aA
Vilnietis Giedrius Cikanavičius su žmona Irina augina du vaikus: septynerių sūnų ir pusantrų metukų dukrą. Šeima yra apsisprendusi suteikti savo vaikams teisę bendrauti su tėvais tiek, kiek jiems to reikės, ir neversti jų lankyti mokyklos. Pozityvios ir prieraišios tėvystės propaguotojai domisi gyvenimo ir mokymosi be mokyklos (angl. unschooling, tai yra nemokyklinimo) galimybėmis Lietuvoje ir pasaulyje.
© Shutterstock nuotr.

Su nemokyklinimo pionieriumi Lietuvoje, verslininku ir lektoriumi Giedriumi kalbamės apie tėvų teisę ugdyti ikimokyklinio ir mokyklinio amžiaus vaikus namie, apie nemokyklinukų skirtumus nuo normalių vaikų, apie nemokyklinimo iššūkius, judėjimą, atsakingą tėvystę ir kitus revoliucinius dalykus.

- Giedriau, patys su žmona išaugote įprastoje aplinkoje, kas jus pastūmėjo kardinaliems pokyčiams auklėjant savo vaikus?

- Man visada atrodė, kad vaikai yra tokie pat žmonės kaip ir suaugusieji ir nėra jokių priežasčių su jais kalbėtis pagal kitus moralinius principus ar turėti kitokį elgesio modelį – naudoti prievartą, priimti už juos sprendimus ir priversti paklusti.

Manau, esminė tėvų pareiga vaikui yra pastebėti jo poreikius ir stengtis juos patenkinti, tai yra sudaryti saugią aplinką, kur jis gautų tai, ko jam tuo metu reikia. Dažnai tie stebėjimai veda prie visai kitokių, nei pateikiant pagal įprastą modelį, išvadų. Pavyzdžiui, mūsų dukra, kuriai metai su trupučiu, didžiąją dalį savo gyvenimo praleido ant mamos rankų, nes jos poreikis – būti šalia, jausti kūną. Matyt, yra priežasčių, kodėl vaikai iki metų nori būti nešiojami ir verkia, jeigu yra paliekami.

Mano, kaip tėvo, pareiga – pasirūpinti, kad vaikas jaustųsi laimingas. Žinoma, galima palikti jį verkti lopšelyje ir susitaikyti, kad nieko negalima pakeisti, tačiau, mano manymu, tai visai nereikalinga vaikui, tai jam žalinga. Mūsų tikslas – pasirūpinti, kad vaikas nepatirtų nereikalingų kančių.

- Kiek, jūsų manymu, mama turėtų būti su vaiku, tai yra nedirbti?

- Jei turėtume galvoje darbą biure nuo ryto iki septynioliktos valandos, – vadinasi, bent jau iki kokių dešimties metų. Žinoma, tam reikia ruoštis. Manau, kad yra neatsakinga prisiimti įsipareigojimus, kurių negali vykdyti. Juk mes neperkame šuniuko, jei neturime tinkamų sąlygų jam auginti. Kodėl su vaikais turėtų būti kitaip?

Jau girdžiu klausimų laviną: kaip išgyventi, už butą susimokėti, galiausiai, kyla karjeros, saviraiškos klausimų. Juolab kad visuomenei įprastos visai kitokios normos, o ikimokyklinės ugdymo įstaigos iš paskutiniųjų stengiasi suteikti kuo geresnes sąlygas vaikams, kad tik tėvai galėtų grįžti į darbo rinką.

Na, dar ne taip seniai buvo normalu, kai dirbdavo tik vienas iš tėvų, o mama dažniausiai rūpindavosi namie vaikais. Ir nesvarbu, kas šiuo metu laikoma įprastu norminiu dalyku: tai tik mano pareiga rūpintis savo vaikais. Aš labai seniai buvau priėmęs sąmoningą sprendimą neturėti vaikų tol, kol negalėsiu neiti į darbą. Mums sūnus gimė, tik tada, kai abu turėjome sąlygas nedirbti tradiciniame darbe ir būti laisvesni. Galiausiai viskas priklauso nuo pasirinkimų – jei sąmoningai renkuosi karjerą, profesiją, darbą – tai mano pasirinkimas, tačiau nereikia meluoti sau ir vaikams, kad jiems reikia būtinai praleisti visą dieną darželyje ar mokykloje, nes tai netiesa. Aš – prieš prievartą. Jei vaikui patinka kur nors eiti, tada, vadinasi, viskas gerai, tačiau aš prieštarauju, jei vaikas uždaromas ten, iš kur jis visom keturiom nori ištrūkti.

