Skrybėlaičių galia

Galvos apdangalai visada buvo ir tebėra meno kūriniai. Tai skatina moteris varžytis tarpusavyje, įrodinėti, kokios skrybėlaitės madingiausios, puošniausios. Karalių rūmų galvos apdangalų reikalų meistrai skrybėlaites siuvę tik rankomis. Karalius Žygimantas Augustas turėjo net specialų meistrą, kuris jo skrybėles puošė plunksnomis.

Buvo laikas, kai dama į gatvę galėjo išeiti be rankinuko, skėčio, bet be skrybėlaitės – niekada. Kiekviena skrybėlaitė rodė jos savininkės galią ir kilmę.

Didelę įtaką skrybėlaičių likimui padarė neturtingos jaunos merginos, kurios taip pat norėjo būti madingos ir stilingos, kaip ir kilmingos ir turtingos damos, todėl neišlaidavo skrybėlaitėms, o vietoj jų galvą puošė lankeliais, juostelėmis, vainikėliais, supintus plaukus apraizgydavo karoliais.

Skrybėlaitės buvo vienas iš tų apdarų, kuriuos buvo galima nusagstyti keliais kilogramais brangakmenių, tarp jų ir briliantais, safyrais, smaragdais. Jos puoštos stručių plunksnomis, apsiūtomis auksiniais siūleliais. Beje, skrybėlaičių skersmuo siekdavo ir metrą, ir daugiau.

Kuo prabangesnės buvo aukštuomenės damų šukuosenos, tuo didesnės reikėjo skrybėlaitės. XVIII a. karikatūristai savo piešiniuose kritikavo neįtikėtinai didelių šukuosenų ir skrybėlaičių savininkes. XIX a. ne tik sumažino šukuosenas ir galvos apdangalus, bet ir juos palengvino. Tačiau papuošalų nesumažino. XX a. – perversmo moteriškoje madoje laikmetis – nesugebėjo išstumti skrybėlaičių. Tačiau nusikirpusios plaukus, sutrumpinusios sijonus, apsivilkusios Koko Šanel švarkais moterys užsidėjo ir vyriškas skrybėles, o saviškes ėmė mažinti ir santūriau puošti.

Pirmosios

Vienas pirmųjų galvos apdangalų nupieštas ant antkapio Frygijoje. Tai šiaudinė skrybėlė ant vyro galvos.

Senovėje ir vyrai, ir moterys galvos beveik nedengė, nebent eidami į teatro vaidinimus. Bet galvą būtinai pridengdavo keliaudami. Taip saugotasi nuo saulės, todėl daugybė pirmųjų skrybėlių buvo plačiais kraštais. Nepasiturintys žmonės galvas apsigobdavo gyvulių, dažniausiai ožkų, kailiais, oda.

Tada ir atsirado du svarbiausi galvos apdangalų tipai: kepurė ir skrybėlė. Kepurių pirmtakai buvo vadinamieji pileus (gaubė galvą, dažniau nešioti ant pakaušio, be kraštų), o skrybėlių – petasai (aukšti, su kraštais). Kai kurie iš jų turėjo raištelius, kuriuos atstojo diržas ar paprasčiausios juostelės, todėl su tokiu galvos apdangalu buvo patogu keliauti blogu oru, o geru – buvo galima paprasčiausiai permesti ant nugaros.

Moterys galvos apdangalus nešiodavo rečiau negu vyrai. Jos galvą prisidengdavo kredemnonais, himatijų kraštais. Vyrai nešiojo apvalius odinius, smailius arba kūgio formos fetrinius galvos apdangalus, frygų kepuraites su nusvirusiais į priekį kraštais.

Kareiviai nešiojo įvairių formų šalmus su skiauterėmis ir uodegomis iš arklių, jakų arba ožkų plaukų. Kai kuriais kareivių galvos apdangalams būdingais motyvais netrukus buvo galima pamatyti papuoštas piles ar petasus.

Galvas puošė ir vainikais, kurie buvo privalomas galvos apdangalas puotose, pasilinksminimuose, šventėse. Vainikai buvo dabinami gėlėmis, medžiagų skiautėmis, pavyzdžiui, pliušo, mat manyta, kad jis neleidžia apgirsti. Augalai, iš kurių buvo pinami vainikai, sufleravo apie titulus, nuopelnus, rodė žmogaus padėtį visuomenėje. Iškilmingais momentais moterys šukuosenas prisidengdavo vualiu.

