Tačiau Lietuvoje vis dar intensyviai eskaluojama kita problema: problemiški mokiniai, kitoks jų elgesys ir bendravimas. Nesusimąstoma, kad dabartinei, vadinamajai Z kartai, gali būti visiškai netinkama pati mokymosi sistema, kuri buvo sėkmingai taikoma Y kartai bei ankstesnėms. Z kartos vaikai dažnai pasižymi hiperaktyvumu, negalėjimu susikaupti ties viena veikla, tačiau tiek pedagogams, tiek tėvams dar sunku suvokti, kad šiuos vaikus reikia ne drausminti, o ieškoti būdų, kaip padėti jiems mokytis.
Tai, kas slypi po raide „Z“
Dabartinių vaikų išskirtinumą bei nepritapimą prie nusistovėjusios švietimo sistemos nulemia skirtumas tarp kartų. Šio skirtumo svarbą pabrėžia socialinių mokslų daktarė, edukologė ir mokslininkė stažuotoja Ilona Valantinaitė.
„Sociologai, suskirstę visuomenę į kartas, Z kartai priskiria gimusiuosius 1995–2012 m., o Y kartai – gimusiuosius 1977–1994 m. Didžiausias šių kartų ryšys – šeima. Tai yra tėvai ir vaikai, kurie dažniausiai švaisto laiką bandydami įpiršti vieni kitiems savą požiūrį, o ne siekia pažinti vieni kitus“, - lygina I. Valantinaitė.
Skirtumai tarp Y ir Z kartų neapsiriboja vien nesutampančiu požiūriu į tą pačią mokymosi sistemą ar įpročius – juos pasufleruoja ir tam tikri nusistovėję, pačioms kartoms būdingi principai. Sociologai akcentuoja, kad vien nuo požiūrio į konkrečią veiklą gali priklausyti ir tai veiklai atlikti skirtų priemonių pasirinkimas. Tas pats šiuo atveju galioja ir mokymo bei mokymosi metodikoms.
„Y kartos atstovai, kitaip tariant tėvai, mielai ir produktyviai dirba komandoje, o tuo metu Z kartos atstovai dažniau renkasi individualią veiklą, kur nereikia su niekuo tartis, derintis ar ieškoti kompromisų. Pavyzdžiu galėtų būti ir bendravimo forma: jei telekomunikacijų bendrovės džiaugiasi Y kartos vartotojais, kurių sąskaitas sudaro mokestis už pokalbius, tai Z kartos vartotojai mieliau renkasi komunikaciją trumposiomis SMS žinutėmis ir virtualias erdves. Deja, šį pasirinkimą lemia ne ekonominiai skaičiavimai, o Z kartai būdingos asmeninės savybės“, - pabrėžia I. Valantinaitė.
Be to, atsiradus Z kartai, pasikeitė bei nusistovėjo tiek Z, tiek Y kartų požiūris į technologijas. Y, arba tėvų karta, užėmė labiau įvairių technologijų kūrėjų, tobulintojų ar taisytojų poziciją, o Z karta, visiškai natūraliai, perėmė vartotojo vaidmenį. Tai sąlygoja neperskiriamą Z kartos vaikų prisirišimą prie technologijų – be jų ši karta paprasčiausiai nemato ir nesuvokia buities, negali ir nežino, kaip mąstyti už „technologijų ribos“. Kita vertus, tai suteikia šios kartos vaikams savotišką pranašumą.
„Tėvams, Y kartai, informacijos srautas, jo kaita kelia stresą, nuovargį. Tuo metu vaikams tai – natūrali jų aplinka, kurioje jie gimė, auga, bręsta ir atranda. Vienu metu Z kartos atstovai be jokio streso gali atlikti keletą, atrodytų, tarpusavyje visai nesuderinamų darbų. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Y karta informacijoje ieško gelmės, žinių, o Z karta mielai apsiriboja ta informacija, kurią gauna“, - skirtumus tarp skirtingų kartų išskiria I. Valantinaitė.
Telefonams keičiant žaislus, turi keistis ir mokymasis
Šiuolaikiniai vaikai nuo pat mažens auga kompiuterių, mobiliųjų telefonų bei kitų technologinių naujovių apsuptyje. Šie vaikai kasdien susiduria su internetu, nepaleidžia iš rankų savo išmanaus telefono, o knygas ar komiksus mieliau skaito tėvų planšetiniuose kompiuteriuose. Bendraujant, ar juo labiau šviečiant dabartinės kartos vaikus, būtina atsižvelgti į tai, kad jie pripratę prie kitokių informacijos srautų ir turi skirtingus įpročius.
„Pripažinkim, kad šiandien mokymosi krūvis vaikams – tikrai nemažas. O tai sukuria papildomą problemą: mokiniai paprasčiausiai nemato prasmės kaupti informacijos, ypač kai ją galima lengvai susirasti internete. Jiems labiau reikia išmokti valdyti informacijos srautus, gebėti dirbti su duomenimis ir mąstyti patiems, nei tiesiog kaupti atmintyje informaciją. Jie greitai įgunda naudotis technologijomis, tačiau šių gebėjimų mes dažnai neišnaudojame ir net ignoruojame. Jei į mokinių poreikius visai neatsižvelgiama – krenta motyvacija mokytis“, - teigia leidyklos „Šviesa“ metodinės grupės vadovė Lina Virozerovienė.