- Ikimokyklinės ugdymo įstaigos turi sudariusios savo ugdymo programas, yra lavinami visi vaiko gebėjimai pagal amžių. Papasakokite, kaip vyksta ugdymas ir mokymasis namie?

- Vaiko mokymasis vyksta visada, jei tik neleistinomis priemonėmis neužgniaužiamas vaiko smalsumas. Visi vaikai smalsūs, jiems įdomu, kaip veikia pasaulis, jie klausinėja visko apie viską ir labai dažnai išmoksta tokių dalykų, kurie iš pirmo žvilgsnio visiškai nesusiję su tuo, ką jie tuo metu daro. Svarbu pasitikėti vaiku ir nevaržyti jo.

- O nemokyklinimo filosofijos šalininkai moko savo vaikus skaityti?

- Mes apskritai nieko sąmoningai nemokėme. Tačiau man buvo įdomu, kada sūnus išmoks skaityti.. Mūsų sūnus mėgsta žaisti kompiuterinius žaidimus ir nuo mažens vis prašydavo paskaityti, kas parašyta angliškai. Prieš kelias dienas pastebėjau, kad jis žaisdamas renkasi komandas savarankiškai, be mano pagalbos. Kai paklausiau, iš kur jis žino, ką spausti, atsakė, kad yra parašyta. Taigi, prieš kelias dienas jis pats pradėjo skaityti angliškai, nes jam tai įdomu ir reikalinga. Tačiau pažįstu jo amžiaus vaikų, kurie yra mokomi kalbos, bet neišmoksta, nes neturi motyvacijos.

- Gal dar galite pasakyti tokio „savaiminio“ mokymosi pavyzdžių. Kaip vyksta jūsų bendravimas?

- Sūnus klausinėja, o aš jam netrukdau daryti tai, ką jis nori veikti. Bet darant tai, kas įdomu, jam kyla įvairiausių klausimų. Pradėję apie tai šnekėtis, dažnai nuklystame į visai kitas sritis. Pavyzdžiui, nuo klausimo, kodėl reikia valytis dantis (beje, mes niekada nevertėme to daryti), priėjome iki žmogaus organizmo, mikrobiologijos, atomų – jis tuo labai susidomėjo, nes pirmą kartą suvokė, kad egzistuoja mikropasaulis, kurio plika akimi nematyti. O vėliau ir prie makropasaulio – tolimojo kosmoso, kurio irgi nematyti plika akimi.

Tačiau pasirinkus tradicinį būdą ir pasakius, kad valytis dantis būtina, nes taip reikia, o jei nesivalysi – negausi saldainio ar už bausmę negalėsi daryti ko nors, ką mėgsti – užkertamas kelias tam mokymosi procesui, kuris atsiveria, jei vaikui paaiškini priežastis, kodėl reikia ką nors daryti, o ko nors – nereikia.

- Ar jūs visada kompetentingi atsakyti į vaiko klausimus?

- Jau dabar dažniausiai tenka pačiam skaityti (gerai, kad yra internetas), kartu sėdime, žiūrime filmukus, aš skaitau ir pasakoju.

- Kokių dar dalykų išmoko jūsų sūnus?

- Pats išmoko kalbėti angliškai, suvokia reliatyvumo teoriją, biologijos, kosmologijos ir anatomijos pagrindus, kokia yra kraujo sudėtis ir kitus dalykus, kurie jam įdomūs.

- Kiek sūnui padedat jūs, kiek mama?

- Daugiau laiko praleidžia mama, o man paveda atsakyti į sudėtingesnius klausimus.

- Ar skaitote vaikams knygas?