Galios ir laisvės simbolis

Nuo seniausių laikų galvos apdangalas buvo valdžios ir galios simbolis. Senovės Egipte vien faraonai galėjo nešioti plačią skepetą iš juostuoto audinio. Tik tada ant galvos buvo dedama karūna. Visi kiti egiptiečiai, išskyrus vergus, tenkinosi perukais iš augalinio pluošto. Kuo aukštesnę padėtį žmogus užėmė visuomenėje, tuo jo perukas buvo ištaigingesnis, o garbanos vešlesnės. Jeigu galvos apdangalą dovanodavo vergui, reikšdavo, kad jis tampa laisvas. Šios mažytės „laisvės kepuraitės“ buvo nusižiūrėtos nuo frygų.

Iki viduramžių populiarūs galvos apdangalai buvo pačių įvairiausių formų gobtuvai – pelerinų, skraisčių ar apsiaustų sudedamoji dalis. Kartais jų galai būdavo tokie ilgi, kad net kabojo žemiau liemens.

Galvos apdangalai tapo papuošalu ir prabangos atributu. Jie buvo siuvinėjami, puošiami plunksnų arba kailiukų pūkais, kailiu, juostelėmis, plunksnomis ir brangenybėmis. Prabangūs galvos apdangalai gaminti iš pūkų fetro.

Karolio Didžiojo dvare vienas svarbiausių apdovanojimų buvo leidimas papuošti skrybėlę arba šalmą fazanų ar gaidžio plunksnomis, o nusižengėliai privalėjo prie savo galvos apdangalų prisiūti tik nuo pastipusių mažų miško paukštelių nupešiotas plunksneles.

Viduramžiais buvo sugalvota pačių juokingiausių ir keisčiausių formų skrybėlių ir kepurių.

ХI–ХVa. galvas dengė visi. Ir kokių tik galvos apdangalų nebuvo – apvalių, kūgio, cilindro, piramidės formų. Ant galvų galima buvo išvysti pilių ir dvarų. Gotika (ХIV–ХV a.) skrybėlaites pavertė dar ekstravagantiškesnėmis, o gobtuvų galai nutįsdavo tiek, kad ėmė siekti žemę arba dar ilgesni. Ir beje, jų ilgį nustatydavo ne pats šeimininkas ar mada, o specialus potvarkis.

Dėl henino aukštino duris

Heninas – vėlyvosios gotikos dizainerių atradimas, mėgtas nepaisant bažnyčios pykčio. Princesių dėvimų heninų karkasai, pagaminti iš stipraus popieriaus arba krakmolyto audinio, siekė ne mažiau kaip metrą, freilinų ir kitų dvariškių – apie 60 centimetrų. Kuo moteris kilmingesnė, tuo aukštesnis ir labiau išpuoštas heninas – karkasus aptraukdavo šilku arba kitais brangiais audiniais. Kadangi šie galvos apdangalai buvo tokie aukšti, tekdavo paaukštinti net... duris. Manoma, kad šį galvos apdangalą 1395 m. sugalvojo ir išpopuliarino Izabelė Bavarietė.

Greičiausiai tada kaip alternatyva tokiam aukštam galvos apgaubui atsirado čepčius – iš lengvo audinio, siuvinėtais kraštais ir surišamas juostele po kaklu. Jis nuo skersvėjų apsaugodavo ausis, šildė šaltose patalpose. Netrukus šis galvos apdangalas imtas naudoti maudantis ir miegant. Jį mėgo ir vyrai, ir moterys. Vyriškas čepčius kartais būdavo su ilgu galu. Vėliau šio galvos apdangalo pirmieji atsikratė vyrai, o moterys nešiojo net iki XIX a. pabaigos.

Per skrybėlių kraštus nematė, kur eiti

Renesansas ant damų ir kavalierių galvų „uždėjo“ grakščiąsias beretes iš aksomo ar šilko, vėliau barokas jas pernelyg padidino ir apkrovė dekoratyvinėmis puošmenomis. ХVII a. Prancūzija visą aukštuomenę privertė užsidėti minkštas fetro skrybėlaites plačiais kraštais, puoštais plunksnomis (dažniausiai povų) arba lapės uodegomis. Kuo labiau skrybėlių (ir vyrų, ir moterų) kraštai platėjo, tuo daugiau toks apdangalas kėlė rūpesčių: per juos nebuvo matyti kelio, jie trukdė prie stalo, sėdant ant žirgo. Tada skrybėlių kraštus imta segti adatėlėmis.

