“Tautinio kostiumo, kaip nacionalinio mūsų simbolio, kokį mes parodysime birželio 30 d. įvyksiančiame pristatyme, kelias yra gana ilgas – apie 10 metų kruopštaus, sudėtingo darbo,- sakė J.Mikutavičius. - Kai darbą pradėjome, dar negalvojome, kad kažkada rodysime tą kolekciją. Buvo manoma, kad atkursime ir tiesiog turėsime kostiumo variantus metodiniam darbui. Bet vėliau, kai ir pats tobulėji ir įgauni daugiau supratimo, kilo mintis, kad mes turime parodyti tą kolekciją visuomenei. Sunkiausias dalykas yra tas, kad žmonės atsainiai žiūri į nacionalinių drabužių kolekciją, o gal net supratimo neturi apie tai. Mes norime pakeisti žmonių mąstyseną ir parodyti, koks įdomus ir spalvingas yra tautinis kostiumas, jeigu į jį žiūrėsime kaip į visumą.”
Lietuvių liaudies kultūros centro specialistės Vidos Šatkauskienės pasiūlymu atkurta tautinio kostiumo kolekcija bus rodoma ne kaip istorinis reliktas, bet tarsi žvelgiant į ateitį. Šešiems dizaineriams buvo pasiūlyta sukurti kolekcijas tautiniais motyvais. Šio darbo ėmėsi Vilmantas Marcinkevičius su Ramune Strazdaite, Aleksandras Pogrebnojus su Vida Simanavičiūte, Julija Žilėnienė ir Sandra Straukaitė.
Anot Juozo Mikutavičiaus, labai įžvalgu yra rodyti išeitį tautiniam kostiumui, leisti jam gyventi modernesnį gyvenimą, bet naudotis tuo koloritu, spalvomis ir detalėmis, parodyti, kaip žmonės galėtų įdomiau rengtis buityje. Gal tai paskatintų žmones susikurti netgi išeiginį tautinį kostiumą.
“Mes turėsime akistatą su mūsų jaunais, bet žinomais dizaineriais ir pamatysime, kaip jie traktuoja šią temą. Ir galėsime suprasti, koks tas lietuvio kostiumas yra šiandien, kiek tai yra kosmopolitinis dalykas, kiek jis yra įtakotas mados ir kiek jame yra likę mūsų dvasios,- sakė renginio režisierius Vytenis Pauliukaitis. -Taip pat pamatysime labai gražią mūsų tautinę kolekciją. Ji sugriaus nusistovėjusią nuomonę, kad lietuvių spalvos yra blankios, prigesusios – pilka, žalsva, vos vos gelsva. Tie drabužiai žaižaruoja įvairiomis ryškiausiomis spalvomis, didžiausia spalvų gama, netikėčiausi spalvų deriniai! Aš esu nustebęs.”
“Mes tikimės truputį nustebinti ir sujudinti būsimus žiūrovus,- sakė menotyrininkė Teresė Jurkuvienė. –Lietuvių problema yra ta, kad iki šiol dauguma mūsų nesuprantame, kad yra skirtingi du dalykai, tai kostiumas, kurį tikrai nešiojo žmonės dažniausiai iki XIX a. pab. Europos šalyse ir kitas dalykas yra tautinis kostiumas, kuris yra daromas vienokiu ar kitokiu būdu remiantis tuo liaudišku. Tautiniame kostiume pasaulyje irgi egzistuoja savos mados. Tai, kas buvo daroma XX a. pradžioje, dabar jau daroma kitaip. Samprata laikui bėgant keičiasi. Jeigu mes šiandien tebestilizuosime prieškarinį stilių, kaip Lietuvoje dažniausiai yra daroma, tai vaizdas būtų toks pat, kaip ir koks “šiuolaikinis” dizaineris tebesiūtų pagal kokio 4 dešimtmečio madas ir tikėtųsi, kad visi tuos drabužius nešios ir jais žavėsis. Su tautiniu kostiumu situacija deja, tokia ir yra. Mes vis dar tebevaikštom kokiam 3-4 praeito šimtmečio dešimtmetyje pagal to laiko labai specifinę ir varganą būklę.
Maždaug nuo XX a. vid. Europoje yra nusistovėjusi dominuojanti kryptis, kad greta visokių einančių stilizacijų iki pat modernaus kostiumo pagrindu laikyti tą kiek įmanoma tikslesnį XIX aprangos atkūrimą. Lietuvoje medžiaga apie nacionalinius drabužius pradėta kaupti pavėluotai - ne XVIII a. pab., kaip kitose Europos šalyse, o tik XX a. pradžioje.
