Tiesa, dažnai jo nuomonė visiškai nesutampa su įsitvirtinusiais įsitikinimais, pagal kuriuos įpratome vertinti šiuolaikinę madą. Ir tai nestebina, juk A. Vasiljevas jau keletą dešimtmečių tyrinėja mados istoriją, šia tema yra parašęs begalę straipsnių ir knygų.
Šiuo metu turime unikalią galimybę susipažinti su nedidele A. Vasiljevo kolekcijos dalimi: Taikomosios dailės muziejuje Vilniuje veikia jo surengta paroda „Art deco stilius (1918–1939)“. Šia proga Vasiljevas sutiko duoti išskirtinį interviu lietuviškam „L’Officiel“. Paroda palieka itin gilų įspūdį, o kai apie apžiūrimus eksponatus pasakoja pats jų savininkas, atrodo, kad akimirksniu gali persikelti į džiazo ir flapper merginų laikmetį...
Pabendrauti su visas šias grožybes surinkusiu ir saugančiu žmogumi – kiekvieno tikro mados mylėtojo svajonė. Dar didesnis stebuklas – sužinoti jo nuomonę apie šiuolaikinę madą ir jos ateitį. Taigi apie sunkią kolekcionieriaus dalią, haute couture mirtį, Prancūzijos stilių ir mados muziejų Lietuvoje kalbamės su Aleksandru Vasiljevu.
- Aleksandrai, apžiūrėjus nuostabią Jūsų parodą, visų pirma norisi paklausti, kaip prasidėjo ši kolekcija... Jūsų knygoje „Etiudai apie madą ir stilių“ skaičiau, kad pirmąjį savo kolekcijos eksponatą įsigijote už dešimt rublių.
Taip, tai buvo XIX amžiaus Kalugos pirklio žmonos suknelė.
- Kas Jus paskatino kolekcionuoti? Gal tai buvo šeimos tradicija?
Iš dalies taip, mano tėvas kolekcionavo senovines nuotraukas, kitus antikvarinius daiktus. Drabužių jo kolekcijoje nebuvo, bet vaikystėje man itin stiprų įspūdį paliko mamos scenos kostiumai – ji buvo aktorė.
Mano šeimos nariai visada domėjosi mada ir mokėjo stilingai rengtis. Sesuo akylai sekdavo visas mados tendencijas, mama rengėsi itin elegantiškai ir taip pat nebuvo abejinga madai. Nors visada domėjausi šia sritimi, bet mes juk gyvenome Sovietų Sąjungoje – aukštosios mados pasaulis mums buvo nepasiekiamas. Mano tėvas keletą kartų lankėsi Paryžiuje, tačiau pamatyti paslaptingos šio miesto mados mes, žinoma, negalėjome.
Tais laikais net neįsivaizdavau, kad tapsiu tokio dydžio kolekcijos savininku. Joje yra per 10 000 eksponatų. Šiuo metu su Lietuvos dailės muziejaus direktoriumi Romualdu Budriu tariamės dėl pastovios ekspozicijos. Ji vadinsis „Trys Europos mados amžiai“ ir joje bus pristatomi XVIII, XIX ir XX amžių drabužiai.
Taip pat planuoju naujas parodas Rygoje, Vašingtone ir Honkonge. Vasarą dalis šios „Art deco“ parodos iškeliaus į Veneciją – ji bus eksponuojama Mados muziejuje Venecijos bienalės metu pavadinimu „S. Diagilevo epochos mada“.
Kaip matote, su šiomis suknelėmis daug keliauju. Manau, jos patenkintos (šypsosi) – juk jomis žavisi parodų lankytojai. Tai tikri meno kūriniai. Šioje parodoje matėte įvairiausių art deco epochos stilių ir skonių pavyzdžių. Kiekvienas kūrėjas moters įvaizdį interpretavo skirtingai. O juk mano parodoje pristatomi visų žymiausių ano laikotarpio mados namų kūriniai – Chanel, Jean Patou, Schiaparelli, Paquin, Vionnet, Lanvin.