Žinoma, kiekvieną vakarą; dažniausiai knygas skaito mama, šiuo metu – „Merę Popins“.

- Kaip ugdomas vaiko kritinis mąstymas ir gebėjimas argumentuotai ginti savo nuomonę?

- Skirtingai nuo mokyklos, mes stengiamės ne primesti teisingus atsakymus, bet pateikti argumentus ir faktus, kad sūnus pats toliau prieitų prie išvados. Mokome jį nepriimti visko, kas sakoma, kaip tiesos, o bandyti pačiam vertinti ir spręsti. Gali atrodyti, kad mokykloje dėstoma patikrinta tiesa, tačiau neretai taip nebūna. Nepaisant to, sėdėdamas mokykloje ir mokydamasis atkartoti tai, kas parašyta, net jei tai ir tiesa, kritiškai mąstyti neišmoksi.

- Kokios dar yra jūsų šeimos vertybės, be to, kad prieštaraujate prievartai?

- Sąžiningumas, drąsa pažvelgti tiesai į akis, nepriklausomybė ir laisvė.

- Kaip jūs ketinate mokyti vaiką dalykų, kurių gal nemokate patys – muzikos, šokio, dailės? Ar sūnus lanko būrelius?

- Geriausia mokytis iš tų, kurie moka tai, ką tu nori išmokti. Dar kartą patikslinu, mes – ne prieš būrelius ar mokyklas, o tik prieš prievartą vaiką vesti ten, kur jis nenori. Mūsų sūnus lankė robotikos būrelį, nes jam labai patinka robotai, vaikščiojo į observatoriją, mėgsta lankyti mokslo muziejus.

Prisiminiau pokalbį su vienu žinomu verslininku, kurį tėvai buvo atidavę į savaitinį darželį, ir, jo teigimu, vaikui darželis būtinas, dar geriau – savaitinis; kad visos elitinės visuomenės paprastai auklėdavo savo vaikus internatuose. Taip užauga disciplinuoti, valingi, tikslo siekiantys žmonės, stiprios asmenybės.

Taip, jie užaugdavo geri politikai, kareiviai, vergvaldžiai, galbūt efektyviai mokėdavo valdyti, kontroliuoti kitus. Tai tikrai veiksminga, jei tokie yra iškelti tikslai. Bet aš tikrai nenorėčiau, kad mano vaikai tokie užaugtų.

- Kuo ikimokyklinių įstaigų ir mokyklų nelankantys vaikai išsiskiria nuo įprastai ugdomų vaikų, jaunuolių?

- Šią vasarą su visa šeima buvau Šveicarijoje, kur veikė Europos unschoolerių stovykla. Mums teko bendrauti su paaugliais, kurie niekada nėjo į mokyklą. Jų pačių žodžiais, pagrindinis skirtumas tas, kad jie jaučiasi laimingi, kad gyvena savo, o ne kitų primestą gyvenimą, dažniausiai žino, ko nori, ir jiems niekada nekyla klausimų, ką veikti, kuo jie galėtų būti naudingi?

- Papasakokite plačiau apie stovyklą. Kas jus vienijo, kokios pagrindinės temos, kokios tendencijos?

- Tokių stovyklų daug ir nuolat vyksta visoje Europoje, į šią susirinko apie penkiasdešimt šeimų iš Anglijos, Airijos, Skandinavijos, Rytų Europos, tačiau daugiausiai buvo vokiečių, austrų, šveicarų, prancūzų. Smagu, kai yra didesnė grupė bendraminčių, su kuriais gali pasikalbėti rūpimomis temomis, kur vaikai gali pažaisti. Daug kam aktualu teisiniai dalykai, kaip išvengti vaikų gelbėtojų nuo laisvės. Paaiškėjo, kad namų mokymas beveik visoje Europoje, išskyrus Lietuvą, Vokietiją ir vieną iš Skandinavijos šalių, yra legalus. Anglija ir Airija – bene laisviausios šalys, tik žiūrima, kad vaikas turėtų tinkamas sąlygas gyventi.