Sakoma, kad šios idėjos autorius yra Liudvikas XIV, kurio skrybėlių platūs kraštai visiškai uždengė jo ilgus garbanotus plaukus. O karalius norėjo juos visiems rodyti. Taip ХVII a. pabaigoje ar XVIII a. atsirado trikampė. Rokoko epochoje ją pamėgo ir moterys. XVII–XVIII a. ji tapo uniformos dalimi. XVIII a. pabaigoje trikampę išstūmė dvikampė. Šis galvos apdangalas lengvai susilankstydavo, tilpo po pažastimi.

Išduodavo profesiją

XV a. galvos apdangalai išduodavo, ką jo savininkas veikia: notarai nešiojo bebro kailio kepures, teologai – juodas kepures su plokščiu keturkampiu viršumi. Dailininkai ir gydytojai pirmenybę teikė beretėms, kurias XV–XVI a. nešiojo ir vyrai, ir moterys. Kaip ir dabar, beretės tuomet buvo arba apvalios, arba keturkampės. Jas dažniausiai gamino iš aksomo, išsiuvinėdavo ir puošdavo plunksnomis. Antroje XIX a. pusėje šis galvos apdangalas užkariavo visą Europą, o nuo 1920 m. patogiai įsitaisė moterų drabužių spintose.

Rubenso ir Rembranto skrybėlaitės

Atgimimo laikų galvos apdangalams būdinga įvairovė. Nuo ХVI a. galvos apdangalų mada ėmė rūpintis ne tik vyrais, bet ir moterimis. Europos valstybėse imta dėvėti skirtingų tipų galvos apdangalus. XVI a. ypač plito didelės fetrinės skrybėlaitės. Jos buvo labai populiarios Olandijoje. Kadangi tokių skrybėlaičių galima aptikti Rubenso ir Rembranto paveiksluose, jos buvo vadinamos šių dailininkų vardais.

Vyrai ir patalpoje, ir gatvėje dėvėjo galvos apdangalus. Nusilenkdami prieš kilmingesnius asmenis arba sveikindamiesi, juos nusiimdavo visiškai, o ne kilsteldavo kaip cilindrus.

Cilindras ir katiliukas

ХVIII a. madingiausias skrybėles užsidėjo anglai. Neaukštas apvalias skrybėles iš juodojo fetro – cilindrų, kurie daugelio anglų galvas papuošė tik XIX a., pirmtakų. Cilindras kasdieniu galvos apdangalu tapo tuomet, kai dieną imta puoštis frakais. Iš pradžių buvo madingi įvairių spalvų cilindrai, ypač šviesiai pilki. Bet greitai juos išstūmė juodi. Buvo sugalvoti net sulankstomi cilindrai, dar vadinti Gibuso kepurėmis. Mat tokį galvos apdangalą, kurį buvo galima suploti iki blyno formos ir laikyti po pažastimi, 1835 m. sugalvojo paryžietis Gibusas. Iki 1914 m. toks cilindras kaip priedas prie frako buvo neatsiejama vyrų šventinių kostiumų dalis.

Paraleliai su cilindru dar nuo XVIII a. egzistavo ir kastoro kepurė iš itin aukštos kokybės gelumbės, kuri buvo gaminama iš bebrų arba ožkų pūkų. Netrukus cilindras ir kastorinė supanašėjo ir po 1850 m. atsirado katiliukas su siaurais ir lygiais kraštais bei grubiu kupolo formos viršumi. Jis visada buvo tik juodas, kartais, bet labai retai – pilkas. Londone iki XX a. vidurio katiliukas ir skėtis buvo privalomi oficialių drabužių elementai.

XVIII a. ypač intensyviai plėtojosi moterų galvos apdangalai: beformius tiurbanus ir gobtuvus pakeitė po smakru surišami čipčiai, papuošti juostelėmis, gėlėmis ir plunksnomis, ir šute – nedidelis moteriškas cilindras.

Prie Napaleono skrybėlaitės patyrė paskutinį kiek ilgesnį laikotarpį trukusį klestėjimą Daugiau tokio ištaigingumo, didybės ir įvairialypių fasonų skrybėlių istorijoje nebebuvo.

XIX a. viduryje išpopuliarėjo frygiška – nedidelė, ant aukštos šukuosenos dedama moteriška kepuraitė, tačiau amžiaus pabaigoje ją dėvėjo tik pagyvenusios moterys. Šiuolaikinės vyriškos skrybėlės gimimo data – 1882 m. rugsėjis. Velso princas Edvardas, vykdamas pasisvečiuoti pas Viljamą II, žinojo, kad jo garbei bus rengiama medžioklė, todėl princas pas skrybėlininką Francą Mėkelį užsisakė tamsiai pilko fetro skrybėlę su minkštu viršumi ir plačiais kraštais, kurie šonuose buvo užriesti.