Tai pirma galimybė pamatyti tokio lygio šedevrus Lietuvoje. Man malonu stebėti parodą lankančios publikos susidomėjimą. Ateina įvairių amžių, įvairių socialinių sluoksnių žmonių. Po to atsiliepimų knygoje skaitau, kad dauguma lankytojų pirmą kartą gyvenime matė šitokį grožį. Ir tai nestebina – juk šiuolaikinė mada neturi nieko bendra su kruopščiu rankų darbu. Drabužiai yra gaminami labai greitai, dideliais kiekiais, naudojant naujausias technologijas.
Žmogus, pamatęs šiuos eksponatus, supras, kad madą galima suvokti kitaip. Beje, praėjusių epochų kūriniai įkvepia ir šiuolaikinius dizainerius. Puikus pavyzdys – Juozas Statkevičius: jo kūryboje jaučiama stipri retro stiliaus įtaka, jis myli šį meną ir stengiasi jį atkartoti. Minėtas dizaineris matė didelę mano kolekcijos dalį ir jam ji paliko didžiulį įspūdį.
- O kur Jūs perkate visus šiuos nuostabius eksponatus? Lankote garsius Londono ir Paryžiaus blusų turgus?
Be abejo, lankau ir randu ten nuostabių daiktų. Blusų turgus lankau visų savo kelionių metu – Stambule, Sidnėjuje, Barselonoje, Venecijoje, Buenos Airėse... Nors, žinoma, vintažiniai garsių mados namų daiktai dažniausiai yra perkami aukcionuose. Reguliariai lankau tris svarbiausius šios srities aukcionus Londone, Paryžiuje ir Niujorke.
Pavyzdžiui, neseniai Niujorke vyko didelis aukcionas: Bruklino muziejus nusprendė parduoti savo antikvarinių drabužių kolekciją, iš viso apie 30 000 eksponatų. Šiame aukcione aš įsigijau 150 lotų. Tačiau lotas tėra pardavimo vienetas aukcione – jame gali būti viena suknelė, o gali būti dešimt.
Pavyzdžiui, viename iš mano laimėtų lotų buvo 52 moteriškos rankinės. Žinoma, tai labai retas atvejis, nes dažniausiai muziejai savo kolekcijų neparduoda. Iš esmės aukcionai – sudėtingas dalykas. Nors ir išgirstu apie įdomų aukcioną, ne visada galiu ten nuvažiuoti pats, nes labai daug dirbu. Reikia siųsti į aukcioną kitus žmones, mokėti jų apgyvendinimo išlaidas, iš jų susižinoti, kas konkrečiai siūloma renginyje. Tai labai sudėtinga.
- Manau, šie žmonės privalo būti specialiai parengti.
O taip, be abejo. Žmogus turi būti susipažinęs su šia sritimi, taip pat turėti patirties aukcionuose. Labai daug problemų kyla ir dėl transportavimo, logistikos. Malonu apžiūrėti šiuos daiktus muziejuje, bet niekas nepagalvoja apie tai, kad juos reikia supakuoti, atvežti. Be to, kiekviena suknelė yra restauruojama. Tai be galo sudėtinga – nėriniai plyšta, karoliukai byra.
Art deco epochos suknelės dažnai būna labai blogos būklės, mat tais laikais moterys mėgo lankytis vakarėliuose ir labai daug šokti. Jūs neįsivaizduojate, koks tai sudėtingas darbas.
Kolekcionavimo užkulisiai – tikras vargas. Pavyzdžiui, visus šiuos manekenus turiu vežiotis kartu su suknelėmis, mat jie visi yra skirtingų dydžių. Beje, Lietuvoje plėtojamos nuostabios restauracijos technologijos. Ant plono senovinio šilko užtepti specialūs klijai sušyla po lygintuvu ir mažos skylutės tiesiog pradingsta. Šis metodas – Lietuvos restauratorių atradimas.
