Knygos, kurią galima pavartyti ne tik laikant rankose, bet ir kompiuterio ekrane atsidarius elektroninį leidinį, pristatymo vakarą skambėjo lietuvių liaudies muzika ir buvo demonstruojami Lietuvos etnografinių regionų tautiniai drabužiai.

Tautinis kostiumas – tai išeiginiai kaimiečių drabužiai, tokie, kokiais mūsų protėviai vilkėjo XIX a., kai dar kiekvienas kraštas, kiekviena parapija laikėsi savos mados, ne tokios kaip jų kaimynai.

Tačiau dažnai visiems tiems brangiems ir geidžiamiems daiktams valstiečiai neturėjo pinigų, o kartais prabangesnius rūbus buvo draudžiama dėvėti.

Senos gentinės teritorijos ir vėlesnė atskirų kraštų istorija Lietuvoje suformavo penkis etnografinius regionus, kurių gyventojai ne tik kalbėjo skirtingomis tarmėmis, bet ir jų drabužiai turėjo ypatingų, visai teritorijai būdingų bruožų.. Tai – Aukštaitija, Žemaitija, Dzūkija, Suvalkija ir Klaipėdos kraštas.

  • Audėjos aukštaitės siuvinėjo retai
  • Žemaičių atributai
  • Puošniosios dzūkaitės
  • Prabanga spinduliuojantys suvalkiečiai
  • Egzotiškieji Klaipėdos krašto žmonės

    Archajiškieji aukštaičiai

    Aukštaitija – didžiausias savo plotu Lietuvos etnografinis regionas. XIX a. aukštaičiai vilkėjo nevienodai: turtingesnėse Vakarų Aukštaitijos parapijose buvo labiau jaučiama vakarietiškų madų įtaka, sklidusi per dvarus ir miestus. Skurdesnėse dirvose įsikūrę rytiniai aukštaičiai rengėsi senoviškiau, kai kurios jų mados turėjo šį tą bendro su kaimynais gudais.

    Aukštaičių moterų kostiumai vieni iš archajiškiausių Lietuvoje. Šitame regione drabužiai iki pat XX a. pradžios buvo dekoruojami beveik vien tik audimo būdais. Ypatingai ploni ir kokybiški audiniai nuo seno buvo skiriamasis baltų genčių bruožas. Aukštaičių marškiniai, baltos lininės prijuostės, ryšimos virš languotų vilnonių sijonų, ir nuometai buvo audžiami iš plonos drobės. Kai kurie – sudėtingu vadinamojo servetinio audimo būdu.

    Juos puošia geometriniai raudonų siūlų ornamentai, paprastai – siaura juostelė drabužio pakraštyje. Ir tokia kompozicija, ir patys ornamentai yra labai seni, Aukštaitijos regione archeologai randa juos buvus jau prieš penkis tūkstančius metų. Raudona, gyvybės spalva, ne tik Aukštaitijos, bet ir visų kitų regionų liaudies tradicijose buvo labai reikšminga, simbolinė. Balti lininiai audiniai visur būdavo puošti beveik vien tik raudonai.

    Audėjos aukštaitės siuvinėjo retai

    Viena svarbiausių ir gražiausių moters kostiumo dalių – liemenėlė, siuvama iš brangių fabrikinių audinių: brokato, šilko, aksomo. Ypač puošnios buvo Vakarų aukštaičių liemenėlės, siūtos pagal 17 amžiaus madą, apvedžiotos auksiniais galionėliais, suvarstytos sidabro grandinėlėmis. 17 amžiaus mada Vakarų Aukštaitijoje paliko ir sidabrinius karolius. Rytuose puoštasi koralo arba pigesniais stikliniais vėriniais.

    Ypatingas aukštaitės kostiumo elementas, išlikęs nuo viduramžių – nuometas, kurį ryšėdavo ištekėjusios moterys. Ilgas, trijų – trijų su puse metro nuometo audeklas gana sudėtingu būdu apsupamas apie moters galvą, kaklą ir pečius, palikdamas atidengtą tik patį veidą. Išeiginio nuometo gražumui, jo drobės kokybei buvo teikiama daug reikšmės. Linus verpdavo senoviška verpste, o ne rateliu: tada jie būdavo plonesni. Buvo sakoma, kad geras tas nuometas, kurio metmenis galima pertraukti pro vestuvinį žiedą. Išeiginis nuometas turėjo būti tokio platumo, kad pakaklėje susidarytų mažiausiai trys klostės.

    Senovėje aukštaitės apsirišdavo nuometu ne tik išeigai, bet ir dirbdamos ūkio darbus. Antrojoje XIX a. pusėje, sušvelnėjus papročiams, atsirado ir paprastesnių, lengvesnių nuometo rišimo būdų. Dar vėlesnis ir paprastesnis galvos apdangalas buvo trikampiu sulenkta balta lininė skarelė, kurią ištekėjusios moterys rišdavosi mazgu pakaušyje, kaip nuometą.

    Pati lengviausia ištekėjusios moters galvos danga buvo įvairūs gobtuvėliai, kykai. Išeigai jie paprastai dėvimi po nuometu arba skara. Tada virš kaktos matosi tik jų kraštas, puoštas klostelėmis, nėriniais, karoliukais ar kaspinėlių rozetėmis. Pietrytinėje Aukštaitijoje dėvėti kykai su puošniomis ,,ausinėmis”, kyšančiomis iš po skarelės.

    Merginos galėjo būti vienplaukės. Plaukus pindavosi į kasas, paleistas ant nugaros arba sudėtas ant pakaušio. Galvą puošdavo vainiko pavidalo papuošalais. Buvo dėvimos karūnos padarytos iš kaspinų, juostelių, karoliukų, galionėlių ir kitokių blizgučių. Karūna iš šilkinio kaspino, viršuje apkaišyta dirbtinėmis gėlytėmis vadinosi ,,kalpoku”. Tai buvo specialus pamergių papuošalas, iki pat XX a. išlikęs Kupiškio apylinkėse.

    Tačiau madingiausias ir dažniausias buvo aukso spalvos galionas, vidinėje pusėje pamuštas raudonu šilku. Prie visų galvos papuošalų galėjo būti segami šilkiniai kaspinai.

    Išeigai moterys stengėsi įsitaisyti odinius batelius, o kurios jų neturėjo, avėdavo naginėmis.

    Aukštaičių vyrai, kaip ir kiti lietuviai, jei tikėsime liaudies dainomis, pėsti nevaikščiojo, tik jodinėjo. Nežinia, ar visada jie turėjo žirgus, tačiau jų išeiginis kostiumas – tai raitelio apranga: ilgos kelnės, auliniai batai, virš drobinių marškinių vilkima nedažyto milo – pilka, rusva, o Rytų Aukštaitijoje tamsiai ruda – sermėga. Vasarinis galvos apdangalas – anot svetimšalių keliautojų, retai nusiimamas – fetro skrybėlė. Rytų aukštaičių ji būdavo siaurais aukštyn atverstais bryliais, vakarinių – plačiais.

    Aukštaičių vyrai juosėsi plačiomis pintomis arba lentelėmis vytomis juostomis, o siauresnėmis juostelėmis pasirišdavo minkštos odos batų aulus, puošdavo skrybėles. Prastesnis už aulinius apavas buvo naginės, o prastesnis už vilnonę sermėgą vasarinis drabužis – lininiai trinyčiai.

    Vaikai kaime retai išeidavo į viešumą. Todėl ilgai galėjo lakstyti vienmarškiniai. Jei tekdavo kur pasirodyti, juos rengdavo tokiais pat kostiumais kaip ir suaugusius.

    Žemaičių atributai

    Žemaitija – amžina Aukštaičių priešprieša. Žiūrint į jų audinius, kartais atrodo, kad aukštaitėms ir žemaitėms buvo duoti tokie pat siūlai, tokie pat dažai, tačiau jos ėmė ir specialiai viską išaudė taip, kad kuo labiau skirtųsi vienos nuo kitų.

    Žemaičių moterys kaip ir aukštaitės vilkėjo marškinius su įaustais raudonais raštais, tačiau kitokiais, smulkesniais. Jų sijonai dažniausiai būdavo išilgai dryžuoti, labai ryškių spalvų, tarp kurių pati mėgstamiausia – raudona. Plati lininė prijuostė taip pat ištisai dryžuota raudonais smulkiais ornamentais. Ypač ryškių ir sodrių spalvų buvo Šiaurės Žemaitijos audiniai.

