Europos Sąjungos Komisijos delegacija Japonijoje, organizavusi dizainerių madų dienas, pažymėjo, kad susidomėjimas Lietuvos atstovų darbais buvo didžiausias, lyginant su kitais dalyviais.

Ką galima parduoti Japonijoje ir ko ne? A.Pogrebnojaus nuomone, sudalyvavus tokiame renginyje tampa labai aišku, ką galima parduoti, o ko ne. Japonai, anot dizainerio, vadovaujasi labai griežtomis taisyklėmis, todėl yra nesunkiai prognozuojami. Aleksandro ir Vidos duetas jau pirmąją parodos dieną pardavė savo žymiąją rankinę – knygą, o drabužių kolekciją užsisakė japonų parduotuvė Paryžiuje. Dėl didesnių parduotuvių užsakymų dizaineriai sakė nesantys tikri, nes japonams nebūdingas konkretumas, jie ilgai galvoja, prieš nuspręsdami, taigi pirmasis susitikimas gali nepasakyti nieko.

Kuo japonai, kaip pirkėjai, skiriasi nuo, sakykime, prancūzų? “Viskuo,- sako A.Pogrebnojus. “Pas juos viskas griežtai suskirstyta ir sudėliota į lentynėles, suklasifikuota. Atskiros parduotuvės pardavinėja tik konkrečiai amžiaus grupei skirtus drabužius. Vidos Simanavičiūtės teigimu, to, kas netelpa į japonų nustatytus rėmus, nereikia net tikėtis parduoti.

Parodoje dalyvavusi italė buvo labai nusivylusi savo nesėkme, tačiau jos “sexy” stiliaus drabužiai japonus tiesiog šokiravo. Tokie drabužiai Japonijoje nebūdingi. Anot Aušros Kartanienės, Dizainerio Giedriaus Šarkausko sesers ir projektų koordinatorės, kitoks tos kolekcijos apibūdinimas galėjo nenuteigti taip neigiamai, tačiau japonams labia svarbi yra drabužio filosofija. Todėl Giedriaus Šarkausko lininiai drabužiai, atspindintys žmogaus sąlytį su gamta, japonams buvo labai artimi, suprantama ir pati jų filosofija – natūralumas, nes Japonijoje ypač vertinamas žmogaus gebėjimas bendrauti su gamta. Aušra sako, kad labai svarbu, vežant savo kūrinius į Japoniją, iš karto žinoti, į kokią ten esančią nišą jie turi orientuotis. Tai negali būti “truputį jaunatviška, truputį ekstravagantiška”.

Vidos Simanavičiūtės teigimu, Japonijoje nėra tokio dalyko, kaip “mėgstamas stilius”. Žmonės yra įsprausti į gana griežtus rėmus, kur jiems nurodoma, kaip turi rengtis tam tikro amžiaus žmogus. Todėl moteris, jeigu jai yra virš 40 metų, negali sau leisti ekstravagantiško stiliaus rūbų. “Beprotiškai ten rengiasi tik jaunimas”,- juokiasi Vida. Verslo pasaulyje aprangos taisyklės ypač griežtos – moterys neturi dėvėti kelnių, kostiumai tradiciškai yra tik tamsūs, todėl žiūrint ryte į miesto gatvėmis į darbą skubančius japonus, jie atrodo visi vienodi.

Drabužių parduotuvės yra orientuotos į tam tikras amžiaus grupes, pavyzdžiui, jaunimui nuo 20 iki 25, nuo 25 iki 30 ir t.t. Daugiausia elegancijos gali sau leisti žmonės nuo 30 iki 40 metų, kaip tik šiai amžiaus grupei labiausiai tiko elegantiška Giedriaus Šarkausko lininių drabužių kolekcija, kurią iš karto užsisakė pirkėjai. Tik štai vėl japoniškas siurprizas – griežtai pagal taisykles gyvenantys japonai lininius drabužius nešioja tik pavasario – vasaros sezoną, o rudenį, net jeigu lapkričio mėnesį ten 20 laipsnių šilumos, rengiamasi šiltais drabužiais.