Norint atkurti tautinį kostiumą, kopijuojantį XIX a. aprangą, neužtenka pasirausti po muziejuose laikomus daiktus – dar daug ko truks, bus dalys, kurios neišliko, kurios trapios ir jautrios, bus kažkas, ko nespėta išlaikyti, o bus tik aprašymai, paminėjimai, piešinėliai. Dažniausiai neišsaugota yra kostiumo struktūra. Reikėjo labai daug dirbti, atlikti mokslinį darbą ir dabar mes tikimės parodyti gana tiksliai, kokia buvo tuometinio kaimo “mada”. Tuometinio liaudiško drabužio kartelė stovėjo gerokai aukščiau, negu dabartinės gatvės mados. Drabužiai buvo audžiami ir siuvami ne vienam sezonui ir ne vieneriems metams, tai buvo labai brangus rūbas, į kurį žmogus įdėdavo viską, ką jis galėdavo įdėti. Geriausias rūbų komplektas buvo daromas visam gyvenimui. Visokie papročiai ir nusistovėjusi tam tikra terpė, kurioje sukosi visos idėjos, ir garantavo aukštą meninį lygį, dėl ko mes tuos drabužius ir vertiname.”
Rūbų dizainerė Julija Žilėnienė sukūrė 20 ansamblių, kuriuos įkvėpė tradiciniai lietuvių liaudies drabužiai. Pradėjusią gilintis į spalvas, modelius, detales, dizainerę užbūrė lelijos simbolis, dažniausiai pasitaikantis žemaičių spalvotuose siuvinėjimuose, kapsų, zanavykų kaišytiniuose raštuose, austinėse juostose.
Lelijų motyvus J.Žilėnienė pastebėjo ir specialiai Lietuvos dailės ir muziejuje aplankiusi bažnytinių vėliavų bei kitokios liturginės atributikos parodą. Dar paskaičius lietuvių liaudies pasakų, padavimų bei legendų, dizainerei ir gimė kolekcijos pavadinimas: "Laumės pėda - lelija".
Ramunė Strazdaitė džiaugėsi pasiūlyta darbui tema ir žadėjo parodyti kolekciją iš šilko, odos, lino ir įvairiausių audinių. “Mane įkvėpė lietuvių kostiumas,- sakė Sandra Straukaitė. Šioje kolekcijoje man labai svarbus lietuvių mentalitetas. Lietuviai tikrai nėra tokie nublukę ir nublankę žmonės. Dažniausiai jie panašūs į meksikiečius (juokiasi), į Peru kultūrą, jeigu iš tikrųjų žiūrint. Man įdomu buvo į tautinį kostiumą pažvelgti visai netikėtoje situacijoje, kaip jis galėtų atrodyti.”
“Norėčiau, kad šis renginys pritrauktų plačios visuomenės, išsilavinusių žmonių dėmesį, nes tai, ką bus galima pamatyti šiame renginyje gyvai, paskui bus galima pamatyti nebent nuotraukose. Tų dalykų pačiupinėti jau neteks, jie gulės muziejuose – aš čia kalbu apie pirmąją dalį – tautinį kostiumą. Mes tai esame tik kaip moderni atsvara, šiuolaikinis žvilgsnis, perleidžiantis jį per savo prizmę, šiuolaikinę madą”. O ten tai yra nematyta istorija, griaunanti labai daug stereotipų, jeigu ne visus,- dalinosi savo mintimis dizainerė Julija Žilėnienė.
Pirmoje vakaro dalyje bus rodoma tautinių drabužių kolekcija, jai akomponuos liaudies muzikos atlikėjai, antrojoje bus demonstruojamos dizainerių interpretacijos tautinio kostiumo tema bei gros lietuvių džiazo žvaigždės: Tomas Kutavičius, Arkadijus Gotesmanas ir Vytautas Labutis, jiems padės Veronika Povilionienė bei akomponuos įvairūs instrumentai.
Bilietai į pirmąjį vakarą kainuos gerokai daugiau, nei į antrąjį (nors programos bus vienodos), nes jo metu surinktos lėšos bus skirtos labdarai. Bilietų kainos antrąjį vakarą svyruos nuo 30 iki 60 Lt.