- Kaip įdomu. Nors ir dirbu mados srityje, tokių dalykų neišmanau.
Nesijaudinkite, jų niekas neišmano. Visi restauracijos klausimai lieka „už kadro“. Maža to, dauguma drabužių yra tiesiog purvini, ant jų lieka kavos, vaisių dėmių. Jūs neįsivaizduojate, kaip sudėtinga išskalbti couture lygio suknelę.
- Nejaugi jas galima skalbti?
Taip, jas galima ir skalbti, ir lyginti. Šiuo metu yra daug įvairių technologijų. Pavyzdžiui, senovinę avalynę dažniausiai perku visiškai nutrintą ir suglamžytą. Į ją reikia prikimšti specialaus šilkinio popieriaus, apdoroti ją garais, kad ji atgautų pėdos formą. Tai milžiniškas darbas.
Ne, aš nesiskundžiu, tiesiog pasakoju jums kolekcionavimo paslaptis. Aš labai gerbiu visus kolekcionierius, bet kolekcionuoti tekstilės gaminius – nepaprastai sudėtinga. Vienam to padaryti neįmanoma. Be to, yra ir saugojimo subtilybių: šiuos drabužius galima saugoti tik horizontaliai. Jų negalima kabinti ant pakabų, kadangi jie tiesiog plyšta.
Dideliuose muziejuose visada yra specialių spintų, skirtų tekstilės eksponatams saugoti horizontaliai. Be to, šie drabužiai bijo drėgmės ir šviesos. Taip, senovinė mada – be galo sudėtingas dalykas.
- O kokia Jūsų, kaip mados istoriko, nuomonė apie šiuolaikinę madą? Ar ją verta tyrinėti?
Be abejo. Madą visada reikia tyrinėti. Šiuolaikinė mada labai įvairialypė: galime aptikti ir etninių motyvų, ir retro, ir casual, ir dar daug įvairiausių dalykų... Žinoma, šiuolaikinėje madoje couture nevaidina svarbaus vaidmens. Priežastis banali – nėra galimybių pasipuošti šiomis suknelėmis.
Pavyzdžiui, jomis puošiamasi per „Oskarų“ teikimo ceremoniją, bet tokio lygio švenčių pasitaiko vos porą kartų per metus. Paryžiuje šiuo metu yra tik aštuoneri mados namai, kuriantys tikrą aukštąją madą. Tai labai mažas skaičius – juk kalbame apie mados sostinę Paryžių!
Be abejo, visas tas kolekcijas reikia parduoti. Vienas haute couture drabužis kainuoja nuo 10 000 iki 200 000 eurų. Visavertėje aukštosios mados kolekcijoje turėtų būti apie šešiasdešimt modelių. Tai reiškia, kad mados namai privalo turėti dešimt klienčių ir kiekviena jų turėtų įsigyti po šešis daiktus. Žinoma, būtų malonu turėti šešiasdešimt klienčių, bet šiuo metu tai beveik neįmanoma.
- Negi iš tikrųjų yra haute couture klienčių, perkančių iškart po kelis daiktus?
Nors ir keista, taip. Pavyzdžiui, žymioji Libano kolekcionierė Muna Ajub iš karto perka po 10 ir daugiau daiktų. Bet tokių pirkėjų labai mažai. Šį tą perka Holivudo žvaigždės, šį tą – Europos aristokratija. Bėda ta, kad pati couture koncepcija neturi nieko bendra su mūsų laikmečiu. Į daugumą šiuolaikinių vakarėlių galite atvykti su džinsais. Gyvenimas tapo žymiai paprastesnis.
Couture – tai dingusio gyvenimo būdo, dingusio moteriškumo sampratos atspindys. Turiu savą aukštosios mados mirties versiją: mano manymu, ji mirė dar 1968-aisiais. Pamažu įsigalėjo vienodumas, tuo pasirūpino greitosios mados gamintojai ir pardavėjai. Kita vertus, mada niekada nemirs. Kai kalbu apie couture mirtį, tai nereiškia, kad jokios mados nebebus. Mada keisis, egzistuos kitokiais pavidalais.