Dizaineriai juokavo, kad jiems atvykus į Tokiją balandžio pradžioje lijo lietus ir buvo gana šalta – 10 laipsnių, tačiau japonai gatvėse vaikščiojo pusnuogiai – su trumpomis rankovėmis. Paklausti, kodėl taip rengiasi, buvo gana nustebinti tokio klausimo – “juk prieš savaitę paskelbtas pavasario sezonas”.

Keistenybių lietuviai Japonijoje surado ir daugiau. Vieną vakarą viešbučio restorane jie paprašė duonos, kurią norėjo nusinešti į savo kambarį ir paskanauti su ikrais. Tačiau toks prašymas tiesiog šokiravo barmenus, jie tarpusavyje tarėsi gal 10 minučių ir… duonos neatsirado. Paklausus “kodėl”, atsakymo nebuvo - tai tiesiog nenumatyta jų instrukcijose – ir keisti gi tie lietuviai pasirodė…

Taigi, tokios yra taisyklės. Tačiau jos mūsų, vakariečių akimis, turi ir neįtikėtinai gerų pusių. Štai A.Pogrebnojus stebėjosi japonų sąžiningumu – pamirštą taksi automobilyje žurnalą vairuotojas jam už kelių valandų pristatė tiesiai į viešbutį. Neįtikėtina, tačiau sako, kad pamestą piniginę viduryje miesto tu gali surasti po pusdienio gulinčią toje pačioje vietoje net nepaliestą. Kaip bebūtų gaila, mūsų kultūroje tai būtų be galo retas reiškinys.

Kalbant apie verslą, labai svarbus japonų vertinimo kriterijus – garsių firmų, su kuriomis bendradarbiaujama, vardai bei šalys, su kuriomis bendradarbiaujama. Jiems neimponuoja skandinavai, anglai ar italai, tačiau magišką galią turi Prancūzijos vardas. Jeigu dirbi su kokia nors firma ar parduotuve Paryžiuje, į tave iš karto ima žiūrėti su gilia pagarba – tai tarsi burtažodis”,- juokavo Sandros drabužius siuvančios UAB “Audentos” direktorė Aurelija Simonaitienė. “Todėl žinia, kad Sandra dirba su prancūzų kompanija, kuri yra labai gerai žinoma Japonijoje, jiems padarė didžiulį įspūdį. Jie tuoj pat pageidavo pamatyti, ką mes siuvame tai kompanijai.” Neįprasta ir nestandartinė Sandros Straukaitės kolekcija sužavėjo Japonijos madų pasaulio atstovus ir buvo pažymėta kaip ypač originali bei kūrybiška. Sandra pakviesta dalyvauti Tokijuje liepos 20-22 d. vyksiančiame Tarptautiniame madų festivalyje, kur žada parodyti ir pavasario – vasaros kolekciją.

A.Pogrebnojus šmaikštavo, kad “jeigu jau tu patenki į Japonijos rinką, tai patenki amžiams – tai irgi numatyta jų instrukcijose". Dabar parodoje dalyvavę lietuvių dizaineriai dar laukia daugiau žinių iš Japonijos verslininkų – juk sako, kad kartais japonai galvoja net metus.

Besisvečiuodami Tokijuje lietuviai turėjo progos susipažinti ne tik su mados rinka ir verslo ypatumais, bet ir kultūra. Dizaineriai džiaugėsi, kad Lietuvos ambasados Japonijoje darbuotojų dėka galėjo aplankyti pačias įdomiausias Tokijo vietas, pasigėrėti Fudzijamos ugnikalniu bei žydinčiais sakurų sodais, paragauti unikalių japonų tautinių valgių.

Šaltinis
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją