Savo ruožtu A. Mabille visų savo modelių veidus nudažė skirtingomis spalvomis, kurios užblokuodavo žvilgsnį ir suteikdavo ryškų, bet vienodą spalvinį skonį.
Ugningos rožinės spalvos ir ledinio mėlynumo kolekcija sukosi spalvų ratu tarsi įvairiaspalviai kartingai trasoje. Įdomiausia šios kolekcijos dalis buvo ne modelių veidai, nudažyti vilkimų drabužių atspalviais, bet nepadoriai didelės krepo skrybėlės, vaizdavusios pačių įvairiausių įsivaizduojamų spalvų gėles. Jų dydis buvo stulbinantis...
Jos tikrai būtų žavinga alternatyva princesei Eugenie ir princesei Beatrice, jei Phillipas Tracy nebūtų sukūręs tų skrybėlaičių, primenančių naktinius puodukus ir sprogstančius paukščius. Nepaisant to, skrybėlės pasirodė esančios naudingos, siekiant pabrėžti išryškintą liemenį ir sijonus iki žemės.
Be vaivorykštės spalvų, kurias A. Mabille parinko savo suknioms, jis pristatė vieną metalo spalvos suknelę, kuri buvo nei sidabrinė, nei auksinė, bet tarpinis variantas tarp abiejų atspalvių. Ji tikrai būtų tapusi „Gucci“ pasididžiavimu, bet, laimei, tai buvo A. Mabille originalas.
Suknelių kolekcijoje, kurią A. Mabille vadina nešiojama aukštąja mada, buvo nemažai dalykų, kuriuos buvo galima padaryti geriau. Nors šių suknelių koncepcija yra gerbtina, jų pristatymui trūko rafinuotumo, kuris būtinas aukštosios mados kolekcijai.