Deja, liūdna matyti vieną pagrindinių posovietinių valstybių mados tendencijų – vulgarumą. Sovietų mašina sunaikino labai daug vyrų, o šiuo metu skonio neturinčios moterys stengiasi bet kokia kaina atkreipti vyrų dėmesį, todėl ir atrodo vulgariai. Be abejo, į jas kreipia dėmesį tokie patys vyrai, manantys, kad vulgarumas, apnuogintas kūnas – gražu, kad būtent šitaip turi atrodyti moteris.
O visiškai kitokio požiūrio pavyzdys – paroda, kurią ką tik matėte. Juk ją lanko labai įvairios moterys. Daugumai jų ši elegancija ir subtilumas prilygsta kelionei į kitą pasaulį. Pavyzdžiui, paveikslų galerijoje negausite šitiek teigiamų emocijų, nes reikia bent jau šiek tiek išmanyti meną. O mada – tai sritis, kurioje kiekviena moteris mano esanti ekspertė.
- Parodoje atsitiktinai nugirdau, kaip viena moteris sakė kitai: „Kaip norėčiau tokios suknelės!“
Manau, tai fantastiškas reiškinys (juokiasi). Pažiūrėkite – juk moterys iš tikrųjų ilgai stovi prie kiekvienos suknelės, ją aptaria. Labai džiaugiuosi, kad mano kolekcijos džiugina tūkstančius žmonių visame pasaulyje, ir esu įsitikinęs, kad kiekviena šalis privalo turėti mados muziejų. Mane ypač stebina Rusija – tokia didelė, estetiškai turtinga šalis, o mados muziejaus joje nėra.
- Ar neplanuojate pakeisti šios situacijos?
Taip, planų buvo, bet Rusijoje palaikymo nesulaukiau. Tačiau noriu atskleisti jums paslaptį – savo mados muziejų vis dėlto atidarysiu ir planuoju tai padaryti Lietuvoje. Lietuvos mados muziejų ketiname atidaryti Radvilų rūmuose.
- Sunku patikėti, kad turėsime savo mados muziejų...
Visada maniau, kad mano kolekcija turėtų būti saugoma muziejuje. Pavyzdžiui, šio pastato (Taikomosios dailės muziejaus) antrame aukšte iki birželio pabaigos veikia dar viena mano paroda – „Karalienės Viktorijos laikų mada“. Žmonės iš tiesų nori ją pamatyti! Pažiūrėkite – štai šioje salėje eksponuojama keramika, bet jos apžiūrėti ateis tik šia siaura sritimi besidomintys lankytojai...
- Turėtumėte ir šią salę užpildyti savo kolekcijos eksponatais.
Būtinai užpildysiu! Juk po tokių parodų moterys dažnai pakeičia požiūrį į save, savo stilių. Manau, tai labai svarbu. Tad laukite mados muziejaus Lietuvoje, laukite naujų parodų – planų turiu tikrai daug.
- O kaip vertinate Lietuvos moterų stilių?
Lietuvos moterys rengiasi kukliai, bet skoningai. Tačiau Lietuvos stilius keisis. Remiantis mano prognozėmis, Europoje bus vis stipriau juntama Rytų įtaka ir Lietuva netaps išimtimi. Į Lietuvą atvažiuos vis daugiau Rytų moterų, kuriančių visiškai kitokį įvaizdį, besivadovaujančių kitokiu mados suvokimu.
Pavyzdžiui, neseniai Vilniuje mačiau kelias turtingas kines, pasipuošusias prabangiais kailiais ir milžiniškais deimantais. Lietuvės panorės keistis, plėtoti tai, ką prancūzai vadina žodeliu chic... Manau, jūsų šalies dailiosios lyties atstovių stilius taps ryškesnis.
- Prieš porą metų esate parašęs straipsnį „Kuo pavojingi mados žurnalai“. Kaip manote, ar jie gali būti naudingi?
