieš pasirodymą stengiuosi sužinoti, koks bus apšvietimas, kokios spalvos kėdės, užuolaidos. Kasdienius drabužius renkuosi tokius, kad pabrėžtų figūrą ir būtų patogūs. Nedėvėčiau to, kas man tikrai netinka, varžo. Todėl tikrai nesikankinu ir nenešioju aukštakulnių, negadinu sau sveikatos.
Stengiuosi, kad tokių progų „aukotis“ būtų kuo mažiau. Žinoma, tai, kas patogu, turi būti ir gražu, tokią avalynę surasti nėra lengva. Kadangi taip pat mėgstu išskirtinumą, neperku rūbų parduotuvėje – juos man visada pasiuva. Tada ne tik jaučiuosi patogiai, bet ir žinau, kad daugiau niekas tokių kaip mano neturės. Manau, kad dėmesio rūbams reikia skirti. Juk žmogus gerai jaučiasi tada, kai gerai atrodo.
Galbūt kai kas visai nekreipia į tai dėmesio, bet, mano nuomone, tai nepagarba žmogui, su kuriuo bendrauji. Būti stilingai ne taip paprasta, tam reikia skirti labai daug laiko, o aš jo tiek neturiu. Taigi, nelaikau savęs tokia. Į ką pirmiausia atkreipiu dėmesį sutikusi kitą žmogų? Tikrai ne į išvaizdą. Kur kas svarbiau yra žmogaus manieros, tonas, kalbėsena, elgesys. Tai labiau imponuoja. Žinoma, jeigu būna ypatingai apsirengęs ir tuo išsiskiria, nepastebėti neįmanoma.“
Stilius negali būti vien tik perlai ir deimantai. Tokiu atveju save atskleisti pakaktų tik storos piniginės, o tai būtų pernelyg lengva. Kur kas sudėtingesnis kelias grįstas viltingomis paieškomis, aštriais dialogais bei neišsenkančiais pašnekesiais su savimi... Surasti save ir gebėti apie tai pranešti pasauliui taip, kad šis nesudvejotų, kad atskirtų ir atpažintų tarp daugybės kitų gėlių. Iš kvapo, iš spalvos ar tiesiog iš mažiausio žiedlapio, būdingo tik jai vienai.
