„Kostiumų, kaip ir viso projekto, idėjos autoriai - režisierius Kęstutis Jakštas ir projekto vadovė Nijolė Ruzgienė. Man teko garbė ir atsakomybė atlikti tik vieną iš miuziklo kūrimo dalių. Ji, žinoma, reikšminga, tačiau tai tik vienas elementas, kuris sudarys spektaklio visumą", - sako dizainerė Jolanta Talaikytė.

Užduotis sunki: tuo pačiu metu kostiumai privalėjo būti ir matomi, ir nematomi. Pagal režisieriaus sumanymą jie neturėjo disonuoti su choreografija ar scenografija. Buvo numatyta, kad į spektaklį jie įsilies kaip natūralus dalykas. „Man, kaip dizainerei, tai labai sunkus uždavinys - susitvardyti ir nekurti pavienio drabužio. Turėjau tiesiog prisitaikyti, pabūti šalia: šalia aktoriaus, scenografo, režisieriaus", - scenos kostiumų kūrimo ypatumus apibūdino J.Talaikytė.

Drabužis - metafora

Visiems „Velnio nuotakos" drabužiams būdinga viena - spalvos ir formos simbolinė reikšmė. Kitaip tariant, paltas spektaklyje nėra tik paltas. Jis yra simbolis - šalčio, skausmo, netekties. Į jį žmogus įsisiaučia, kai ieško šilumos, atramos. Lygiai taip ir sijonas nėra vien sijonas. Tai didelė audinio atraiža, veikiau imituojanti sijoną. Tai tarsi kaimo moteris ir jos linksmumas šokio sūkuryje. Kostiumai tapo metaforomis.

„Drabužis spektaklyje yra kodas. Jei personažas - kaimietė moteris, ji dėvi baltą prijuostę, kelnes, kurias galima interpretuoti ir kaip kelnes, ir kaip sijoną, ir skarelę, kuri taip pat ne drabužis, o įvaizdžio detalė. Tačiau kai kurie scenos drabužiai yra visai įprasti, tarsi savaime suprantami. Tarkime, kaimietis neapsieis be švarko, liemenės, galifė kelnių. Arkliavagis, piršlys - be marškinių, švarko", - pasakoja J.Talaikytė.

Sena pateikti naujai

Kurdama kostiumus dabartinei „Velnio nuotaikai" J.Talaikytė nesiekė pakartoti legendiniame Arūno Žebriūno filme matytų įvaizdžių. „Filmo nežiūrėjau ir nesistengiau prisiminti. Aišku, jo vaizdai tūno kažkur giliai, nes tai buvo mano vaikystės ir jaunystės filmas. Visas jo arijas mokėjau atmintinai. Žodžiu, nostalgija likusi. Likęs ir įvaizdis. Tačiau tų dalykų vengiau. Taip jau yra buvę ir taip pat niekada nebepadarysi. Ir nereikia kartoti. Juolab kad vienas iš režisieriaus užmojų buvo perkelti spektaklį į šias dienas. Tos pačios problemos, kurios buvo svarbios prieš dvidešimt, trisdešimt metų, egzistuoja ir dabar, tik šiuolaikiniame kontekste", - savo sprendimą aiškino dizainerė.

Šiuolaikiškumas iš tiesų pakeitė senąją „Velnio nuotaką". Scenoje atsirado kaskadininkų, motociklininkų. Kurdama kostiumus dailininkė nepaslėpė po skarele davatkos Uršulės, nors šiaipjau tradiciškai tai būtų įprasta. Uršulė žaismingai keičia galvos apdangalus kaip nuotaikas - vestuvinė, gedulinga, raganiška. Nelieka vietos tradicinėms kasoms. Į liaudies motyvus žvelgiama šių laikų žmogaus akimis.

„Miuziklo veiksmas vyksta Lietuvos kaime, todėl stengiamasi neatitrūkti ir nuo tautinių motyvų. Laikas šiuo atveju nesvarbus - yra akcentų, kurie išlieka nepakitę", - pabrėžia dizainerė. Tačiau tradicinius tautinius drabužius primenančios detalės sukurtos šiuolaikinėmis technologijomis. „Pavyzdžiui, kostiumų nėriniai nėra nerti - juos purškėme. Senoviškas lietuvių segėtas sijonas įgauna modernią formą ir tik primena tikrąjį tautinį kostiumą. Vis dėlto išlieka (tik pritaikytos šiems laikams) daugelis tradicinių detalių - balta spalva, langelių raštai, nėriniai, prijuostės", - dalijasi dizainerė.

Svarbu patogumas

Šiame miuzikle vaidinantiems aktoriams sceninis kostiumas yra ypač svarbus. „Velnio nuotaka" - judesio spektaklis, todėl pagrindiniai aktorių reikalavimai - kad drabužis būtų patogus, kad su juo būtų galima laisvai judėti, kad jis nevaržytų ir kad padėtų įtikimiau įkūnyti personažus. „Drabužis turi padėti vaidinti", - sako J.Talaikytė. Ji pasakoja, jog aktoriai, vos apsivilkę kostiumą, ima jį interpretuoti. Tokia aktoriaus prigimtis - dėvėdamas scenos drabužį jis tuoj pat įsijaučia į personažą. Ypač jei kostiumas patinka.