Taip atsirado vadinamasis „hamburgeris“ – iki šiol neišeinantis iš mados galvos apdangalas. Šiandien žinomiausia šios skrybėlės atmaina – borsalino. Šie galvos apdangalai pavadinti italų skrybėlininkų šeimos, kuri pirmoji skrybėles iš fetro Europoje pradėjo siūti be pertrūkio, vardu. Dėl naujų galvos apdangalų gamybos technologijų skrybėlaitės šiek tiek atpigo ir tapo prieinamos ne vien turtingiesiems, bet ir vidutinės klasės atstovams. Taip pat atsirado daugiau galimybių pasireikšti skrybėlininkų fantazijai.

Amžininkės

IX ir XX a. sandūroje atsirado kanotjė – šiaudinė skrybėlaitė su tvirtu plokščiu apvaliu viršumi ir lygiais kraštais. Labai greitai ją ėmė nešioti ir moterys, ir vyrai. Kanotjė idėja perimta iš prancūzų jūreivių. 1910 m. retą suaugusįjį viešumoje galėdavai sutikti nedėvintį galvos apdangalo. Pasirodyti gatvėje be galvos apdangalo buvo tolygu viešai pripažinti savo palaidą elgesį.

Pirmasis pasaulinis karas galvos apdangalus paslėpė spintose. XX a. pirmaisiais dešimtmečiais itin sutrumpėjus ne tik moterų, bet ir vyrų plaukams, skrybėlaitės sumažėjo. Moterys ėmė nešioti vyriškus galvos apdangalus, kurie vis labiau erotiškėjo. Ne veltui retas erotinis reginys ir dabar neapsieina be vyriškos ant akių užsmauktos skrybėlės. Moteriškos skrybėlaitės labiau priminė apverstą prikaistuvį. Tokių skrybėlaičių paklausą dar labiau pakurstė Coco Chanel.

Šeštajame dešimtmetyje buvo skrybėlaičių siuvimo bumas, tačiau septintajame jas pakeitė perukai ir kuodai. Į britų karališkąja šeimą atėjus ledi Dianai, o JAV pasirodžius Žaklin Kenedi, susidomėjimas galvos apdangalais vėl buvo įžiebtas. Mat šios moterys ėmė rodytis vis su naujomis skrybėlaitėmis.

Faktai iš skrybėlaičių istorijos

*Pagal prancūzų tradiciją virėjo kepurę turi puošti 100 klostelių – pagal būdus, kuriais geras virėjas gali paruošti kiaušinius.

*Pagal statistiką 8 vyrai iš 10 pirmiausia dėmesį atkreipia į skrybėlėtą moterį, o ne į vienplaukę.

*Šventasis Klementas I, kepurininkų globėjas, laikomas fetro atradėju. Tai atsitiko 100 m. lapkričio 23 d.

*Viduramžiais bankrutavusieji turėjo nešioti žalias arba geltonas kepures, kad visi žinotų apie nelaimėlių gėdą.

*Fetras – aukščiausios kokybės veltinis iš triušio vilnos. XIX a. fetrui dažniausiai naudoti bebrų kailiai. Kepures iš jo vadino bebrinėmis (lotyniškai astor – bebras).

*1942 m. Anglijoje skrybėles buvo leidžiama parduoti tik plikiems pirkėjams.

*Švedijoje XVIII a. buvo dvi politinės jėgos – „skrybėlės“ ir „kepurės“. Pirmieji palaikė Prancūziją, antrieji – Rusiją. *Elnių medžiotojo kepurę – su dviem snapeliais (priekyje ir nugaroje) ir su ausinėmis – išpopuliarino Šerlokas Holmsas.

*Kinų patarlė „sijoti ryžius kepurėje“ reiškia „imtis beviltiško darbo“.

*„Pakabinti namuose kepurę“ anglams reiškia „būti šeimininku“, „ilgam įsikurti“.

* Frislende, Airijos provincijoje, buvo tokia tradicija: visi gyventojai nešiojo megztas kepuraites ant kurių užsidėdavo aukštas šilkines skrybėles, o dar ant tų – tiurbanus, o ant pastarųjų – kaporus. Todėl atsirado patarlė: „nesiginčyk su tais, kurie nenusileidžia“.

*„Suvalgyti skrybėlę?“ Kodėl gi ne, jeigu esate Škotijoje. Ten populiarus valgis – „kepurė“ iš grietinės, pieno arba sviesto. Jis valgomas tuomet, kai kažką prisiekiama. *Anglų patarlė „kalbėti pro kepurę“ reiškia „taukšti niekus“.