    Antrojoje XIX a. pusėje apatinius sijonus dar ir siuvinėdavo ryškiais, spalvingais augaliniais ornamentais. Todėl žemaitės galėjo pasikaišyti viršutinį sijoną ne tik iš reikalo, bet ir pasipuikuodamos.

    Kitas ryškus žemaičių išeiginio kostiumo elementas – raudonai – baltai languotos skaros. Dideles, sulenktas trikampiu skaras šiaurinės žemaitės siausdavo ant pečių vasarą. Į skersadryžes gūnias įsisupdavo vėsiu metu: pastarosios buvo senovinis, pirmojoje XIX a. pusėje madingas drabužis.

    Ištekėjusios moterys galvas taip pat apsirišdavo raudonlangėmis skaromis. Merginos puošėsi rangėmis iš šilkinių kaspinų. Visos galėjo ryšėti gausiai baltu kiauraraščiu siuvinėtas skareles, o moterys kartais dėvėjo ir panašiai siuvinėtus gobtuvėlius. Žemaitijoje labiausiai mėgstami buvo gintaro karoliai.

    Nuo XVIII a. žemaitės išeigai avėjo ne tik odiniais bateliais, bet ir medinėmis klumpėmis, kurios laikytos prastesniu apavu. Vyrų drabužiai Žemaitijoje buvo patyrę daugiau vakarietiškos mados įtakų. Avėjo čia taip pat auliniais batais. Sermėgas vilkėjo ne tik natūralios vilnos, bet ir dažytas, – tai buvo laikoma poniška mada – juosėjo odiniais metalu puoštais diržais, dėvėjo plačiabryles skrybėles.

    Žemaičių drabužiai išsiskiria tarp kitų regionų ypač stipriais ir efektingais spalvų ritmais. Jie turi kažką bendro su to krašto dainomis, kuriose stiprų vedantį balsą paremia ne mažiau galingas pritarimas.

    Puošniosios dzūkaitės

    Dzūkijos regione kaimiečiai vilkėjo namų darbo drabužiais ilgiau negu kitose Lietuvos vietose. Dzūkių išeiginius rūbus puošė ne tik audimo raštai, bet ir prabangiai atrodantys įvairiais būdais daryti nėriniai, balti ir spalvoti siuvinėjimai.

    Dešiniajame Nemuno krante senieji dzūkių kostiumai kai kuo priminė jų kaimynių aukštaičių aprangą: languoti sijonai, baltos siauru raudonu dryželiu apačioje puoštos prijuostės. Kai kur ištekėjusios moterys dar ryšėjo vadinamą nuometėlį – lengvesnį ir paprastesnį aukštaičių nuometo variantą. Vėlyvesni šio krašto sijonai languoti smulkiau, o naujesnės mados prijuostės – spalvotos, raštuotos smulkiai ir margai.

    Šiek tiek kitaip rengėsi Panemunių ir Užnemunės dzūkės: jos kartais audė prijuostes ir juostas sudėtinga kaišytine technika, paplitusia tarp jų kaimynių suvalkiečių. Visur Dzūkijoje buvo mėgstamos ryškių spalvų šilko liemenėlės, primenančios baroko laikų madas. Dzūkės labai vertino koralo karolius: buvo paplitę smulkūs, daugiaeiliai kaklo papuošalai. Tokių neturinčios nešiojo spalvotus stiklinius karolius.

    Moterys, kaip ir kitur, geidė batelių. Jų neturinčios ir išeigai avėjo namudiniu apavu – naginėmis arba iš storų lininių siūlų nertomis čempėmis.

    Merginos Dzūkijoje galvas labiausiai mėgo puošti aukso spalvos galionais, prie kurių dažnai segė raštuotus šilko kaspinus. Paprastesnis papuošalas buvo karūnėlė. Ištekėjusios moterys dėvėjo įvairius gobtuvėlius.

    Ypač įdomūs buvo dešiniajame Nemuno krante ilgai išlikę jaunamarčių gobtuvėliai su ilgais puošniais kabančiais raiščiais. Juos siūdavo iš plonos baltos medvilnės, o vėliau ir nerdavo vašeliu. Buvo baltų ir spalvotų, puoštų kaspinėliais, nėriniais, karoliukais gobtuvėlių. Išeigai virš jų dar gobtasi skarele, dažniausiai balta, kurią ištekėjusios moterys surišdavo mazgu ant pakaušio.

    Puošnų gobtuvėlio kraštą galėjo pakeisti jį imituojantis antkaktis. Seniausi dzūkių gobtuvėliai pasiūti iš lininių pinikų – labai senu būdu pintų tamprių nėrinių.

    Svarbiausias išeiginis vyro drabužis buvo sermėga. XIX a. pabaigoje ją pakeitė trumpas švarkas. Ir sermėgos, ir švarkai Dzūkijoje būdavo pasiūti iš nedažyto milo, puošti dekoratyvinių siūlių ornamentais, aksomo apvadais, kitokio audinio detalėmis. Marškiniai čia būdavo siuvinėti spalvotai arba baltai – šis paprotys atėjo iš Rusijos.

    Vyrai avėjo auliniais batais arba prastesniu naminiu apavu. Vasarą dėvėjo skrybėles, dažniausiai panašias į Rytų aukštaičių, su siaurais, aukštyn užverstais bryliais.

    Dzūkijoje labai svarbi moterų ir vyrų kostiumo dalis – juosta. Sunkiems viršutiniams vyrų rūbams platesnė, moterų kostiumui paprastai siauresnė, senais tradiciniais ornamentais išmarginta juosta buvo pirmasis kiekvienos mažos mergaitės audinys.

    Labiausiai paplitusios buvo rinktinės juostos, kurias ryšėdavo tiek moterys, tiek vyrai. Daug rečiau pasitaikančias kaišytines nečiojo tik moterys. Juostas dažnai audė dovanoms: merginos – vaikinams, nuotakos – vestuvių svečiams.

    Prabanga spinduliuojantys suvalkiečiai

    XIX a. Suvalkijoje gyveno daug pasiturinčių valstiečių. Jų išeiginiai drabužiai buvo siuvami iš puikios kokybės naminių ir fabrikinių audinių. Kostiumuose senos vietinės tradicijos dažnai būdavo praturtinamos naujomis idėjomis, perimtomis iš miestų bei dvarų kultūros.

    Pačioje Suvalkijoje dažnai dar išskiriami du – kapsų ir zanavykų – regionai. Išeiginiai moterų drabužiai juose šiek tiek skiriasi. Zanavykių drabužiai giminiuojasi su žemaičių ir, šiek tiek, klaipėdiškių. Ypač panašūs seniausi, XIX a. pirmosios pusės kostiumai.

    Zanavykės tada vilkėjo marškiniais su įaustais raudonais raštais, dėvėjo raudonai ornamentuotas balto lino prijuostes. Antrojoje amžiaus pusėje ir zanavykės ir kapsės marškinius siuvinėjo baltai. Visos suvalkietės audėsi išilgai dryžuotus sijonus, kitokius negu žemaitės, su viena vyraujančia spalva, dažniausiai tamsiai mėlyna arba tamsiai raudona.

    Pati įspūdingiausia suvalkietės kostiumo dalis – prijuostė. Senovines baltas prijuostes XIX a. viduryje pakeitė spalvotos kaišytinės. Tokia sudėtinga audimo technika retai aptinkama liaudies mene. Nebūta jos ir kitur Lietuvoje, išskyrus daug retesnius pabandymus kaimyninėje Dzūkijoje ir Klaipėdos krašte.

    Suvalkiečių audėjos šį sunkų audimo būdą ir pamėgtą lelijos motyvą perėmė iš profesionalių audėjų. Zanavykės mėgo įausti ornamentų eiles išilgai prijuostės, o kapsės – skersai.

    Be to, zanavykės siuvosi trumpas liemenėles su gana giliomis iškirptėmis, o kapsės mėgo gerokai ilgesnes. Ypač ilgas vilkėjo marijampolietės. Tačiau visos mėgo liemenėles iš brangių fabrikinių audinių: brokato, šilko, damasto; kai kada siuvosi ir iš skersai dryžuoto naminio pusvilnonio audinio. XIX a. pabaigoje liemenes pakeitė vienspalviai švarkeliai.

    Suvalkiečiai juostas mėgo nemažiau negu dzūkai, tik ausdavo jas savais, kiek kitokiais raštais.