Kokia yra Z kartos mokymosi metodika?
Negalima neįvertinti to, kokią įtaką individualios Z kartos vaikų savybės daro pačiam mokymosi procesui. Žinant kitokius šios kartos atstovų prioritetus, verta permąstyti ir jiems pritaikytus žinių perdavimo ir mokymosi būdus. Vien prisitaikius prie jų tempo ir išnaudojus šios kartos mokinių savybes, galima tikėtis kitokio mokymosi rezultato.
Leidykla „Šviesa“ neseniai pristatė naują mokymosi komplektų seriją „Atrask“, orientuotą būtent į Z kartą. Ši serija pritaikyta Vakarų Europos šalyse plačiai naudojamai metodikai – mokymuisi tiriant, kurią taikant mokiniai skatinami neapsiriboti vien faktų ir formulių įsiminimu, bet mokytis mąstyti, samprotauti, ieškoti informacijos, ją apdoroti, interpretuoti, įvertinti, atrasti įvairių problemų sprendimus.
„Praktika, kurios metu siekiama padėti mokiniams ugdyti ir plėtoti problemų sprendimo įgūdžius, savarankiškai mokytis, bendradarbiauti, jau senokai taikoma universitetuose, ypač mokantis medicinos, socialinių mokslų. O pats mokymosi modelis, kuriuo remiamės ir mes, rengdami mokymosi komplektų seriją „Atrask“, kilo iš tyrimų, kaip veiksmingai žmogus mokosi ir išmoksta, atsiradimo. Lietuvoje šios metodikos taikymas dar tebėra ankstyvojoje stadijoje, o vakarų Europos mokyklose (ypač Anglijoje ar Suomijoje) ji taikoma jau seniai“, - pastebi leidyklos atstovė L. Virozerovienė.
Anot pedagogų, šiuo metu visame pasaulyje po truputį bandoma prieiti prie kiek kitokio Z kartos mokinių lavinimo. T.y. bandoma tipiškus klausimus „kas? kur? kada?“ pakeisti klausimais „kaip? kuo skiriasi? kuo panašūs?“. Tokie klausimai ir pagal juos kurtos užduotys palengvina mokymosi procesą jau penktokui, kuomet jis, pavyzdžiui, bando argumentuotai paaiškinti, kodėl šiandien švenčiame liepos 6-ąją.
„Mokinys – jaunasis tyrėjas. Pamokoje jis įsitraukia į veiklą nuo pat pradžių, ieško atsakymų į probleminius klausimus ir pats juos kelia, diskutuoja, pats dirba su įvairiais šaltiniais ir taip sprendžia iškeltą problemą. Svarbiausia – mokinio motyvavimas, įtraukimas, gilinimasis į tam tikrą problemą, o ne kuo didesnio mokomosios medžiagos kiekio perteikimas. Vis svarbesnis tampa ne žinių kiekis, o mokinių mąstymo ugdymas“, - akcentuoja L. Virozerovienė.
Šiuolaikinių vaikų nereikia tramdyti
Vaikų imlumas mokantis, perprantant užduotis bei bendraujant su vyresniaisiais glaudžiai priklauso ir nuo kito svarbaus mokymosi proceso dalyvio – mokytojo. Nepaisant to, kad pedagogas priklauso Y kartai, jis taip pat turi mokytis pats su mokiniais ir iš jų, tapti vaikams mokymosi visą gyvenimą pavyzdžiu. Pasak, L. Virozerovienės, tik toks pedagogas šiuolaikiniams vaikams yra autoritetas.
„Užduočių sąsiuviniuose mokinys turi rasti jam reikalingą pagalbą, patarimus, kryptį, smulkesnius žingsnelius atradimo link. Toks vedlys labai svarbus, kol mokinys dar neįgudęs. O vadovėlis naudojamas kaip pagrindinis informacijos šaltinis, kuriuo mokinys remiasi tada, kai prireikia informacijos. Tačiau šiame procese svarbus vaidmuo tenka mokytojui, nes jis organizuoja visą procesą. Mokytojas – žmogus, išjudinantis ugdymo procesą“, - mokytojo svarbą vaikų ugdymo procese pabrėžia L. Virozerovienė.
Sociologai ragina nepamiršti, kad Z kartos vaikui mokytis turi būti įdomu. Tai – laisva asmenybė, kurios neįmanoma priversti daryti to, ko jis nenori. Prievarta jam nesuprantama. Kita vertus, pamokoje sužadintas tokio vaiko smalsumas pastūmėja jį atrasti, eksperimentuoti, kelti naujus klausimus ir vėl eksperimentuoti. Tačiau I. Valantinaitė pataria nedaryti klaidos ir nelaikyti Z kartos vaikų „kitokiais“.
„Elgesys su Z kartos vaikais negali skirtis nuo elgesio su bet kuriais kitais vaikais. Pirmiausia juos būtina mylėti, bendrauti su jais, puoselėti jų individualumą. Elkis su kitu taip, kaip norėtum, kad su tavimi elgtųsi – ar tik ne taip byloja liaudies išmintis?“, - apibendrina I. Valantinaitė.
