Sukurta kolekcija nėra orientuota į šiandieninės mados tendencijas ir reikalavimus. Tai nevaržomas fantazijos proveržis, individuali kūrybinė raiška.

„Mūsų sukurtos „nemadingos skrybėlaitės“ dėvimos aukštuomenės vakarėliuose, gatvėje, pirtyje ir t.t. Svarbiausias išskirtinumas – žmogus, nešiojantis šį meno kūrinėlį ant galvos, pats turi būti meniška, kūrybinga, dogmų nevaržoma natūra“, - kaip susitarusios tikino „Vilniaus vilnelės“ narės.

Jos - ne menininkės profesionalės, o smalsios, darbščios, kūrybingos moterys, turinčios mylimą hobį – tekstilę.

„Susibūrėme gal prieš trejus metus, kuomet vienas draugas, su kuriuo vėlgi – likimas suvedė, paprašė išmokyti jo žmoną velti. Susitikome ir nusprendėme, kad būtų smagu suburti didesnę kompaniją – ji surinko savo drauges, norėjusias išbandyti kažkokią technologijos sritį – ir taip atsirado „Vilniaus vilnelės“, - DELFI paaiškino Vilniaus Dailės akademijos Tekstilės katedros vedėjos doc. Eglė Ganda Bogdanienė. - O idėja surengti parodą gimė rugsėjo pabaigoje, kuomet vienam leidiniui rašiau apie vilnos vėlimą ir vienas skyrelių kaip tik buvo apie kepurių vėlimą. Per vasarą padariau jų keletą, atnešiau merginoms ir nusprendėme, kad laikas imtis kažko sudėtingesnio. Anksčiau jos darydavo papuošalus, suvenyrus, o kepurę nuvelti nėra juokas jau vien dėl iškilios formos.

Ji turi būti be skylių, geros formos, kuri nepasikeistų nei vėjui pučiant, nei lietui lyjant“. Vilnos vėlimas – „dalykas užkrečiamas“

„Neturėjau jokio ryšio su menu, tiesiog atėjau pabendrauti ir vilna įvėlė mane. Patikėkite, tai labai užkrečiamas dalykas“, - juokėsi vaikų neurologė Jolanta Šeškienė. „Esame moterys, mėgstančios velti. Kaip viskas prasidėjo? Tiesiog ėjome ieškojimų keliu ir galiausiai pabandymai išaugo į aistrą. Vilna pasiduoda – viską iš jos galima padaryti, o kuo daugiau darai, tuo daugiau minčių kyla... Iš pradžių darėme papuošalus, o vėliau nusprendėme susivelti po kepurę“, - linksmai DELFI pasakojo technologijų mokytoja dirbanti Laima Kantakevičienė. Ar daug vilnos ir darbo kepurėms nuvelti reikėjo?

„Vienai kepurei nuvelti reikia apie 300 gr. vilnos. Nors tiksliai net pasakyti negaliu. Nesvėriau...“ - nusikvatojo technologijų mokytoja Aušra Petravičienė.

„Jei atsiranda skylių, reikia jas užbadyti, o tada ir vilnos reikia daugiau, - šmaikštavo L. Kantakevičienė, leidusi suprasti, kad ne vilnos kiekyje slypi esmė. – Mus žavi pats kūrybos procesas: pavyzdžiui, kepurė išeina per didelė, tada kiši ją į skalbimo mašiną, kad susitrauktų, užlankstai, papuoši... Štai čia ir yra visas smagumas!“

„Mums beprotiškai smagu būti kartu - kurti, bendrauti. Vilna neša gėrį. Egzistuoja savotiška vilnos magija... Pavyzdžiui, jei nutinka kokia nelaimė, prie vilnos išsipasakojame. Kartais juokaujame, kad susirinkusios raganaujame“, - baigdama pokalbį nusijuokė A. Petravičienė.

Šaltinis
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją