Ketvirtadienio vakarą, gerą pusvalandį pamaišę po Naujininkų mikrorajoną, pagaliau suradome Kaminkelio gatvę, kur gyvena prizą turėjusi gauti Vaida. Skambutis į duris ir… sugriūname į vidų: Ruslanas iš “R&V design group” su savo įrankių lagaminėliu ir pora “operatorių Kipsų”. Mus pasitinka mielas vaikinas (dabar aišku, kodėl Vaida nemainytų jo į milijoną) ir Vaida. Ruslano žvilgsnis iškart nukreiptas į merginos plaukus vertina galimybes pasireikšti.

Tačiau Vaida, dar neatsisėdusi ant kėdės, išsako savo nuomonę: “jokių “ekstrymų”, kadangi to jai neleidžia jos darbas – darbe turinti atrodyti oficialiai. Taigi, Ruslano fantazijai per didelės laisvės nėra, tačiau liūdėti nėra kada – meistro rankose mikliai sukasi žirklės, o mes nekantraudami laukiame rezultato.

Iš po plaukų pasirodančios nedrąsios Vaidos akys sulaukia palaikymo – priešais stovintis ir įdėmiai procesą stebintis jos draugas Vaidas šypsodamasis linksi galva: “viskas kol kas labai gerai”. Vaida lengviau atsidūsta – “na, jeigu tau labai gerai, tai vadinasi tikrai gerai”, suprask, nelengva vaikinui įtikti… Ruslanas ragina šypsotis, kad “plaukia būtų linksmesni” ir vis klausinėja, apie ką galvoja Vaida. Deja, tik prieš pat išeidami sužinojome, kad Vaida kitą dieną turi laikyti egzaminą, taigi, jos mintys, matyt, buvo ne tik apie plaukus.

Kai pradėjo ryškėti naujosios šukuosenos kontūrai, Ruslanas paprašė: “kai pasižiūrėsi, sakyk tiesiai, patinka ar ne. Tik nesakyk – “įdomiai” – nes tada aišku, kad nepatinka”. Nestokojanti humoro jausmo mergina, žiūrėdama į veidrodį, žinoma, paprašė priminti “tą žodį”, kurio buvo paprašyta nesakyti. Tačiau jos akys spindėjo, o draugas pritariamai šypsojosi.

Tada, kad abu “būtų gražūs”, Ruslanas pašiaušė plaukus ir Vaidui. Smagu! O po viso darbingo smagumėlio laukė gardus tortukas, kurį visi skaniai sušveitėme, linkėdami Vaidai sėkmingai išlaikyti rytdienos egzaminą ir kada nors savo gražias mintis išdėstyti knygoje. Ir neatsisakyti savo principų, nes, prisiminus Vaidos rašytus žodžius:

Milijonas niekada rytais kaip murkiantis katinas nesiglaustys prie tavęs, meiliai netraukys pagalvės iš po galvos, netampys užkloto, nežavės jo susivėlę plaukai ir apsnūdęs bučinys.

Milijonas nerašys trumpų arba ilgų elektroninių laiškų, su gramatinėm klaidom, bet visada pasibaigiančių bučinio simboliu.

Milijonas niekada negrįš namo po darbo dienos, rankoj spausdamas aplamdytų žibučių puokštelę, arba iš sodo – su baltų gėlyčių šluotele, kurias, žinau, pats skynė, galvodamas ne apie milijoną, o apie mylimą moterį.

Milijonas niekada nedarys dar daug ko, kas daroma ne už milijoną ir ne su milijonu, o tik iš meilės, pagarbos, tolerancijos, supratimo.

Ir pabaigai – Vaidos palinkėjimas:

“Visiems pavasarį linkiu milijono .... milijono saulės zuikučių mylimo žmogaus plaukuose, milijono akiplėšiškų kibirkštėlių mylimo žmogaus akyse, milijono žodžių iš mylimo žmogaus lūpų.”