    Kapsų merginos galvas puošė auksiniais galionais, daug rečiau nedidelėmis karūnėlėmis. Jų galionai buvo aukšti, kartais dar apkaišyti spalvotomis plunksnomis ar dirbtinėmis gėlėmis. Zanavykės mėgo siaurus galionėlius, o dar labiau – iš smulkių biserio karoliukų suvarstytas karolines. Ištekėjusios moterys dėvėjo gobtuvėlius su puošniais priekakčiais, o virš jų rišdavosi skaras.

    Suvalkiečių vyrai vilkėjo šviesaus milo sermėgomis, pasiūtomis pagal madą, būdingą beveik visai vakarinei Lietuvos pusei: nuo liemens kirptomis, su klostėmis užpakalyje. Vasarai siūdindavosi ir trinyčius, tokio pat sukirpimo kaip sermėgos, pasiūtus iš naminio tamsiai mėlyno dryžuoto lininio audeklo.

    Nuo XIX a. vidurio Suvalkijoje madingu tapo surdutas, siūtas iš milo, tačiau pagal miesto madą. Po surdutu buvo vilkima liemenė taip pat atkeliavusi iš miestietiškos mados.

    Vyrai susijuosdavo rinktinėmis juostomis arba odiniais diržais, panašiais į žemaičių. Avėjo auliniais batais, o galvą dengė plačiabrylėmis skrybėlėmis.

    Egzotiškieji Klaipėdos krašto žmonės

    Iš Mažosios Lietuvos, Klaipėdos krašto, mus pasiekė pačios ankstyviausios žinios apie lietuvių liaudies drabužius. Vokiečių autoriai pasakojo, kad šiame krašte žmonės rengiasi keistai ir egzotiškai, o jų rūbai kažkuo primena Rytus.

    Savitais, labai skirtingais nuo vokiečių rūbais Mažosios Lietuvos moterys vis dar vilkėjo XIX a. pirmojoje pusėje. Tuomet madoje jau buvo languoti sijonai, o ne ankstyvesnės nesusiūtos marginės. Tačiau baltos lininės prijuostės vis dar mirguliavo raudonais įaustais raštais.

    Lietuvininkės ne tik garsėjo savo plonais, preciziškais lininiais audiniais, bet ir daug siuvinėdavo. Jų drabužių dekore įdomiai persipindavo seni etninei dailei būdingi motyvai ir iš Vokietijos atkeliavę visiškai skirtingo stiliaus augaliniai ornamentai. Moterys siuvinėjo išeiginius marškinius, drobules, prie juosmens nešiojamus krepšelius, vadintus delmonais.

    Merginos vaikščiojo vienplaukės. Kasas jos supindavo į labai sudėtingas sekmadieniui daromas šukuosenas. Ištekėjusios moterys apsirišdavo galvas skarelėmis. Jaunamartės nešiojo ypatingus gobtuvus iš lininių pinikų, virš kurių prisegdavo ploną baltą šydą. XIX a. pirmojoje pusėje lietuvininkės nuotakos dar užsidėdavo senovinį aukštą fetro arba aksomo kyką, puoštą galionais ir vainikėliu.

    XIX a. viduryje lietuvininkių drabužiai pradėjo sparčiai keistis. Madingos ir priimtinos pamaldiems liuteronams tapo tamsios, ne itin ryškios spalvos, ypač juoda. Amžiaus pabaigoje moterys rengėsi elegantiškais, tamsiais, gerokai miesto madas primenančiais drabužiais. Tačiau skirtinga nuo vokiečių, savita apranga šiame krašte išliko labai ilgai, taip buvo vilkima net XX a. pradžioje. Taip lietuvininkai protestavo prieš nacionalinę priespaudą.

    Lietuvininkai vyrai gana anksti, jau XIX a. pirmojoje pusėje pradėjo sekti vakarietiškomis madomis. Tik konservatyvesnieji mūvėjo ilgomis kelnėmis ir auliniais, juosėjo juostomis. Dažnas rinkosi trumpas kelnes, megztas puskojines ir pusbačius, o juosdavosi odiniais arba siuvinėtais diržais. Plačiabrylė skrybėlė buvo būtinas ir labai retai nusiimamas tikro vyro atributas.

  • Šaltinis
    Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
    www.DELFI.lt
    Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (12)