Taigi pirmojo išėjimo metu viskas buvo balta – rumbuoti megztiniai, kelnės su atvartu ties kulkšnimis, lengvi bateliai. Šilko marškiniai buvo marginti japoniškais vienspalviais gėlių raštais, subtiliais, bet gausiais. Ray’aus potraukis Helmutui Bergeriui bei Visconti eros prabangai paaiškina atsitiktinį klaidingą žingsnelį, tokį kaip juodą kašmyro mantiją. Tačiau Ray’us pasižymi genialia įžvalga ir bekompromisiu tikėjimu, kad modernus vyras trokšta atrodyti puošniai. Iš čia – ir paskutiniai vakariniai drabužiai, nuo balto švarko iki frako. Pirmojoje eilėje sėdėjęs Kanye Westas entuziastingai išreiškė savo norą dėvėti viską iš šios kolekcijos – net frakus: “Jei kartais vadovaučiau orkestrui”.
Marokas – Saint Laurento legendos pamatinis akmuo, o Stefano Pilati – pagrindinis įkvėpėjas, taigi visai logiškai nuskambėjo, kai YSL kūrybos direktorius pareiškė, jog ši šalis – jo naujausios vyriškų drabužių kolekcijos įkvėpimo šaltinis. Tačiau jis turėjo omenyje ne Marakešą, o Paulą Bowlesą, Amerikos rašytoją, (liūdnai) pagarsėjusį kultūrine bei menine tremtimi Tangieryje.
Ką tai reiškė Pilati pasirodymui? Dialogą tarp Vakarų aprangos konvencijų bei nuolaidų, kurias tremtinys gali padaryti vietinei kultūrai. Labiausiai tai atsispindėjo formaliausioje aprangoje – smokingas su marokietiškomis leopardo raštų šlepetėmis, lininis vakarinis švarkas. Kasdieniškesni drabužiai – juodi kareiviško tipo marškinėliai su virvele užrišamomis kelnėmis, mėlynas megztinis aukšta atlenkiama apykakle su plačiais baltais šortais – dvelkė atsainiu Amerikos esteto, gyvenančio užsienyje, nerūpestingumu. Neskaitant žemės ir dangaus spalvų paletės, Pilati nenorėjo, kad jo marokietiški elementai virstų etniniais. Vietoje akivaizdžių egzotiškų spalvų jis naudojo kitus būdus atskleisti Šiaurės Afrikos stilių: plačios ilgos iki pat grindų drobės kelnes su atvartais; pilkšvos spalvos ir šokoladinio velveto derinį. Dar kitas keistas dalykas: Pilati vilnonį megztinį papuošė piestu atsistojusių žirgų motyvu, taip labiau primindamas Starsky.
Atrodė, kad grįžo devintasis dešimtmetis. Skambėjo Giorgio Morodero muzika; ant podiumo pasirodė smailūs batai ir šviesūs kvadratiniais pečiais kostiumai, švarkų rankovės pakeltos taip, kaip dėvėjo “Duran Duran”. Viršutinių drabužių grafiniai elementai ir kaklaraištis įtartinai panėšėjo į Karlo Lagerfeldo, o naivus žvaigždžių raštas, pasirodęs Prada šou anksčiau, čia grįžo įmantresne forma.
Pasak pačios Miuccia, svarbiausia kolekcijos dalis buvo “balti marškinėliai ir pilkos kelnės” – kitaip tariant, švarus paprastumas. Tačiau viso pasirodymo iš to negalima sukurti. Taigi marškinėlius ir kelnes apsupo kiti elementai, kaip marškiniai be apykaklių, be rankovių, pabrėžiantys jaunų modelių kaklus bei rankas, ne visai tarpusavyje derantys švarkai bei kelnės (viršus pilkas, apačia ryški arba atvirkščiai).
Ieškodamas vasariškų, romantiškų pavyzdžių naujausiai “Vuitton” vyriškų drabužių kolekcijai, Marcas Jacobsas sujungė Christopherį Atkinsą filme “Žydroji lagūna” ir Williamą Hutą “Kūno karštyje”. Tai dar kartą įrodo, kad dizainerio įžvalgos ne visada yra išties logiškos. Nėra daug dalykų, siejančių Atkinsą ir Hurtą, neskaitant to, kad abu jie gražūs, šviesiaplaukiai amerikiečiai. Tačiau galbūt to ir siekė Jacobsas. Šou buvo saulėtas ir seksualus, modeliai vilkėjo trumpus šortus, daugiausia šilko, su palaidinėmis, išryškinančiomis figūrą.
Kolekciją papildė tropinių raštų pižamos. Dar universalesni buvo balti džinsai, kurie atrodė sukurti stilingai vasarai kartu su šilko marškiniais arba mėlynu safari švarku ir nevarstomais batais. Po pasirodymo neįprastai išsipuošęs Jacobsas iš pradžių pasišaipė iš užuominos, jog kitą vasarą jis apnuoginsiąs savo kojas. “Bet”, - pridūrė jis, - “Sakiau, kad niekad nedėvėsiu kostiumo, ir pažiūrėkite į mane”.
Jil Sander liepos pirmąją išaušta nauja era, kai Rafas Simonsas oficialiai prisiima savo kaip kūrybos direktoriaus poziciją. Taigi ši kolekcija logiškai buvo regima kaip pereinamasis laikotarpis tarp Sander praeities ir ateities – ir koks sklandus šis perėjimas bus, tapo aišku, kai Simonsas užėmė savo vietą pirmoje eilėje. Jo elegantiškai paprasta išvaizda idealiai atitiko Sander įvaizdį. Tokie pat buvo ir drabužiai, sukurti laikinos komandos (atstovų spaudai teigimu, sukurti bendromis pastangomis). Jų tikslai buvo lengvumas bei harmonija, ir šių tikslų puikiai pasiekta.
Jil susižavėjimas idealizuotu šeštojo dešimtmečio amerikiečiu atsispindėjo havajietišku stiliumi sukurtuose drabužiuose – vieni marškiniai sukurti su banglenčių motyvais, kiti – stilizuotų jūros žvaigždžių, dryžuoti medvilniniai marškiniai, pailginti šortai iki kelių. Dar pridėkime mėlynas ar gelsvai rusvas kelnes (arba baltus džinsus), ir gausime tikrą kareivio Honolulu įvaizdį. Ir iš tiesų spalvų paletėje vyravo kone kareiviškas preciziškumas (mėlyna, balta, pilka, gelsvai rusva) su vieninteliu trumpo švarko raudoniu. Vienintelis netikėtumas – plonyčiai balti bateliai. Rafui veikiausiai palengvėjo, kai pamatė, jog tobulėjimui ribų dar yra.
Valentino ir Kapris tinka vienas kitam kaip Campari bei soda, ir šį sezoną dizaineris pagerbė šią paprastą tiesą pasirodymu, įkvėptu atsiminimų apie Žydrąją salą. Išsamiau kalbant, naudojamas gražaus, bet beturčio jaunuolio įvaizdis, kuris aštuntajame dešimtmetyje saloje užkariaudavo visas širdis. Kaip Valentino juos atsiminė, šie profesionalūs širdžių ėdikai (nevadinkime jų žigolo) turėjo būti geriausiai apsirengę vyrukai visame Viduržemio jūros regione.
Valentino vasara – puošnus nuotykis: dvieiliai indiško medvilninio dryžuoto audinio kostiumai arba dryžuoto medvilninio audinio šantungos švarkai, arba alyviniai zomšos šortai – bet buvo ir šviesių, lengvų užuominų. Spalvos – vanilės, rožinė, mėlyna, geltona, pistacijų, pilka – tramdė nepriekaištingai sukirptų trijų sagų kostiumų formalumą. Taipogi buvo ir žaismingų siurprizų: dryžuotas safari švarkas. Kašmyro mezginiai buvo papuošti Deco motyvais, primenančiais “Cotton Club”. Vakare, kaip įsivaizdavo dizaineris, jo jaunuolis gundys šilko bei šantungos smokingu.
Teigdamas, jog jam atsibodo svarbiausi dalykai ir ieškodamas linksmybių, Dries Van Notenas apibrėžė labai neįprastą įkvėpimo šaltinį šį sezoną: Salvadorą Dali paplūdimyje. Van Notenas įsivaizdavo Dali žengiantį į paplūdimį pižaminėmis kelnėmis bei šlepetėmis, vis dar dėvintį smokingo švarką iš ankstesnės nakties, galbūt su brokato apsiaustu, užsimestu ant pečių.
Kitos kombinacijos gali pasirodyti paprastesnės, bet Dries niekuomet nenutolsta nuo savo pagrindų – tradicijos, elegancijos, ekscentriškumo. Baltas medvilnės kostiumas su puošniomis marokietiškomis šlepetėmis; trumpas švarkas, papuoštas kaip toreadoro, su trumpomis kelnėmis; sarongas, sujuostas ties juosmeniu, kartu su apykakle bei kaklaraiščiu. Nesibaigianti dizainerio meilė drabužiams, pasakojantiems istoriją, lėmė tai, kad viskas dvelkė švelnumu, juslingumu, sustiprinamu romantiškos orkestro melodijos. Prabangiausiai kitą vasarą, ko gero, atrodys juslingos spalvos – kavos tonų safari švarkas su žydromis kelnėmis, turkiško rašto kelnės su rankomis siuvinėtomis raudonomis detalėmis.