- Turbūt daugeliui tėvų kils klausimų, ar nepažeidžiama vaiko teisė į mokslą, išsilavinimą, atestatą, diplomą, normalų darbą ateityje? Bent jau Lietuvoje žmogus be atestato niekur neįstotų ir sunkiai gautų darbą. Ar neturės jis ateityje keblumų, ar nesugadinsime jam gyvenimo?

- Lietuvoje aš ir nematau priežasčių mokytis, o beveik visi užsienio universitetai labai noriai priima vaikus, kurie mokėsi namie. Daugelyje gerų pasaulio universitetų tai yra pranašumas, nes statistiškai tie vaikai, kurie nelankė mokyklos, yra daug labiau motyvuoti, imlesni žinioms, jau domėjęsi šia sritimi, į kurią stoja, ir dažnai pasiekia daug geresnius rezultatus nei tie, kurie per prievartą prasėdėjo keliolika metų mokykloje.

Be to, jie laimingi, nes jų gyvenime yra mažiau priverstinių dalykų, stresų, kaip antai egzaminai su dramomis, kai daugelis sprendžia dirbtines problemas, kurios neturi nieko bendra su tikru gyvenimu.

Čia atsakymas į klausimą, kodėl daugelis suaugusiųjų nemato kito kelio, kaip tik įsisprausti į siaurus rėmus, dirbti darbą, kurio nemėgsti, už algą ar gauti pašalpą, nes daugelis žmonių nemato kitų galimybių, netgi jei tu jas parodai, dėl to, kad jie užaugo tokioje aplinkoje ir visą gyvenimą taip gyveno.

- Kuo jūs užsiimate, kad galite sau leisti nedirbti?

- Mes su žmona turime nekilnojamojo turto ir tinklinės rinkodaros verslus.

- Papasakokite apie jūsų pusmečio kelionę su dviem mažais vaikais ir šunimi?

- Pernai, kai dukrai buvo vos keli mėnesiai, mes tiesiog nusprendėme nebūti Lietuvoje žiemą, nes čia šalta, ir išvykome į Pietų Europą. Mūsų kelionė užtruko penkis mėnesius, mes vaikščiojome po muziejus, po kalnus, maudėmės jūroje. Jei gerai suplanuoji, gali išleisti mažiau pinigų kelionei, nei daugelis vilniečių išleidžia žiemos mėnesiais niekur neišvykdami.

- Kaip kelionę automobiliu pakėlė keturių mėnesių vaikas?

Su tokio amžiaus vaiku daug lengviau keliauti, nei su dvejų trejų metų. Jam jokio skirtumo, kur miegoti, maisto gaminti jam nereikia, ir jei šalia yra tėvai, viskas gerai. Ligų išvengti irgi paprasčiau, kai lauke šilta, negu drebia sniegas.

- Kaip sūnui sekasi bendrauti su kitais vaikais?

Tokio amžiaus vaikai paprastai bendrauja nuoširdžiai, o jei prasideda manipuliacijos ar patyčios, jis paprasčiausiai nedalyvauja jose.

NAUDINGA ŽINOTI

Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 27 straipsnyje nustatyta, kad mokinys savarankišką mokymąsi gali rinktis tik švietimo ir mokslo ministro nustatyta tvarka.

2000 m. kovo 16 d. švietimo ir mokslo ministro bei sveikatos apsaugos ministro pasirašyta mokinių mokymo namuose tvarka reglamentuoja mokinių, dėl ligų ir patologinių būklių negalinčių lankyti bendrojo lavinimo mokyklos, mokymo namuose organizavimą. Šis įsakymas nustato, kad rekomendaciją dėl mokymosi namuose pateiktų gydytojų konsultacinė komisija arba savivaldybės švietimo skyrius. Mokslas namuose gali trukti ne ilgiau kaip vienerius metus.

Mokinių mokymas organizuojamas laikantis ugdymo proceso organizavimo higienos reikalavimų, atsižvelgiant į vaiko sveikatos būklę pagal mokyklos direktoriaus patvirtintą ir su mokinio tėvais suderintą pamokų tvarkaraštį, kuriame numatomos ne daugiau kaip 4 pamokos per dieną. Įvertinus mokinio gebėjimus ir interesus, pasitarus su tėvais ir mokiniu, modifikuojant arba adaptuojant bendrųjų ugdymo programų turinį, rengiamos indvidualiosios ugdymo programos. Jas, parengtas mokytojo, tvirtina mokyklos direktorius. Mokykla aprūpina mokinius vadovėliais, o mokytojai atvyksta į namus ir veda pamokas.

