Mados žurnalų redaktoriai seniai patarinėjo dizaineriams. Per antrąjį pasaulinį karą Diana Vreeland iš “Harper’s Bazaar” padrąsino jauną dizainerę, vardu Mildred Orrick, siekti savo idėjos kurti triko drabužius, ir nors, pasak mados istorikės Caroline Rennolds Milbank, nuopelnai buvo priskirti Claire McCardell, kurios kompanija ėmė gaminti šio stiliaus drabužius, Orrick pelnė pripažinimą už savo paprastus, tačiau inovatyvius sportinius drabužius.

Šiandien redaktoriai didina savo įtaką ne tik per žurnalus, bet ir internetu ar per labdaros fondus, kaip CFDA/Vogue fondas jauniems dizaineriams remti, pernai įkurtas Annos Wintour, “Vogue” redaktorės.

Tačiau geriausi dizaineriai – nepriklausomi. Geriausi Wintour norai gerinti mados industrijos būklę Amerikoje taipogi lėmė, galbūt nesąmoningai, stiliaus, kurį galima pavadinti “įtikti Annai”, atsiradimą. Jo įsimintiniausios formos šį sezoną – skaisčios baltos suknios (Derek Lam, Proenza Shouler), kurias sekė šiugždantys našlės šilkai ir kvakerių šukuosenos, regis, perkeltos iš devynioliktojo amžiaus dagerotipo (Vera Wang).

Vienodumas – pražūtis madai. Jis nuverčia nuo bėgių novatoriškos mados traukinį, pradėjusį riedėti dar 1930 metais Niujorke, su dizaineriais, tokiais kaip McCardell ir Elizabeth Hawes. Kaip teigė Milbank savo studijoje “Niujorko mada” (Harry Abrams, 1989): “Praktiškumas visuomet buvo amerikiečių savybė, ir amerikietiški drabužiai gali būti laikomi ne tiek meno kūriniu, kiek dizaino problemos sprendimu. Gerai išsprendus, natūralus rezultatas – elegancija.”

Ralphas Laurenas šio idealo pasiekė vakariniais kostiumais ir suknelėmis iš balto ir blyškaus prancūziško medvilnės dvigubo pločio audinio. Tai buvo netikėtai drąsi idėja ir geras pavyzdys, kaip paprasti dalykai gali būti elegantiškai ir naujai sukurti.

Savo penktadienio pasirodyme Donna Karan taipogi naudojo daug medvilnės, daugiausia imperijos stiliaus mėlynos ir juodos spalvos derinio suknelėms, išraiškingiems švarkeliams ir tiesiems pieštuko formos sijonams. Nors kolekcijose stigo idėjų, Karan panaudojus suknioms lengvą šilką, suknios įgijo pūstą efektą.

Politikai ir įžymybės pasistengė aptemdyti tai, kas kažkada buvo didu ir vis dar gali taip būti Amerikos madoje. Jei bet kuris JAV paauglys gali atpažinti Rucci drabužių meistriškumą – šį sezoną tai buvo įžambiai kirptas rusvas krepas, baltas tiulis ir šifono palaidinė su auksinėmis toreadoro kelnėmis – kodėl to negali padaryti Amerikos mados dizainerių tarybos nariai, dukart jam nesuteikę Metų dizainerio titulo? Rucci, kurio kolekciją publika sveikino plojimais atsistojus, kiekvieną sezoną pasimoko ir investuoja į kitą.

Jei tik tą patį galėtume pasakyti apie Zacas Posenas ir Wang. Posenas negalėjo susitelkti ties viena dizaino problema, kurią jis norėjo nugalėti, nors sukūrė naują rankinių liniją. Wang, kita vertus, uždavė sau per daug problemų: sukonstruotos formos ir klerko rankovės, išdavusios Albero Elbazo iš Lanvin ir Stefano Pilati iš Yves Saint Laurent įtaką. Ji padarė didžiausią Amerikos dizainerių nuodėmę: drabužius laikė meno kūriniu.

Geriausias kolekcijas šį sezoną siūlė nepriklausomi dizaineriai: Narciso Rodriguezas, Laurenas, Rucci, Francisco Costa iš Calvin Klein. Kai kuriems mažmenininkams Costa kolekcija buvo neabejotinas lyderis. “Tai naujas Amerikos mados standartas”, - sakė Robertas Burke, Bergdorf Goodman mados direktorius. – “Tokia turėtų būti Amerikos mada”. Kai Ronaldas Fraschas, Saks viceprezidentas, buvo paklaustas, kuri kolekcija buvo geriausia, jis atsakė: “Calvino Kleino”.

Nuo pirmųjų baltų drabužių iki paskutinių Costa turėjo originalių minčių apie amerikietišką nerūpestingumą ir audinius, kaip medvilnė ir muslinas. Jis sukūrė muslino sijoną paaukštintu liemeniu ir šilkinę palaidinukę, apsiūtą tiuliu, suknią kvadrato formos iškirpte su pikė audinio švarkeliu bei medvilninį kelnių kostiumą. Costa – natūraliausiai mąstantis dizaineris, kokį Amerika jau seniai turėjo.

Šaltinis
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją