Kitą dieną - tas pats švarkas, tamsūs džinsai, balti marškiniai ir įspūdingas balto metalo medalionas. Žmogus, įvaizdžio klausimais konsultavęs prieš kelerius metus Eurovizijoje sublizgėjusią latvių atstovę Mariją Naumovą, stilistų mokyklos Rygoje savininkas, negali rengtis kaip eilinis klerkas.

“Kasdieniame gyvenime aš būnu gerokai kuklesnis, labiausiai vertinu drabužių patogumą ir funkcionalumą. Į tam tikrą ekstravaganciją mane pastūmėjo socialinis aspektas, auditorija stebi mano aprangą susidomėjusi”, - juokiasi K.Bogomolovas.

Įvaizdžio konsultantai

Konstantinas Bogomolovas, įvaizdžio kūrimo specialistų profesorius, Lietuvoje rengia seminarus būsimiesiems stilistams. Kol kas ši profesija mūsų šalyje tėra neatskiriama grožio industrijos dalis - stilistai daugiausiai darbuojasi organizuojant foto-sesijas, kuriant reklamas.

Praktiškas pilietis drabužius perkasi ir kirpėją renkasi pats. Tik visuomenės grietinėlės atstovai jau pajuto, kaip profesionalaus įvaizdžio kūrėjo paslaugos palengvina jų gyvenimą.

“Stilistas nėra kurios nors atskiros specialybės virtuozas - drabužių modeliuotojas ar šukuosenų bei makiažo meistras. Jis - įvaizdžio idėjos autorius ir tas žmogus, kuris žino, kur ir kaip galima ją realizuoti. Suknelę nusipirkti sugeba kiekviena normali moteris, tačiau jai reikia dar batelių, rankinės, papuošalų, šukuosenos. Išleidus tokią pačią sumą pinigų, galima atrodyti stulbinančiai arba nuobodžiai”, - stilisto paslaugas mėgina apibūdinti K.Bogomolovas, išpopuliarinęs jas Latvijoje.

Stilistas gerina santykius šeimoje

Drabužių dizaino ir siuvimo technologijos profesorius Konstantinas Bogomolovas įvaizdžio kūrėju tapo tuomet, kai niekas tiksliai nežinojo, kas tai yra.

Dabar Latvijoje stilistų paslaugomis naudojasi daugybė žmonių. Už valandą darbo su klientu jie dažniausiai gauna 75 litų užmokestį.

Tūkstančio litų paprastai pakanka sukurti naujam įvaizdžiui ir kai kurie žmonės tuo pasitenkina, išmoksta jį palaikyti patys. Tik nedaugelis be specialisto patarimo nebedrįsta nusipirkti naujo daikto.

“Vyrai, kurie domisi mada, į stilistus nesikreipia. Jie patys tampa tos srities specialistais. Vyrai kreipiasi į įvaizdžio specialistą tuomet, kai nesidomi mada, bet pajunta, kad išvaizda tapo kliūtimi jų karjeroje.

Taip atsitinka vis dažniau - firmos pageidauja, kad jų darbuotojai atrodytų patraukliai. Stilistai atlieka tą vaidmenį, kurį anksčiau atlikdavo žmonos. Tai jos vaikščiodavo po parduotuves ir tik suradusios, jų manymu, tinkamų drabužių, atvesdavo vyrą pasimatuoti.

Tačiau vyrai žmonų nuomone dažniausiai abejoja, reikalauja ją pagrįsti, todėl nereta pora parduotuvėje susipyksta. Specialistu vyrai pasitiki besąlygiškai, jei jau į jį kreipiasi, tai ir nurodymus vykdo”, - šypteli K.Bogomolovas.

Su moterimis dirbti sunkiau

Su moterimis įvaizdžio kūrėjams dirbti daug sudėtingiau. Jos specialisto nurodymus priima kritiškiau, be to, nė viena neateina pasitarti, kokį dalykinį kostiumėlį nusipirkti. Tam joms pakanka įgimto harmonijos jausmo.

Moterys, stilisto teigimu, įvaizdį keičia po 35-erių. Rengtis kaip merginai jau šiek tiek juokinga, o kaip damai - baisu.

Sulaukusios brandos, moterys dažniausiai pajunta permainų poreikį. Tuomet neretai išyra šeimos, keičiama profesija, įsimylima.

“Pakeisti įvaizdį yra kur kas lengviau ir pigiau, nei pasukti kita vaga visą savo gyvenimą. Neverta tikėti, kai klientė sako, kad nori išvaizdos permainų, tačiau nežino, kokios jos turėtų būti. Pats stipriausias psichologinis motyvas yra atrodyti jaunesnei ir seksualesnei. Kol stilistas nepasieks būtent tokio efekto, jo darbu klientė nebus patenkinta”, - sako įvaizdžio kūrėjas.

Dabar jis pats nebedirba su klientais, Rygoje įkūręs privačią stilistų mokyklą, per metus trunkančią studijų programą parengia debiutui įvaizdžio kūrėjo profesijoje. O paskui tenka domėtis naujovėmis visą gyvenimą.

Stiliaus specialistas moteriai reikalingas dažniausiai tam, kad padėtų atjaunėti, bet neatrodyti juokingai, o pabrėžtas seksualumas nevirstų vulgarumu. Čia draugės nuomonės nebepakanka, ypač jei permainos yra gana drąsios. O tik tokios duoda trokštamą efektą.

Savarankiškas ir laisvas

Konstantino Bogomolovo tėvas buvo metalurgijos inžinierius, mamos inžinerinė profesija taip pat labai techniška. Šeima gyveno Ukrainos miestelyje ir domėtis mada ten buvo gana beviltiška. Konstantinas dėkingas, kad tėvai nemėgino įkalbėti rinktis, jų manymu, praktiškesnę profesiją.

“Baigęs vidurinę mokyklą, septyniolikos metų, išvažiavau mokytis į sostinę - Kijevą. Studijavau siuvimo technologiją ir dizainą. Paskui mokiausi aspirantūroje Sankt Peterburge, ten apsigyniau mokslų daktaro disertaciją, ten susipažinau su būsimąja žmona, latve Žana Dubska. Turime šešiolikametę dukrą Paulą”, - gana šykščiai apie save pasakoja stilistas. Jis labiau linkęs valandų valandas pasakoti apie mados istoriją, slaptus jos mechanizmus, analizuoti tendencijas ir tyrinėti, ką madai geba padiktuoti šiuolaikinės įžymybės.

“Nemanau, kad sukursime stilistų dinastiją. Pats nemėgstu eiti pramintu taku, todėl beveik džiaugiuosi, kad Paula nesidomi mada. Jai mano ir Žanos profesija neatrodo labai rimta. Žana yra žinoma stilistė ne tik Latvijoje, bet ir Lietuvoje. Neketinu kaip nors daryti įtaką dukros pasirinkimui. Laisvė apsisprendžiant yra neįkainojama”, - įsitikinęs K.Bogomolovas. Po vienu stogu, regis, ankštoka ir dviem stilistams. Konstantinas ir Žana kartu nebegyvena.

Stilius ir įvaizdis

“Stilius - harmoningas kelių formų derinys. Tarkim, raukta suknelė, basutės aukšta pakulne, laisvomis bangomis krentantys ilgi plaukai leistų kalbėti apie romantinį stilių. Tačiau vien tam tikro stiliaus daiktai nepaverčia žmogaus stilingu. Kai kalbame apie stilingumą, išties turime omenyje įvaizdį.

Aprangos, balso, gyvenimo būdo, manierų visuma yra įvaizdis. Stilingas žmogus turi susikūręs tam tikrą įvaizdį”, - sako K.Bogomolovas.

Jo teigimu, vien pažvelgus į žmogų niekuomet negalima pasakyti, kokio stiliaus drabužiai jam tinka. Pirmiausia reikia žmogų pažinti. Geriausia pradėti nuo jo garderobo, senų fotografijų. Žmogui gali tikti daug kas, bet reikia rasti tai, kas tinka geriausiai. Prisipirkti madingų daiktų - tai dar nereiškia sukurti įvaizdį.

Romantikas ir nostalgiškai nusiteikęs žmogus nebūtinai turi vilkėti retro stiliaus drabužius. “Kai ieškai aprangos konkrečiam žmogui, dažniausiai negali naudotis komercine to sezono mada. Ja galima pasinaudoti rengiant medžiagą žurnalui.

Ieškai tai, kas tinka tam žmogui ir jo įvaizdžiui, o ne patari įsigyti tai, kas tuo metu madinga. Didžiosios stiliaus klaidos yra padaromos per išpardavimus. Kaip ištverti ir nenusipirkti vos prieš kelis mėnesius pasirodžiusio drabužio, kai jis kainuoja vos ne perpus?” - didžiausią pagundą įvardija įvaizdžio specialistas.

Industrija provokuoja

Tai dar nereiškia, kad finansine prasme naudingus sezoninius išpardavimus reikia išvis ignoruoti. “Negalima pirkti tą sezoną buvusių labai madingų daiktų. Kitą vasarą tas daiktas greičiausiai liks spintoje. Kabės tarsi nebylus priekaištas, bet mes jo nenorėsime, nes mes keičiamės. Galima pirkti neutralius daiktus arba ypač ekstravagantiškus, kuriems mados ritmas nieko nereiškia.

Šią vasarą bus populiarus etninis romantinis stilius. Rugpjūtį ką nors iš tokių kolekcijų reikėtų pirkti itin atsargiai, nes kitą kovą tikrai atsiras kažkas visai naujo”, - pataria K.Bogomolovas.

Jis sako, kad dar viena populiari klaida - pirkti drabužį, nes jis gražus, įdomios spalvos ar originalaus kirpimo.

Kiekvienas drabužis vertingas tik tiek, kiek jis tinka konkrečiam žmogui ir atitinka pagrindinę jo įvaizdžio idėją.

“Mada - industrija, viskas, kas sukuriama, turi būti parduota. Kiekvieną sezoną specialiai atsiranda kontrastuojantis ankstesniam stiliui. Tie, kurie nori būti visada ant mados bangos, kasmet turi keisti visą savo aprangą. Kiti, netapę mados aukomis, suranda savo stilių ir kasmet jį papildo. Tačiau jiems labai svarbu nepasiduoti madų žurnalų spekuliacijoms. Ten rašo: Išmeskite smailianosius batus” - tai tik raginimas pirkti naujus”, - sako ne vienerius metus Rygoje leidžiamo žurnalo “Lilit” mados redaktoriumi dirbęs vyriškis. Jo įsitikinimu, dabar madinga yra beveik viskas. Nemadinga tėra tai, kas buvo prieš dvejus metus.

Kai nedrąsiai pasirodo nauja mados tendencija, ją priima tik drąsiausi, tie, kuriems nemadinga tai, ką pradeda dėvėti visi. Nuo avangardinio hito iki mados senienos - dveji metai. O dar po dvejų metų tai nebeerzina senamadiškumu, nes tampa klasika.