Man 31. Sveikata nesiskundžiu, bet rūkau jau daug metų. Paskutiniais mėnesiais mane aplankė tarytum stipri nuojauta, kad galiu galbūt netrukus mirti, kad mano vaikai gali likti našlaičiais. Mėginu nukopijuoti visas darytas nuotraukas ir video, kad jie galėtų turėti atsiminimų iš savo vaikystės. Mąstau, kur galėčiau jas saugiai patalpinti iki to laiko, kai jie užaugs.
Svarstau, ar neverta sudeginti senų dienoraščių, nes nenoriu, kad kas nors žinotų kas dėjosi mano galvoje, nes tai privatu. Mąstau, ką mano vaikai paveldėtų po mano mirties, ar jiems užteks. Esu jau senai užsiminusi artimiesiems, kad savo organus po mirties norėčiau paaukoti.
Kita vertus, dažnai galvoju apie senatvę. Ar aš jos sulauksiu. Kažkodėl atrodo labai neįtikinama. Nuojauta tarytum sako, jog nė anūkų nespėsiu pamatyti.
Noriu paklausti, ar tokios mintys yra įprastos mano bendraamžiams? Ar verta nerimauti? Eiti pasitikrinti sveikatos? Gal apsidrausti gyvybę, kad vaikams liktų iš ko gyvent?
