Taigi Niujorkas ir Manhatten’as, kuriam išskirtinai autorius sukūrė filmą Manhattan’as (Manhattan, 1979), tapo stilingais plačiąja prasme dar daug anksčiau nei pasirodė serialas Seksas ir miestas, įrėminantis šį ištisą, patalpintą atvirose ir uždarose erdvėse kultūros ir meno muziejų tik mados ir sekso pamokų skalėje.
Woody Allen’as (1935), kurio tikrasis vardas Allen’as Stewart’as Königsberg’as, padėjo intelektualaus filmo, apjungiančio sena ir nauja, satyrą, sąmojį ir rafinuotą humorą, mintį ir emociją, gilią filosofiją ir skaudžią realybę, pamatus, bet ir išlaikydamas būtent tokią, atrodo, tik tarp elito atstovų galėjusią iškilti kino formą.
Jis išliko labiausiai gerbiamu ir daugiausiai kartų (21) Akademijos apdovanojimų istorijoje nominuotu kūrėju. Karjerą pradėjęs kaip scenos komikas, scenarijų rašytojas tokioms populiarioms televizijos programoms kaip Edo Sullivan’o šou (The Ed Sullivan Show), Šios nakties šou (The Tonight Show), vėliau ją tęsė Brodvėjuje ir galiausiai kine. Režisierius, išskirtinai pabrėžiantis kokybės svarbą, diktavo originalų stilių ne tik filmavimo aikštelėje, tačiau ir mados užkulisiuose.
Kartu su vieno jo sėkmingiausių filmų Annie Hall (Annie Hall, 1977), pelniusio 2 Oskarus, pasirodymu išsivystė nauja moteriškų rūbų mados tendencija, pasižyminti ekstravagancija, vyriškomis drabužių kirpimo linijomis ir aptemptas palaidines pakeitusi laisvais nertiniais.
Šiame straipsnyje vengiu dar kartą leistis į šios asmenybės platesnę reprezentaciją bei daugiau nei 40-ies jo filmų pristatymą. Labiau linkčiau prisiliesti prie rafinuoto ir subtilaus kino, didžiojo miesto bei jo įvaizdžio kūrėjo komiko, rašytojo, režisieriaus, scenaristo, aktoriaus, kuris dažnai pats tampa herojumi savo filmuose, Woody Allen’o.
W.Allen’o pavyzdys dar kartą įamžina savitumo triumfą, o stiprybės šaltinis, atrodo, slypi nuoširdžiame nore įsileisti auditoriją į savo asmeninę erdvę. Čia net gi asmeninės neurozės tampa kino industrijos dalimi.
Kiekviename iš savo filmų vaizduodamas priešišikumą komformizmui, neapsisprendimui, ikonoklazmui W.Allen’as aktoriaus vaidmenyje įkūnija ne statistinį grožio etaloną, o fobijų ir nepasitikėjimo savimi kankinamą intelektualią asmenybę. Pasitelkdamas personifikaciją, kaip vieną pagrindinių scenarijaus elementų, W.Allen’as pateikia save kaip idealų egzempliorių: jis kamuojamas neurozių, paranojiškas, nepatrauklios fizinės išvaizdos, ne vienerius metus besilankantis pas psichoterapeutą Niujorko gyventojas.
Taip jis patvirtina savo frazę, jog dažnas niujorkietis yra perdėtai kankinamas neurozių, kurios išsivysto kaip skubančio, persisunkusio gyvenimo pasekmė. Paradoksalu tai, kaip kiekvienas kuria savo stilių: maskuoja išorinius trūkumus arba įvertina savąjį “aš” kaip unikalią asmenybę. Viskas prasideda nuo suvokimo, ką tu gali duoti pasauliui. Nepatrauklus fiziškai, iš pirmo žvilgsnio, atrodo, menkas žmogus gali tapti didžiu savo vertybėje, troškimu pažinti ir supažindinti.
Tik jam būdingu prigimtiniu ironiškumu savo kino filme W.Allen’as kalba ne tik apie didelėmis tapusias mažąsias pačių susikurtas ydas, bet ir socialines, globalines (rašytojas niekuomet nebijojo pabrėžti savo žydiškos kilmės, dažnai akcentuodamas žydų klausimą savo filmuose) problemas ar elito kultūrą. Beje, dėl savo rafinuoto, intelektualaus ir elitinio kino pobūdžio jis neretai suvokiamas tik kaip snobiškos orientacijos kūrėjas. Tačiau tai tik dar vienas jo bohemiško gyvenimo būdo įsitvirtinimo kine požymis. Ar gi A.Modigliani, kuris tapo ryškiausiu bohemiško gyvenimo atspindžiu, vadinome snobu?..
Susipažinimas su W.Allen’o filmu, tai kartu susitikimas su pačiu tikriausiu vintage (aukštos klasės) stiliaus atstovu, o atidus įsiklausymas į jo tikslią iki detalių, užmaskuotą nuorodomis kino kalbą atveria duris į kitą pasaulį. Jo garso takelių muzika, tampanti įrankiu jo nuostatoms ir požiūriui išreikšti, išimtinai tampa tik klasika (G.Verdi, G.Bizet, G.Gershwin, G.Rossini) ar džiazas (L.Amstrong’as, E.Fitzgerald, B.Holiday, H.James’as, D.Krall), kurio aistringas gerbėjas jis pats yra. Beje, būdamas pats puikus klarnetistas savo sceninį vardą pasirinko žymaus džiazo atlikėjo Woody Herman’o garbei.
O Niujorkas režisieriaus filmuose, gyvenantis džiazo ritmu 6-8 deš. Manhattan’o gatvėse, atrodo tik dar rafinuotesnis, iškilesnis. Ir ne tik dėl pelnyto vardo, taip būdingų blokuotų ryškiomis durimis namų alėjos ar juodai balto formato, kurį išreikšdamas pagarbą savo miestui suteikia W.Allen’as...
Visa tai dėl gilios dvasios, kurią sukuria šio talentingo kūrėjo teatrališkumas, bohema, tradicija, jo mylimų aktorių plejada (D.Keaton, M.Farow, M.Caine, S.Johanson), subtili ironija (ar net tam tikro filmo žanro parodija), Dostojevskis, iki šių dienų išlikęs skaitomiausiu rašytoju, Strindberg’as, Centrinis Parkas, Metropolitanas, meno galerijos, džiazo klubai ar net I. Bergman’o bei F. Fellini, kurie įtakojo autoriaus kūrybą, dvasia.
Turiu pripažinti: ir man sunku apčiuopti išlaikyto meno gyslą postmodernistinėje erdvėje. Perfrazuodama Woody Allen’o žodžius sutinku su režisieriumi, jog visuomet atsiras žmogus, kuris scenos atlikėjo pustoniu šlubuojantį “dainavimą” arba dailininko pavaizduotą blankų geltoną tašką geltono fono drobėje pavadins Menu.
Vis dėlto tokiu pat postmodernistiniu tonu abejodama, bet bandydama spėti su meno kritikų vis naujai paskirstomais kriterijais, minėtiesiems dėčiau “galbūt” etiketę. Visgi Manhatten’o mūza ir W. Allen’o talentu nedrįstu abejoti.
... beje, už visko visuomet slypi dar kažkas...