Džiugas Paršonis: „Pasaulio valstybių praktika labai marga: kai kuriose šalyse laisvas vaikų mokslas yra ne tik legalus, bet ir saugomas konstitucijos (pavyzdžiui, Italijoje, Belgijoje, Airijoje), kitose šalyse vaikas gali mokytis namuose, tačiau turi būti prižiūrimas formalios mokymo institucijos (pradinės, pagrindinės ar vidurinės mokyklos). Lietuva priklauso radikaliausiųjų grupei, kurių įstatymai laisvą vaikų mokymąsi draudžia apskritai. Iš Lietuvos kaimynių tik Latvija ir Baltarusija nesuteikia jokios galimybės mokytis ne mokykloje. Savarankiškas mokymasis leidžiamas Estijoje, Lenkijoje ir Rusijoje, tačiau vaikas paprastai negali rinktis, ką mokytis. Artimiausios šalys, kuriose laisvas mokslas leidžiamas kaip tikra mokyklos alternatyva, yra Ukraina, Suomija ir Danija.“ (Šaltinis: http://www.lrt.lt)

KOMENTARAI

Vaidas BACYS, buvęs švietimo viceministras, Šiaulių r. Aukštelkės mokyklos vadovas: „Nesame nusprendę, kas nutiktų, jei tėvai nutartų neleisti vaikų į mokyklą“

„Tendencija mokytis namie labiausiai plinta JAV ir tose šalyse, kur nemenką dalį sudaro nevalstybinis švietimas. Lietuvoje rinktis šį mokymosi modelį labiausiai bijota dėl socialinių problemų – nesame nusprendę, kas nutiktų, jei tėvai nutartų neleisti vaikų į mokyklą. Formaliai turime unikalių mokyklų, kaip, pavyzdžiui, Karalienės Mortos mokykla, kur mokymas vyksta pagal individualizuotą sistemą. Kita vertus, nors vis daugiau kalbama apie personalizuotą mokymą, šiandien Lietuva pradėjo sparčiai sukti būtent standartizavimo, įvairių testų linkme.

Tai, kad Lietuvoje dar neįteisinta galimybė mokytis namie, yra mąstymo lūžio klausimas – dalis visuomenės galvoja, kad tėvai nežino, kaip mokyti vaikus. Tad mums pirmiausiai reikia išlaisvinti savo mąstymą politiniame, intelektualiame, ministerijų, dėstytojų lygmenyje, tačiau nepamiršti ir apie pavojų, gresiantį socialinėje atskirtyje gyvenančių šeimų vaikams. Turime stebėti, kad įteisinus namų mokymą, nenukentėtų nė vienas vaikas.“

Audrius MURAUSKAS, Lietuvos tėvų forumo pirmininkas: „Reikia pripažinti, kad karalius nuogas, ir tai pirmiausia mato vaikai“

„Universaliausia tiesa ta, kad kiekviena priemonė gali egzistuoti, ir nereikia taikyti jokios prievartos vienai tiesai įrodyti ar įpiršti. Tačiau šiuo metu valstybė įpareigoja tėvus vesti vaikus į mokyklą per prievartą, netgi jei tėvai mato, kad jų gyvenamojoje aplinkoje esančios ugdymo įstaigos labiau žaloja vaiką, nei suteikia jam naudos. Kai kurie tėvai apskritai mano, kad svarbiausia užauginti dvasingą žmogų, o ne žinių prikištą robotą, kuris gal net nežino, kaip išmintingai naudotis tomis žiniomis.Todėl patys imasi ugdyti savo vaikus namuose, pasitelkdami į pagalbą draugus ir net atskirų sričių specialistus.