Taip, be abejo. Mados žurnalai informuoja apie mados pasaulyje vykstančius procesus, lavina skonį. Šiuo metu publikai ypač reikalingi žurnalai, kuriuose spausdinamos geros fotosesijos, kokybiški analitiniai straipsniai.
Pats skaitau labai daug mados žurnalų. Keletą metų rašiau stambiausiems Rusijos mados žurnalams. Tiesa, knygas rašyti man sekasi kur kas geriau – šiuo metu esu išleidęs 29. Bet mados žurnalų vaidmuo vis dėlto yra svarbus. Žinoma, ekonomikos krizės metu nedidelių šalių gyventojai turi mažai galimybių pirkti prabangos prekes, bet tai nereiškia, kad nereikia domėtis mada, jos procesais.
- Savo straipsniuose ir interviu dažnai kalbate apie „blogą toną“ (pranc. „mauvais ton“). Kas yra blogas tonas šiuolaikinėje madoje?
Kiekviena šalis turi savo blogą toną. Blogas tonas – tai mados kodekso pažeidimas, o juk kiekvienoje šalyje šis kodeksas kitoks.
- 1982 metais išvažiavote iš Sovietų Sąjungos į Prancūziją. Kaip Jus pasitiko Paryžius, kas patiko, o kas ne?
Sunku pasakyti, kas nepatiko. Manau, patiko viskas – juk atvažiavau iš šalies, kurioje beveik nebuvo informacijos apie madą, stilių. Patekau į kitą pasaulį, patyriau begalę nepaprastų spalvingų įspūdžių. Man Paryžius yra ypatinga vieta – esu šiam miestui be galo dėkingas. Tik čia galėjau tapti mados istoriku ir surinkti šią nuostabią kolekciją. Už tai esu dėkingas Paryžiui – jis pasidalijo su manimi savo prabanga.
- Viename interviu esate pasakęs: „Prancūzijoje daug skonio, bet visiškai nėra stiliaus.“ Kodėl taip manote?
Tai savotiškas paradoksas, tačiau Prancūzijoje stiliaus iš tikrųjų nėra. Prancūzai turi puikų skonį, jaučia spalvas, formas, bet šalies istorija lėmė, kad retai būdavo laikomasi bendro, vientiso stiliaus, jis dažnai buvo keičiamas.
- Baigiant pokalbį norisi paklausti: kaip manote, kodėl šiuolaikinė mada šitiek dėmesio skiria prekių ženklams ir logotipams?
Tai visiška beskonybė. O polinkis rinktis drabužius su matomais logotipais – beskonybės viršūnė. Žmogus, neturintis savo nuomonės apie tai, kaip jis turėtų atrodyti, su malonumu įsigis drabužį su aiškiai matomu užrašu Dolce & Gabbana ar Versace.
Šitaip vartotojai kompensuoja skonio trūkumą: jiems atrodo, kad dizaineriai, kurių kūryba žymima šiais logotipais, negali klysti. Parodoje nematėte nė vieno drabužio su logotipu, tiesa? O juk tai visame pasaulyje žinomų mados namų kūriniai! Anuomet juos atpažindavo pagal vieniems ar kitiems mados namams būdingą stilių, tai visiškai kitoks suvokimo lygis.
Iš tikrųjų logomanija yra naujas reiškinys, atsiradęs tik XX amžiaus pabaigoje, ir aš puikiai suvokiu, kam tai buvo padaryta. Šitokiu būdu yra apgaunami pirkėjai. Vartotojas, perkantis daiktą su ryškiu logotipu, turi žinoti, kad moka tik už šį užrašą, juolab kad kokybė dažnai neatitinka kainos.
- Taip, kokybė pastaruoju metu smunka.
Matote, ir jūs tai pastebėjote! Esu tikras, jei mados rinka nesikeis, kokybė smuks ir toliau. Tačiau tikiu, kad mados pasaulio laukia didelės permainos.