Kaip ugdyti savo vaiką, manau, turėtų būti kiekvienos šeimos apsisprendimas. Galų gale valstybė gali priversti ateiti į mokyklą, bet negali priversti mokytis. Apskritai, patarčiau nepamiršti Švietimo įstatymo, kuriame apibrėžti švietimo tikslai išugdyti pilietišką, dorą, savarankišką, atsakingą asmenybę. Tačiau griežtai apribojus vaiką jo atsakingumas ir savarankiškumas neišugdomas. Aš drįsčiau teigti, kad ugdymo procesas, kuris buvo veiksmingas pramoninės revoliucijos laikotarpiu prieš šimtą metų, jau seniai nebeatitinka šių dienų realijų ir vaikytis tėvus, kurie mąsto kitaip, yra policinės valstybės modelis.

Reikia pripažinti, kad karalius nuogas, ir tai pirmiausia mato vaikai. Daugelis vaikų vengia eiti į mokyklą, vengia paklusti prievartinei sistemai, kuri stengiasi juos įsprausti į rėmus. Vaikams privalome sukurti sąlygas, kuriose jie galėtų atsiskleisti ir plėtoti tai, ką jie geriausiai geba. Šiuolaikiniai vaikai ieško ne vienintelio numatyto atsakymo vadovėlio gale, o kelia klausimus, į kuriuos kiekvienas stengiasi atrasti savąjį atsakymą.

Turime pripažinti, kad vis dar egzistuojanti autoritarinė pedagogika nemažai daliai žmonių tebėra priimtina. Tėvų, visuomenės sąmoningumas kyla, todėl jau pribrendome kurti sąlygas ir tiems, kurie prievartos nepripažįsta.Todėl aš labai džiaugiuosi, kad yra drąsių tėvų, kurie nepaklūsta sistemai, nes tokių revoliucionierių pavyzdžiu prasideda pokyčiai.“

Tapk DELFI Gyvenimo draugu „Facebook“ ir sek naujienas ant savo sienos!

Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Džiugelio skambutis aplinkos ministrui: išlindo visai kitų interesų ausys (137)

Ką bendro turi atliekų tvarkymo verslas su žmogaus teisėmis ir jų gynimu?

Lietuvos miškuose miškovežių spūstys (238)

Socialiniai tinklai ūžia nuo informacijos, kur matyti intensyvūs miškų kirtimai. Gyventojai,...

Šimonytė apsisprendė dėl Prezidento rinkimų – apie abejones kalba būtuoju laiku (699)

Artėjančių prezidento rinkimų lygtyje lieka vis mažiau nežinomųjų. Bet tie nežinomieji yra...

Didelis žingsnis taikos link: Šiaurės Korėja sutiko uždaryti raketų bandymų kompleksą (18)

Šiaurės Korėja uždarys savo Tongčang-ri raketų bandymų kompleksą ir įsileis inspektorius,...

Kilus įtarimams patikrins, ar sektoriniai greičio matuokliai veikia teisingai (10)

Nuo rugsėjo pradžios pradėję veikti sektoriniai greičio matuokliai sukėlė diskusijų audrą...

Mokslininkas atskleidė, kada globali temperatūra Žemėje pasieks „piką” (21)

Susisiekimo, mitybos įpročiai, sunaudojamos energijos kiekis ir gamyba vis labiau spartina klimato...

Numuštas Rusijos lėktuvas: kas tai per orlaivis ir ką jis veikė šalia Lietuvos (928)

Po to, kai Sirijos priešlėktuvinės pajėgos virš Viduržemio jūros numušė Rusijos lėktuvą...

Vilniečių kova už mišką atskleidė savivaldybės planus: dalį Vilniaus užstatys daugiabučiais (17)

Vilniaus Lazdynų mikrorajone esančio „Gudelių šilo“ gyventojai leidosi į kovą su sostinės...

Plonytė linija tarp gyvenimo ir mirties: esate miręs tuomet, kai tą paskelbia gydytojas (2)

Kartais gyvenimą ir mirtį skirianti linija gali būti visiškai neaiški, pastebi livescience.com....

Kelios gudrybės, kaip valyti batus, kad jie kuo ilgiau atrodytų kaip nauji

Pradžiai reiktų pažvelgti į savo batus, išrikiuotus koridoriuje ar avalynės dėžėje....